Sekmadienio Evangelijoje po Žolinių šventės išgirstame kananietės merginos išgydymo istoriją. Tiksliau apie gydymo ypatumus nesužinosime nieko, bet visa tai, kas lemia sėkmingą gydymą, pasakyta Evangelijoje su kaupu – tai kananietės moters stiprus tikėjimas Jėzumi. Jos dukra sunkiai serga, deja, ji ne išrinktosios tautos žmogus, todėl Jėzus kurį laiką nekreipia dėmesio į jos maldavimus ir prašymus. Šis pasakojimas – tai dar vienas evangelinis perlas apie šeimininko stalą ir duonos trupinius, nukritusius šunyčiams. Jėzus nuolat mus stebina savo dieviška išmintimi, bet mūsų sutikta sekmadienio Evangelijoje kananietė moteris nustebina ir patį Jėzų, galbūt pasakysime žodžių gražumu, išplėtotu palyginimu apie šunyčius, kurie šeimininko namuose nėra svetimi, o tikra dalis šeimos gyvenimo. Tai pasakojimas apie kiekvieną iš mūsų, kad ir kaip nutolusius nuo Dievo meilės. Ir tai priminimas, jei kartais mūsų gyvenimas yra tik maži duonos trupiniai, tai veikiau yra mūsų, o ne Dievo pasirinkimas ribotai Jam veikti mumyse.