Sekmadienio Evangelijoje po Žolinių šventės išgirstame kananietės merginos išgydymo istoriją. Tiksliau apie gydymo ypatumus nesužinosime nieko, bet visa tai, kas lemia sėkmingą gydymą, pasakyta Evangelijoje su kaupu – tai kananietės moters stiprus tikėjimas Jėzumi. Jos dukra sunkiai serga, deja, ji ne išrinktosios tautos žmogus, todėl Jėzus kurį laiką nekreipia dėmesio į jos maldavimus ir prašymus. Šis pasakojimas – tai dar vienas evangelinis perlas apie šeimininko stalą ir duonos trupinius, nukritusius šunyčiams. Jėzus nuolat mus stebina savo dieviška išmintimi, bet mūsų sutikta sekmadienio Evangelijoje kananietė moteris nustebina ir patį Jėzų, galbūt pasakysime žodžių gražumu, išplėtotu palyginimu apie šunyčius, kurie šeimininko namuose nėra svetimi, o tikra dalis šeimos gyvenimo. Tai pasakojimas apie kiekvieną iš mūsų, kad ir kaip nutolusius nuo Dievo meilės. Ir tai priminimas, jei kartais mūsų gyvenimas yra tik maži duonos trupiniai, tai veikiau yra mūsų, o ne Dievo pasirinkimas ribotai Jam veikti mumyse.
O ar žinote, kurį iš mūsų labiausiai myli Dievas? Turtingiausius, sėkmingiausius, gražiausius, gudriausius ir patraukliausius? Kažin... Štai vieno žmogaus prisiminimas apie jo vaikystę. Jis augo dvylikos vaikų šeimoje. Kartą tėvas grįžo pietauti ir pas jį užsuko kaimynas, o jis tada dar būdamas mažas vaikas irgi grįžo patyliukais namo. Įsliūkinęs į vidų ir lengvai pasislėpęs klausėsi suaugusių žmonių pokalbio. Kažkaip kaimynas jo tėvo paklausė: „Na, tu man atsakyk, turi dvylika vaikų, o kurį vis tik myli labiausiai?“ Tada tėvas pradėjo: „Viskas labai paprasta. Štai Marytė, jai dvylika metų, ji šiuo metu su dantų brasletais. Ji jaučiasi taip nemaloniai, lyg ne savo kailyje, visai nenori eiti iš namų – net į vaikų kiemą. Palauk, tu klausei apie mano mylimiausią vaiką? Tai mano dvidešimt trejų Petras. Jį ką tik paliko jo draugė, jis toks sutrikęs ir vienišas. Bet ką labiausiai myliu – tai turbūt yra Mykoliukas. Deja, sporto pratybų lankyti negali, vis griūva ir griūva kiek pabėgęs. Bet turbūt kas arčiausiai mano širdies – tai Kotryna. Jai jau virš dvidešimt. Neseniai išėjo iš namų ir pradėjo savarankišką gyvenimą. Taip neramu, ar ji nepasiklys didelio miesto šurmulyje...“ Ir taip mano tėvas išvardijo visus savo vaikus ir jų vardus.
Štai ir paaiškėjo mums, ką Dievas labiausiai myli iš mūsų. Tai tą, kuriam labiausiai reikia Dievo pagalbos, panašiai kaip tėvas kalbėjo apie savo didelį būrį vaikų.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
