SSC

Penktasis Velykų sekmadienis

Kai širdis gūžiasi iš baimės, žvelgiame į savo Viešpatį, mirusį už mus, prisikėlusį ir amžinai gyvenantį su mumis… Ir tada ateina paguoda…

 

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: „Einu jums vietos paruošti!?“ Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią“. Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai iš kur žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“.

Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“. Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: 'Parodyk mums Tėvą'? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą“. (Jn 14, 1–12)

Gelbstintis žvilgsnis

Jėzaus rodomas švelnumas mokiniams tikrai yra nepaprastas…

Viešpats jaučia mūsų sielos būseną. Jam suprantamas mūsų sielos sąmyšis, Jis žvelgia į mūsų baimes, supranta, jog esame gerokai pasimetę. Ypač tokiose situacijose Jėzus yra kartu su savo mokiniais, tardamas jiems teisingus žodžius, parodydamas savo jautrumą ir dalydamasis širdies paguoda.

Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje regime dvylika apaštalų, likus vos kelioms valandoms iki jų Mokytojo teismo ir mirties. Tiesa, jie apie tai nekalba, net galima nujausti, kad jų sielos yra tarsi sustingusios: „Kas bus? Kas vyksta? Kaip bus su Mokytoju? Koks likimas laukia mūsų?“

Kiekvienas mūsų jaustume tokį pat sielos sąmyšį. Tikriausiai kiekvieno mūsų meilė sumažėtų: ne todėl, kad pritrūktų meilės, bet iš baimės mylėti. Juk visuomet atsitinka taip, kad kuo didesnę meilę jaučiame, tuo didesnis nusivylimas gresia ateityje. Ypač tada, kai meilė nėra pakankamai nuskaistinta, tokios situacijos praktiškai neišvengiamos. Taip buvo ir su apaštalais. Jų meilė Jėzui buvo didžiulė, bet vis dar neišgyventa, netikra, dar uždaryta viduje.

Tokia dažniausiai būna ir mūsų meilė Dievui…

Jėzus susijaudinęs prabyla į visus mus, Jis, pasirengęs atiduoti visą savo meilę, einantis mirti iš meilės. Jis drąsina apaštalus, o per juos ir mus: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“

Jėzus yra teisus. Mūsų širdys išsigandusios. Jas gąsdina gyvenimas, netikėtai užklupę įvykiai, nesaugumas, su kuriuo susidūrėme, pagaliau mūsų įprastų stabų žlugimas. Mus gąsdina, kad tiek mažai meilės parodoma visiškam vargui, kai atrodo, jog mūsų sočiame pasaulyje įmanoma likti be kasdienės duonos kąsnio.

Mūsų širdis išsigandusi, nes viskas yra uždaryta, o paskui gąsčiojasi, kai viskas atsidaro, ir net Jėzaus žodžio bei raminančio rankos prisilietimo, atrodytų, nepakanka.

Vis dėlto Viešpats atkakliai kartoja: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo karalystėje yra jums skirta vieta. Turite vien tikėti. Turite tikėti manimi. Be abejo, aš jus paliksiu. Taip, paliksiu, tačiau vėl sugrįšiu ir jus su savimi pasiimsiu. Juk jūs žinote kelią. Tiek kartų jums kalbėjau apie tai, nors gal ir buvote pernelyg išsiblaškę, nes džiaugėtės mano buvimu, girdimais žodžiais ir daromais stebuklais“.

Tada Tomas, didelio tikėjimo ir nuolat klausiantis žmogus, taria: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“

Mes esame piligrimai, turėję ryžto leistis kelionėn pas Kristų. Deja, sugedo mūsų kompasas, ir jaučiamės vieni, nežinantys, į kurią pusę turėtume pasukti. Net ir Bažnyčia, atrodo, daro neužtikrintus žingsnius. Ar ji išsigąs tuščių šventovių? Ar bijos, kad ne visi pritars jos krypčiai? O gal išsigąs tikėjimo reikalavimų? Visa tai ne juokais drumsčia širdį.

Jėzus yra ištikimas, ištvermingas, tylus ir teisingas guodėjas. Jis niekada neslepia nuo mūsų, nenutyli kelyje tykančių sunkumų. Jis netaria guodžiančių žodžių, kurie tik paglosto savimeilę, bet nepasotina širdies. Jis kalba apie esminius dalykus: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Jūsų šiandiena ir rytojus įgauna prasmę manyje, nes Tėvas yra tikroji meilė, į kurią visi einame, o aš esu Tėvo veidas jūsų tarpe“.

Pilypas buvo teisus, prašydamas: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“.

Todėl ir mes, kai širdis gūžiasi iš baimės, žvelgiame į savo Viešpatį, mirusį už mus, prisikėlusį ir amžinai gyvenantį su mumis…

Ir tada ateina paguoda…

Adolfas Grušas

Nuotraukos autorius nežinomas

Taip pat skaitykite:

Powered by BaltiCode