Romas

I. Pocienė: „Darau tai, kas pačiai patinka“

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Retas, kuris gali pasigirti, kad yra sukaupęs 50 metų darbo stažą, o štai Irena Pocienė – taip, bet tai jos teatrinės saviveiklos stažas, kuriam ji paskyrė pusę amžiaus. Pastaruoju metu jubiliejai jos gyvenime pabiro vienas po kito: šalia saviveiklinio ir deimantinės vestuvės kitąmet bus švenčiamos, o šiemet jos pačios graži sukaktis. „Iki šiol turėjau tik padėkos, garbės raštus – už darbą, bet daugiausia už saviveiklą. Tokia nominacija pirmoji... Bet ar man?.. Juk yra žmonių, kurie tikrai dirba, o aš tik darau tai, kas ir man pačiai patinka“, – kuklinasi „2018 metų kūrėjo“ nominantė I. Pocienė.

– Šiemet Jūsų teatrinei veiklai 50. Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su mėgėjų teatru?

– Nuo jaunumės buvau neabejinga saviveiklai. Jau šeštoje klasėje mokytoja buvo mane pastebėjusi, bet taip ir neįsisiūbavo tas mano saviveiklinis gyvenimas. Tik baigusi mediciną, jau Akmenėje įsijungiau į šią veiklą, vėliau dirbdama Mažeikiuose ATĮ šį tą papasakodavau. Atmintin įstrigo gydytojos Z. Vaitiekūnienės suburtas inscenizuotas pasirodymas „Alkoholikų teismas“, visas įstaigas esame pravažiavę, kaimus. Neseniai peržiūrėjau nuotraukas, tai saviškiam sakau, matai, kokie vyrai prieš mane keliais ėjo – ten chirurgas a. a. A. Šamrovas, atseit, atgailauja atsiklaupęs. Teko ir alkoholiko žmona būti, ir pačiai alkoholike. Žmonėms buvo įdomu – duodavo tų „pijokų“ pavardes ir mes visas išsakydavome. Juokingiausia, kad kartą po spektaklio išeiname, žiūrime, tas paminėtas mūsų „pijokėlis“ miega prigėręs už durų. Ir mums įdomu, ir žmones „pravėtrydavo“, pasijuokdavo iš tų „pijokėlių“, bet dėl to žmonės gerti nenustojo.

– Matau nuotrauką – tai Jūsų įkūnytas Žemaitės personažas, labai jau panaši visa povyza. Kokie vaidmenys Jums įsiminė?

– Turbūt pirmasis – motina spektaklyje „Petras Kurmelis“, Z. Norvydienės režisuotas. Neprisimenu, kur perskaičiau, kad renkama trupė šiam spektakliui, bet gerai prisimenu, kaip vaikščiojau prie Mažeikių kultūros rūmų dvejodama – ir labai noriu, ir bijau, buvau beeinanti namo, bet pasiryžau... ir mane priėmė. Nedrąsi tada buvau, dabar ant senatvės pradrąsėjau. Nenorėjau būti tokia bjauri, rėkianti, kaip mano personažas, norėjau būti korektiškesnė, bet režisierė sudrausmino – paskui suvokiau, kad spektaklyje esu ne aš, o mano personažas. Prisimenu, kai iš Kompresorių gamyklos gavome vagonėlį, su juo važinėdavome visur ir Palangoje buvome – vaidinome ant vagonėlio stogo. Niekas mūsų nenušvilpdavo, tai turbūt neblogai sekėsi. Atmintyje išliko ir „Trečias žodis“, apie meilę, ten trečias žodis – meilė. Buvo gera kompanija ir pjesė prie širdies. Beje, visi vaidmenys įspūdingi. Branginu Žemaitės vaidmenį spektaklyje apie iškilias Lietuvos moteris „Amžinos moterys“. Kartu su Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro trupės nariais dalyvavau ir kaip skaitovė. Dabar jau atsisveikinau su šiuo teatru – 50 metų, nuo 1968 m., pagrindiniuose teatruose vaidinta.

– Teatrinė saviveikla visada ėjo šalia pagrindinio darbo, o kuo dirbote?

– Dirbau felčere medicinos punktuose. 1959 m. baigusi Klaipėdos medicinos mokyklą gavau paskyrimą į Akmenę, vėliau, nuo 1964 m., Mažeikiuose – teko dirbti ir Baldų fabriko, ir ATĮ medicinos punktuose. Šalia pagrindinių darboviečių, dar dirbau ir Mažeikių ligoninės Vaikų skyriuje sesele, ir net blaivykloje. Čia psichologiškai buvo sunkiausia – ir jos lankytojai ne dovanėlė, o ir milicininkai žiauriai elgdavosi su jais – toks jų mentalitetas tada buvo. Ne kartą su ašaromis prašydavau, kad juos paliktų ramybėje. Svarbiausia, visada šalia buvo ir saviveikla. O į užtarnautą poilsį 2000-aisiais išėjau iš Naftos perdirbimo gamyklos Greitosios medicinos pagalbos tarnybos, ten 18 m. dirbau. Būdama pensijoje, negalėjau sėdėti sudėjusi rankas, tad įsitraukiau į kitokį darbą – dalyvavau „Bočių“, „Carito“, Trečiojo amžiaus universiteto veikloje. Dar ir artimiesiems reikia padėti – turime su vyru įsipareigojimų. Laiko visai nebeturim, gal anksčiau buvome „bistresni“, o dar ir pas gydytojus reikia rasti laiko nueiti. Liūdėti nėra kada. „Bočiams“ teko apie trejus metus vadovauti, buvau ir sodo pirmininkė, nebebuvo kam, visi apstojo, o aš tokia – einu ten, kur paprašo.

– Koks tada buvo mediko darbas?

– Kai dirbau ATĮ, visi Tarybų gatvės (dabar Laižuvos g.) gyventojai ėjo pas mane – tai kraujo spaudimo pasimatuoti, tai vaistų susileisti – nors man nepriklausė, bet nebuvo tokios griežtos kontrolės. Tada daug atsakomybės gulė ant mediko pečių – dispanserizuotus reikėdavo sukviesti, o dabar niekas nebežiūri – nori eini, nori ne. Nėščiąsias buvo būtina prižiūrėti, reikėdavo jas prisikviesti, kad ateitų pasitikrinti. Prašydavai, maldaudavai – lyg man reikėtų. Tada tai buvo mūsų problema, o ne jų.

– Dabar medikai ir kritikos susilaukia, ir problemų nemažėja. Kaip manote, kodėl?

– Problemos, manau, yra dvipusės... Gal ir medikai atbukę. Kai aš pradėjau dirbti, dar buvo smetoninių gydytojų: Žičkuvienė, Bartkevičius, Liutkus – jie buvo eruditai, o naujai atėjusieji gydytojai jau ne inteligentai, o tik vaizduojantys didelį inteligentą. Jau ir žmogaus nebeįvertino, kuriems ir vidurinysis personalas nebe žmonės. Dabar vėl, kurie jauni ateina, matau – ir dūšią rodo, kalbasi kaip su žmogumi, o tie vyresnieji tiesiog prie žmogaus neprisitiks, gerai, jei kraujo spaudimą pamatuos, išrašys tik vaistų, nusiųs tyrimams, bet paties žmogaus neklaus. Gaila ir tų gydytojų, kiek dabar vargo išrašant vaistus, kito popierizmo – gal juos tiek išvargina, kad nieko nebenori.

– Įvairiose srityse sukotės, o kokių įdomių, brangių žmonių per gyvenimą teko sutikti?

– Daug nuostabių asmenybių, gydytojų, labai puikus žmogus buvo gydytoja Z. Vaitiekūnienė – nuoširdi, visuomenininkė, išmanė savo darbą. Myliu tuos, kurie supranta kitą žmogų, pastebi jį. Dabar turiu labai nuostabių draugų būrelį, dar iš tų laikų, kai buvau „Bočių“ pirmininkė, visos kelionės kartu su jais. Liūdėti nėra kada – žinių pasisemiame dalyvaudami Trečiojo amžiaus universiteto fakultetuose, o pailsime, atsipalaiduojame „Bočiuose“. Kartais jau ir pavargstu. Anksčiau ir „Carite“, ir maldos grupėje dalyvavau, dabar pagalvoju: „Na va, tam laiko atsiranda, kas man geriau.“ Kaip ir visiems. Iš „Carito“ laikų dar turiu tris vienišas moteris, kurias ir dabar aplankau prieš šventes. Ačiū Dievui, kad mes abu dar esame, bet tas gyvenimas nenuspėjamas. Ir sūnus čia pat, tik jis tolimųjų reisų vairuotojas, dažnai išvykęs, martelė gera. Ir sūnus, ir dukra gerais žmonėmis užaugo, didelių mokslų nebaigė, nenorėjo, dukra iš širdies dirba socialinį darbą.

– Prakalbote apie savo vaikus, o kokia Jūsų vaikystė buvo?

– Mano tėvai buvo paprasti kaimo žmonės – tėvukas buvo tykus, ramus, mamytė labai aktyvi, nebuvo baigusi mokyklos, bet skaityti, rašyti mokėjo, net lenkiškai mokėjo ir truputį vokiškai. Buvau Pociutė, nemėgau aš tos savo pavardės, kai ėjau į mokyklą, vaikai erzindavo: „Puci puci puci...“ Bet va, ištekėjau už Pociaus ir tapau Pociene. Gimiau Račių kaime, ten gyvenome, kol atėjo sovietai, suvarė į kolūkius, viską atėmė. Tada ir prasidėjo... Mirė tėtė, mama viena paliko su 3 vaikais vargti, aš tada buvau dvylikos. Baigusi Žemalėje septynmetę, mokiausi Mažeikių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Merkelio Račkausko gimnazija). Labai gabi buvo mūsų klasė – A. S. Girdenis, V. Liutkus ir daug kitų, visi tapo mokslų daktarais, o pusė klasės buvome niekuo nepasižyminti. Ir turėjome klasės auklėtoją, kuri labai mylėjo tuos gabiuosius, o mūsų, vidutiniokų, ne. Labiausiai patiko lietuvių k., algebra, anglų k. neblogai sekėsi, mėgau istoriją, geografiją. Vėliau studijos Klaipėdos medicinos mokykloje... Pažintis su būsimu vyru krikštynose, kitąmet gegužės mėnesį bus 60 m., kai jau drauge, jau daug metų „mučijame“ vienas kitą (juokiasi).

– Be teatro, kitiems pomėgiams radote laiko?

– Mėgstame keliauti, pamatyti, išgirsti, nemėgstame namie sėdėti. Sovietiniais laikais, kiek tik išleido, visur keliavome – aplankyta Slovakija, Čekoslovakija, Bulgarija. Iš šių laikų labiausiai įsiminė kelionė į Izraelį, buvome ir Šveicarijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, gėlių parodoje. Nuo mažens labai mėgstu skaityti, dar į mokyklą nėjau, kai pradėjau skaityti. Mama išmokė, o man vyresnį brolį teko mokyti, negabus jis buvo. Prisimenu, net ruošdama pamokas neatsispirdavau pagundai skaityti – apačioje vadovėlis, o ant viršaus – mano skaitoma knyga, kad mama nesibartų. Dabar pastaruosius gal 20 m. labiau skaitau filosofines knygas, anksčiau romanus skaitydavau, klasiką. Mėgstu literatūrą, susijusią su Indija, joga. Visas dvasines mokyklas anksčiau lankiau, daug davė naudos. Labai norėjau pas Sai Babą nuvažiuoti, bet vis nebuvo pinigų, kai jų atsirado, ir jo neliko. Visos kitos kultūros man įdomios, viskuo domiuosi, kartu su vyru esame smalsūs, kur kas vyksta, ten bėgame, lekiame, kol galime paeiti... Šiemet juk aštuoniasdešimt bus rugpjūty.

– Jūs radote laimę daugelyje dalykų, o kaip žmogui reikėtų rasti savąją laimę?

– Sunku pakeisti žmogų, jo elgseną – jei jis niekur neina, jau geriau pro langą žiūrės... Tada atsiranda ir laiko apie vargus, kurie spaudžia, galvoti. Prie žmonių prieiti galima tik su nuoširdumu, atvirumu ir tik tada galima padėti ar skausme, ar bėdoje. Žmogus nori bendravimo, bet gal nemoka bendrauti. Tik bendraudamas žmogus atsiveria.

– Su Jumis kalbant atrodo, kad gyvenimo skauduliai aplenkė Jus.

– Gyvenimas nėra be jų, kai žmogus gyveni, būna ir blogai, ir gerai... Baisiausia buvo tėtės mirtis. Daug skaudulių iš sovietinių laikų... Tas visas laikas buvo žmonių gniuždymas, rusinimas. Prisimenu, kaip mamai liepė paskolos obligaciją rašytis, iš kur našlei su 3 vaikais atiduoti – nesirašė, uždarė su dar keliais ūkininko tvarte parai. Patys neturėjome, ko valgyti – valgydavome mašininį pieną (kurį gaudavome iš pieninės), sėmeninę, bulvių išsivirdavome ir... visas maistas. Tą paršiuką kokį pasignybdavome. Žiaurūs tada buvo laikai – saugumiečių pagyros įbauginus jaunuolius, iškėlusius Lietuvos vėliavą vasario 16-ąją. Mane žeidė tas žmonių žeminimas.

– Tai kaip sutikote žinią apie Nepriklausomybę?

– Mes visur važinėjome – ir į Baltijos kelią, ir kai M. Gorbačiovas buvo atvykęs į Vilnių, visą dieną aikštėje laukėme, bet iš tiesų jis tik Kuro aparatūros gamykloje tebuvo. Mes norėjome tik parodyti savo vienybę. Ir dabar per jubiliejus nuvažiuojame į tą Laisvės kelio atkarpą, kur mažeikiškiai stovėjo. Prisimenu, kai Mažeikiuose virš banko kėlė vėliavą, kokia šventė buvo. Tik tą lemtingą sausio 13-osios naktį nebuvome, tada tokį „klamą“ televizorių turėjome – klausomės, kad kažkas vyksta, kažkas ne taip, iš ryto su arbata termose nubėgome prie pašto mikrorajone, laukiame, kada puls. O vakare išvažiavau į Vilnių, ėjome į Sporto rūmus, kur buvo pašarvotos aukos, atiduoti paskutinę pagarbą.

– Ar tokios Nepriklausomos Lietuvos tikėjotės?

– Nepriklausomybe nenusivyliau, bet žmonėmis labai nusivyliau. Graudu, kad su nostalgija prisimenami anie laikai, kad dabar viskas tik blogai. Taip, blogai, o kas tai daro, jei ne tie patys žmonės – nėra meilės darbui, žmogui, labai jau visų nagai į save riesti. Yra labai puikių jaunų žmonių, bet, gaila, jie neina į politiką, o tie gerieji irgi nusivylė politika. Štai poetas J. Marcinkevičius buvo pasmerktas. Verda širdis pagalvojus – tokios aukštos dvasios žmogus, o nėra mėgstamas, gal todėl, kad dvasiškai jis aukštesnis už juos, pranoksta ne turtais. Juk sovietiniais laikais visi sakėme tai, ką norėjo jie girdėti, nes taip reikėjo. Dabar niekas ir to grožio nesaugo – tai medelius, tai suoliukus laužo, net cementiniai sumesti į tvenkinį. Toks žmogus, kuris nieko nepastatė, nieko neužaugino, jam nieko nėra gaila, nebėra švento dalyko, tik turtas... Bet kiek gabaus jaunimo auga.

– Ko palinkėtumėte skaitytojams?

– Žmonėms, visų pirma, pamatyti žmogų. O jį pamatai per jo darbus, per mintis, bet tik ne per žodžius – tai yra ne per visus jo žodžius. Dažniausiai gilus žmogus mažiau žodžių tepasako. Suvokti, kad ir kitam kartais skauda, kaip ir tau. Sugebėti pamatyti, kada žmogui blogai – jam padėti, pakalbėti su juo. Nemėgstu ir to paviršutiniško, parodomojo gailesčio, atjautos. Kai nuoširdžiai žmogus eina prie žmogaus, tai ir prieina, o kai nori pasirodyti, kad myli žmones, tai tada tik ir pasirodys, o ne pajaus. Bus viskas gerai, gal užaugs ta jauna karta, kitokesnė.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode