Reklama 2
Reklama 1

Patagonija – vėjų ir ledynų žemė

 

Apie Patagoniją pirmą kartą sužinojau vaikystėje, skaitydama Žiulio Verno „Kapitono Granto vaikus“: į atmintį įstrigo didžiulis Patagonijos paukštis kondoras, nešantis berniuką aukštyn į snieguotus kalnus. Nuo tada Patagonija man tapo svajone, mistika, fantazija – nepasiekiamybės simboliu.

Jei ne bičiulė „floridietė“ (nes gyvena Floridoje), prieš kelerius metus apsilankiusi Patagonijoje ir išūžusi man visas ausis apie šio krašto laukinį grožį, vargu ar būčiau susirengusi ir dar bent keletą artimų giminaičių sugundžiusi kartu aplankyti šią tolimą šalį. Mūsų kelionę suplanavo ir visas nakvynės vietas užsakė jos dukra Brigita, tad mums beliko nusipirkti lėktuvo bilietus Į Buenos Aires, o po to į El Calafate, Patagonijos sostinę Argentinoje, iš kurios turėjome keliauti nuomotais automobiliais.

El Calafate ir Perito Moreno

Patagonija yra didžiulis kraštas, kurį dalinasi dvi Pietų Amerikos valstybės - Argentina ir Čilė. Skrisdami į El Calafatę pro lėktuvo langą matėme besidriekiančią bekraštę, šviesiai rusvą laukinę žemę, nepaliestą žmogaus rankos. Leidžiantis pasirodė kalnai ir didžiulis smaragdinio vandens ežeras Lago Argentino.

Oro uoste išsinuomoję automobilius pasukome į El Calafate miestelį, gavusį tokį pavadinimą nuo gelsvais žiedais pražystančio krūmo, subrandinančio mėlynas uogas, vietinių vadinamas calafate. Miestelio parduotuvėse gausu šių uogų likerio, labai populiaraus tarp atvykstančių turistų. Prieš 20 metų prasidėjus turistų invazijai į Patagoniją iki tol merdėjęs miestelis sužydėjo sužaliavo ir tapo panašus į Laukinių Vakarų miestelius, kuriuose XIX a. pabaigoje kūrėsi aukso ieškotojai. XXI amžiaus pradžioje tokia aukso gysla Patagonijai tapo turizmas.

El Calafate mums tapo startine stotele į Los Glaciares National Park (Ledynų nacionalinį parką), įrašytą į saugomų Argentinos teritorijų sąrašą. Šiuos Pietinių Andų ledynus savo dydžiu pralenkia tik Antarktidos ledkalniai. Čilei ir Argentinai priklausantis pietinis Patagonijos ledynas užima 12 500 kv. kilometrų plotą. Beje, ledynai yra Žemės klimato reguliatorius ir didžiausias gėlo vandens rezervuaras, nes gėlo vandens teturime tik 3 procentus.

Perito Moreno ledynas, pavadintas Patagonijos tyrinėtojo Francisco Moreno garbei, yra tikras Ledynų parko perlas. Toks mirador (ispaniškai „gražus vaizdas“) išnyra lyg iš sapnų. Didžiulis 60 m aukščio melsvo ledo kalnas, kurio plotis siekia 5 km, o ilgis – 30 km, kasmet vis labiau plečiasi ir artėja prie Lago Argentino ežero kranto. Ledynas gyvena savo gyvenimą: kartkartėmis su didžiuliu trenksmu lūžta ir į vandenį krinta didžiuliai ledo luitai, sukeliantys didžiulių vandens ratilų ir srovių. Tokius vaizdus medžioja turistai, vaikščiodami specialiai įrengta perėja ežero krante.

Palikę šią ledo karalystę pasukome į El Chalten miestelį. Mūsų laukė keli šimtai kilometrų į pasaulio pabaigą vedančio kelio, skrodžiančio Patagonijos stepes, kuriose matėme besiganančių avių bandų, guanakų, pakelėse lesiojančius nandu – mažesniųjų stručių brolių, triušių ir Andų lapių, drąsiai besiartinančių prie mūsų, sustojusių susipažinti su jomis. Patagonijos gyvūnai ir paukščiai nebaikštūs – kalnuose prisėdau prie laukinės žąsies su žąsiukais, kurie nekreipė jokio dėmesio į mane. Įkyriems fotografams pakantūs ir ereliai, tik aukštoje dangaus mėlynėje ratus sukantis Andų karalius kondoras mums buvo nepasiekiamas. Neteko sutikti ir pumos, apie kurią perspėja daugybė užrašų kempinguose. 

Vasara Patagonijoje eina į pabaigą – gausu uogų, žydi ramunės, skleidžiasi ryškiai raudoni notro krūmų žiedai. Brigitos („Jūs valgote uogas, kurių nepažįstate?!“) siaubui tas rožines dygliuotų krūmų uogas, tokias panašias į mūsų spanguoles ir bruknes, bandėme netgi ragauti, spėliodami, ar tai tos garsiosios calafate uogos. Skonis saldus, primenantis prinokusių bruknių skonį. Vietiniai šias uogas vadina chaura uogomis, jos tinkamos valgyti. Bet teko girdėti ir apie nuodingas ryškiai raudonas uogas, tad susiruošusiems keliauti į Patagoniją patarčiau pasidomėti iš anksto, ką ragauti, o ko – ne.  

El Chalten

Iš Antarktidos besiveržiančių vėjų košiamas El Chalten miestelis, kuriame apsistojome trims dienoms, yra įsikūręs šalia didžiųjų Patagonijos viršukalnių: Cerro Torre ir Cerro Fitz Roy. Miestelyje verda gyvenimas, pats sezono įkarštis, nes mūsų ankstyvojo pavasario pradžia sutampa su vasaros pabaiga šiame žemyne. Visur pilna vadinamųjų backpackerių, zujančių su didžiulėmis kuprinėmis ir lazdomis.

Mūsų kompanija, išsiruošusi į pirmąjį žygį kalnuose, išsirinko 22 km ilgio treilą – patį sunkiausią ir ilgiausią, kurio paskutinį kilometrą vainikavo sunkus ir ilgas kopimas į labai statų šlaitą, nuo kurio turisto akiai turėjo atsiverti akinamas Fitz Roy o Chalten (3405 m) grožis. Lietuviai yra lietuviai. Pirmą kartą nuvykę slidinėti į kalnus, jie veržiasi į „juodąją“ trasą, kad susirietę „virdulio“ poza vargais negalais nusileistų žemyn. Na, o jei jau haikina – tai būtinai ten, kur sunkiausia, ir būtinai pirmąją dieną, be jokio apšilimo!

Keliaudami nuolat prasilenkdavome su kitais turistais: sakai: „Olia!“ ir tau linksmai atsako: „Olia!“ Beje, ne visi buvo linkę bendrauti. Grupelėmis keliaujantys geltonosios rasės atstovai (spėjome, kad kinai) į pasveikinimą neatsakydavo, prasmukdavo pro šalį net nepakėlę akių. Spėliojome, ar čia mentaliteto ypatybės, ar žmogaus, ką tik išleisto iš už „geležinės uždangos“ nepasitikėjimas atviru kito žmogaus žvilgsniu ir šypsena? Kažkada gal ir mes tokie buvome?

Sakoma, kad žvirblį ir lietuvį gali sutikti bet kuriame pasaulio taške. Įveikę 10 kilometrų prisėdome pailsėti – laukė paskutinio etapo šturmas. Ir čia mus užkalbino ką tik nuo kalno nusileidęs lietuvis Rokas, mokslininkas ichtiologas, keliaujantis po Patagoniją. Džiaugėsi mus sutikęs ne mažiau nei mes jį, tik perspėjo, kad kilti į kalną lengva nebus…

Į viršukalnę kilome valandą. Ropštėmės per akmenis, uolas, sningant sniegui, nepaliaujamai pučiant vėjui. Nebuvo nei laiko, nei jėgų savęs paklausti, o koks gi galas mane varo „į tą galerą”? O ir užlipus didelės euforijos nepajutau, nes Fitz Rojų dengė rūkas, o mus iš koto vertė vėjai. Po trumpo pikniko sukrutome leistis žemyn, bet tuomet iškilo nauji iššūkiai keliams ir čiurnoms – iki šiol nesuprantu, kaip išvengėme traumų. Laukė ilgas kelias atgal, paskutinius kilometrus įveikiant tiesiog „ėjimo būdu“.

Kitą dieną „išlūžusi“ didžioji komandos dalis jau rinkosi lengvesnį treilą privačiame Laguna Glacier Chuemul parke, esančiame už 30 kilometrų. Grįžę pradėjome ruoštis kelionei į UNESCO saugomą Čilės nacionalinį parką Torres del Paine.

Milodono ola

Argentinos ir Čilės sieną kirtome be didesnių problemų, tik čiliečių muitininkai mus kaip reikiant iškratė, tikrindami, ar nevežame frutas – vaisių ir daržovių. Nieko neradę palinkėjo sėkmingos kelionės. Pernakvoję Puerto Natales miestelyje pasukome parko link, pakeliui aplankę įspūdingą priešistorinių laikų olą La cueva del Milodón, kuri prieš 80 milijonų metų atsirado didžiulės jūros, tyvuliavusios šiame regione, dugne. Maždaug prieš 14 500 metų, šylant klimatui, vanduo nuslūgo, išnyko visi didžiuliai žinduoliai – tokie kaip kardadančiai tigrai ar vadinamasis milodonas (Mylodon), dabartinių tinginių protėvis, kurio ilgis siekė 2,5 m ilgio, o svoris – 3 tonas. Vokiečių naujakuriai 1896 metais šioje oloje rado tokio žinduolio liekanų. Prieš 11 000 metų į Pietų Amerikos žemyno pakraštį (Última Esperanza) atkako pirmieji žmonės, ir iki šiol ginčijamasi, kas lėmė megafaunos išnykimą: ar klimato pokyčiai, ar žmonių veikla, ar abiejų veiksnių samplaika. Urve atliekami kasinėjimai, tikintis atrasti ir daugiau išnykusios megafaunos ar pirmykščių žmonių liekanų.

Torres del Paine

„Mėlynieji stulpai“ – tai trys didžiuliai granito monolitai, stūksantys Torres del Paine nacionaliniame parke, siekiantys 2,5 km aukštį. Parke driekiasi trečia pagal dydį ledynų – Grey, Ping, Tyndal – virtinė, įvairiausiomis spalvomis – nuo melsvos iki smaragdinės – raibuliuoja Grey, Pehoé, Nordenskjöld, Sarmiento, Del Toro ežerai, teka upė Paine.

„Mėlynieji stulpai“ man priminė cukraus pudra pabarstytus prakąstus keksus – tokie jie neįprasti, kažkada, prieš daugelį milijonų metų iššovę iš Žemės glūdumų. Slėniuose daug žalumos, vandens, siaučia didžiuliai vėjai, kartais siekiantys net 120 km/val. – apie tai perspėja užrašai turistams. F. Magelano ekspedicija, nustebinta didelių vietinių gyventojų pėdų, prieš kelis šimtus metų šį kraštą praminė „Didelių pėdų žeme“, tačiau, mano galva, Patagonijai labiau tiktų „Didelių vėjų žemės“ pavadinimas.

Dėl savo grožio ir kainų Čilės Patagonija pelnytai vadinama Pietų Amerikos Šveicarija. Bilietai trims dienoms į Torres del Paine parką kainavo 28 eurus vienam žmogui, o už pusvalandį trukusią kelionę laivu, mus perplukdžiusiu į kitą ežero krantą ir pargabenusiu atgal, „suplojome“ po 50 eurų. Bandėme įrodinėti, kad euras brangesnis už JAV dolerį (bilietas kainavo 50 JAV dolerių), bet nelabai pasiginčysi ežero viduryje. Nepatinka – išlipk.

Pirmąją naktį praleidome Pehoe viešbutyje, įsikūrusiame Pehoe ežero saloje, kurią su krantu jungia kokių 100 metrų ilgio medinis tiltas. Gerdami rytmetinę kavą žavėjomės, pasak mano floridietės bičiulės, „milijono dolerių vertu vaizdu“: aplink tyvuliuojančiu smaragdinio vandens ežeru bei kitame krante į dangų kylančiais Mėlynaisiais stulpais. Mūsų laukė kelionė laivu, dviejų dienų žygis vadinamajame Prancūzų slėnyje bei iš anksto užsakyta nakvynė palapinėje Cuernos kempinge.

Prancūzų slėnis yra labai turistų pamėgtas „W“ raidės formos maršrutas aplink Painės Kordiljeros masyvo viršukalnes. Jau buvome atsigavę po pirmosios dienos El Chaltene šoko, tad, atplaukę laivu, iškart leidomės į kelią. Vaizdai ir garsai fantastiški, kartas nuo karto pasigirsta baisus ūžesys – nuo kalnų leidžiasi sniego lavina. Taip ir eitum iškėlęs galvą, dairydamasis į kalnus ir kvėpuodamas gryniausiu pasaulyje oru, bet turi žiūrėti, kur statai koją, nes kelias akmenuotas, kalnai, pakalnės, ir nuolat sutinki kitų backpackerių – pirmiausia pasirodo didžiulė kuprinė, o po ja jau pamatai žmogų, kartais labai nedidukę ir liauną mergaitę, kaip skruzdėlytę tempiančią tą protu nesuvokiamą naštą.

Savo kempingą pasiekėme po šešių valandų žygio. Nuovargį padėjo įveikti taurelė fantastiško kokteilio pisca sauer, be galo populiaraus Čilėje, kurį mums sutaisė vietinės kavinukės barmenas. Šios pasaulio krašte įsikūrusios kavinės sieną puošia didžiulis žemėlapis, išmargintas visų pasaulio kalbų užrašais: „Ir aš čia buvau!“ Pasirodo, Užupio Respublika net ir čia mus aplenkė... Kieti tie užupiečiai.

Kitą dieną mūsų laukė kelionė atgal, atpažįstant visus vakar įveiktus kalniukus ir įdubas. Reikėjo spėti į laivą, o dar laukė kelios valandos kelionės atgal į El Calafatę ir skrydis į Buenos Aires.

***

Laimingai nusileidus iš akmenuotų Patagonijos kalnų į Buenos Aires katedrą, kurioje vyskupavo dabartinis popiežius Pranciškus, man ypač aktualiai suskambo 91 psalmės žodžiai, kuriuos tą sekmadienį skaitė kunigas: „Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose. Ant rankų jie nešios tave, kad neužsigautum kojos į akmenį...“

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode