Šaulių sąjungos narė I. Šadvilaitė: „Mokytojavimas siejamas su prasmės gyvenime kūrimu“

Iki karantino darbo dienomis Vilniaus lietuvių namų lietuvių kalbos mokytoja Indrė Šadvilaitė dirbdavo su moksleiviais, atvykusiais iš užsienio šalių ar grįžusiais po tėvų emigracijos į Lietuvą, savaitgaliais – dalyvaudavo žygiuose miškuose. Šiandien Indrė veda pamokas nuotoliniu būdu ir ilgisi Šaulių sąjungos pratybų, sakydama, jog pastarosios išmokė, kad ribinėje situacijoje reikia susivienijimo, susiklausymo ir dvasinio bei moralinio palaikymo.

– Kodėl pasirinkote lietuvių filologijos bakalauro studijas ir mokytojo profesiją?

– Kiek save pamenu, tai visada buvo mano pagrindinis noras, mąstant apie profesijos pasirinkimą. Jau vėlesnėje paauglystėje, nuo kokių šešiolikos metų, man mokytojavimas pradėjo sietis su prasmės gyvenime kūrimu. Paskutinėse gimnazijos klasėse pradėjau mąstyti, jog dirbdama mokytoja galiu prisidėti prie Lietuvos gerovės. Baigdama mokyklą, rinkausi tarp lietuvių filologijos ir istorijos studijų. Nugalėjo lituanistika, kurią studijuodama tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje) nuo istorijos nenutolau. Neseniai mokinys man sako: „Mes kartais pamirštame, kad Jūs ne mūsų istorijos mokytoja“. Tad lietuvių kalbos pamokose neišvengiu istorinio konteksto.

– Indre, jūsų bakalauro ir magistro darbai susiję su partizaninio karo refleksija lietuvių literatūroje. Kodėl susidomėjote šia tema?

– Apie partizanus rašiau visus savo baigiamuosius: kursinį, bakalauro, magistro darbus, studijuodama dabartinėje VDU Švietimo akademijoje. Pradėjau analizuodama partizanų dienoraščius, po to memuarus ir, galiausiai, priėjau prie grožinės literatūros partizanų tema. Ir toliau tuo domiuosi, pagal programą vedu pamokas mokykloje. Tai viena prasmingiausių ir įdomiausių mano veiklų.

– Dirbate Vilniaus lietuvių namuose, kur moksleiviai, atvykę iš užsienio, dažniausiai nemoka lietuvių kalbos. Kuo įdomus lietuvių kalbos mokytojo darbas čia?

– Labiausiai džiaugiuosi, kad mūsų darbe daug komunikacijos su mokiniais. Ir įvairiomis temomis. Man malonu su jais pasidalyti savo supratimu apie įvairius dalykus ir sužinoti, ką jie mąsto. O moksleiviai mąsto labai skirtingai. Taip pat įdomu skaityti jų rašinius. Jie išmąsto labai originalių, logiškų, komiškų dalykų, pastebi tai, ko kiti dar nėra pastebėję. Tikrai įdomu. Mokomasis dalykas yra platus ir nuolat gali tobulėti plėsdamas kultūrinį akiratį, istorines žinias, rinkdamas aktualijas ir asociacijas iš šiuolaikinio pasaulio. Atrodo, esu jauna mokytoja, bet tam tikruose dalykuose jaučiu didžiulį atotrūkį tarp savęs ir mokinių. Tad sužinau pati netikėtų dalykų apie paauglio pasaulį. Dauguma išgirstų dalykų, pamatytų įvykių padeda suprasti ir žmones, su kuriais dirbi, ir tai, kaip greitai keičiasi pasaulis. O gal labai ir nesikeičia, gal viskas išlieka panašu, tik atsiranda naujų formų?

Viena iš pagrindinių mokytojo lituanisto siekiamybių – mokinių raštingumo gerinimas. Čia tenka sunkiai padirbėti, pasitelkiant ir tradicinį mokymą, ir moderniuosius metodus, ir technologijas. Progresas šioje srityje labai konkrečiai matomas: kai jis yra, esi pasiekęs teigiamą rezultatą.

Tada išgirsti jų argumentus. Mes, suaugusieji, neturim teisės iš vaikų tikėtis tobulybės. Patys nesame tobuli ir jokia karta per visą žmonijos istoriją nebuvo. Tad teigiamu rezultatu dažniausiai gali pasidžiaugti tada, kai sugebi rasti vaikų stipresnes puses ir jas drauge tobulinti.

– Praėjusių metų liepos 6-ąją įstojote į Šaulių sąjungą. Kokios patirties joje gaunate?

– Akivaizdu, Šaulių sąjungoje patirčių gaunu įvairių. Sunku net apsakyti. Esu dar „šviežia“ šaulė – viskas nauja, viskas įdomu. Išbandai save įvairiausiose srityse, kur anksčiau nebandei. Man šaulystės idėja labai artima kaip žmogui, ji atitinka mano pamatines vertybes. Didžiulis džiaugsmas yra sutikti žmones, kurie gyvena ir tiki tuo pačiu.

Norėčiau kalbėti ne apie tai, kas man buvo įsimintina, o apie tai, kokį supratimą suformavo gautos patirtys. Neseniai mums buvo rikiuotės, topografijos ir taktikos pratybos. Jų metu susidūriau su iššūkiais, kurie man atrodė neįveikiami... Bet įveikiau. Savo valios pastangomis, su puikios komandos pagalba ir supratingų pažengusių šaulių palaikymu. Kiekvieną kartą, kai instruktorius demonstruodavo, ką mums reikės padaryti, atrodydavo suprantama. Tuoj imsi ir darysi. Kurgi... Kai bandai viską atlikti savo kūnu, pajauti, kiek fizinio pasirengimo, įtvirtintų įgūdžių reikia norint tai atlikti. Tai pajutus taip pat augo pagarba kariams, pažengusiems šauliams, kurie yra nuėję sunkaus darbo kelią, kad būtų pasiruošę ginti ir saugoti savo šalį. Taktikos pratybų metu ėjome miškais, takais, naudodamiesi žemėlapiu, kompasu. Jei pažygiavimas man buvo jau kiek pažįstamas, tai topografiniai elementai išmokti tik Šaulių sąjungoje. Nežinia kelintą kartą lipdama į statų miško kalną su kuprine ant pečių, kojoms smingant į purvą, skatinau save, kad su kiekvienu žingsniu artėju prie tikslo, taip rasdama jėgų dar keliems papildomiems žingsniams. O užlipusi ant to kalno ir pamačiusi, kad jis nusileidžia ir iš karto kyla dar aukštesnis ir statesnis kalnas... Neapsakysiu to jausmo. Tada prisiminiau pasakymą: „Šuo bėga kiek gali, o karys – kiek reikia“. Iš tiesų, pajausti ribą, kai, atrodo, nebegali, bet reikia, yra kažkas baisaus ir nuostabaus vienu metu. Baisu, nes tai yra be galo sunku; nuostabu, nes supranti, kad gali daug daugiau nei kada nors manei.

– Kaip manote, ar mokytojas turi būti patriotiškas?

– Kas tas patriotizmas? Manyčiau, tai pagarba bei meilė savo šaliai ir apsisprendimas sieti save su ja. Žmonės, vedami patriotizmo, atlieka daug dalykų, nuveikia įvairių darbų. Tad apsisprendimas, ką daryti vardan Tėvynės, kyla iš to, koks yra tas patriotiškas žmogus. Jei patriotas yra adekvačiai pasirenkantis ir veikiantis žmogus, tada, manau, būtų puiku, jei mokytojas būtų patriotiškas. Tačiau dalis žmonių, vedami patriotizmo, elgiasi radikaliai, labai jautriai reaguoja į įvairias provokacijas ir imasi net neteisėtų arba amoralių veiklų. Jei toks žmogus dirba mokykloje ir patriotinės dvasios vedamas ima pasisakyti prieš tautines mažumas, veliasi į neaiškios kilmės protestus ir pan., tai labiau žalinga nei naudinga. Patriotizmas kaip meilė. Vienus skatina kilniems darbams, kitus – nusikaltimams ir kitam blogiui. Tad svarbiausia ne tai, ar mokytojas yra patriotas, svarbiausia, koks jis žmogus.

Nerijus Žeronas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Taip pat skaitykite:

Powered by BaltiCode