Kelis kartus per stebuklą mirties išvengęs vilnietis Edvinas Vincelis: „Susidūriau su didžiausiu savo gyvenimo iššūkiu“

Arvydas Bružas

„Pirmąją savo akistatą su mirtimi patyriau dar būdamas labai jaunas, – pasakoja vilnietis Edvinas Vincelis. – Važiuodamas motociklu kaktomuša susidūriau su netikėtai į kelią išlėkusiu „Žiguli“. Smūgis buvo toks stiprus, kad buvo išmuštas ne tik motociklo motoras: mane išmetė į orą ir skridau net 32 metrus, kol nenukritau į aukštą žolę, kuri kiek sušvelnino baisų smūgį. Jeigu būčiau kritęs ant asfalto – iš manęs būtų likusi tik kruvina košė...“

Pasak Edvino, nors ir kaip keista, tačiau jis iki šiol labai ryškiai atsimena savo skrydį oru, nors šis truko tik dalį sekundės.

„Atsimenu, kaip iš aukštumos mačiau, kaip mano motociklas verčiasi per automobilį ir subyra į šipulius, – pasakoja Edvinas. – Šis vaizdas truko tik akimirką, tačiau tada atrodė, kad laikas sustojo ir mano skrydis truko visą amžinybę...“

Pasak Edvino, nukritęs jis sąmonės neprarado, bet patyrė labai sunkią traumą. Iš visų pusių subėgę netoliese buvę žmones pakėlė sunkiai sužeistą kruviną vaikiną ir įkėlę į automobilį nuvežė į buvusią Vilniaus Pirmąją tarybinę ligoninę.

„Ačiū, Dievui, per stebuklą man nelūžo stuburas, nors ir patyriau daugybę stiprių sumušimų ir patempimų, – pasakoja vyras. – Gydžiausi tada pusantrų metų, gulėjau įvairiose ligoninėse ir reabilitacijos įstaigose...“

Tačiau po ligoninės Edvinas jautė stiprius skausmus stubure, kurie būdavo ypač nepakeliami važiuojant transportu duobėtu keliu.

„Kiekvieną duobutę jausdavau visu kūnu. Mušdavo per kojas ir atsiduodavo į stuburą, – prisimena vyras. – Nuo baisaus veriančio skausmo norėdavosi rėkti balsu...“

Ieškodamas pagalbos, Edvinas aplankė daug gydytojų, kol atrado tą vienintelį, kuris jį pastatė ant kojų. Tai buvo manualinę terapiją praktikavęs gydytojas Rupasovas, tuo metu dirbęs karinėje ligoninėje Antakalnyje.

Gydytojas iš tiesų padarė stebuklą. Po jo atliktų manualinės terapijos seansų didžiuliai stuburo skausmai pradingo.

Pavojingas darbas taksistu

Sovietiniais laikais šaltkalvio specialybę turėjęs Edvinas dirbo „Vilmos“ gamykloje Vilniuje, tačiau vėliau stambiosios gamyklos viena po kitos ėmė bankrutuoti.

„Darbas „Vilmoje“ man patiko, – prisimena vyras. – Turėjau gerus kolegas ir puikų viršininką. Tačiau prasidėjus stambių įmonių bankrotui, jis mane pasišaukė ir atvirai pasakė: „Didžioji pramonė griūna, netrukus užsidarys ir „Vilma“. Jeigu išeisi dabar, tau dar išmokės kažkokią kompensaciją, tačiau jeigu lauksi dar porą mėnesių – gali nieko negauti, gamykla bankrutuos. Pagalvok apie savo šeimą, pradėk ieškoti kaip ją išmaitinti, čia tu nieko neišlauksi...“

Paklausęs savo viršininko patarimo, Edvinas paliko „Vilmą“.

„Įsidarbinti kur nors kitur tuo metu nebuvo jokios vilties, – prisimena vyras. – Buvo didžiulė ekonominė krizė, žlugo Tarybų sąjunga, ypač nukentėjo didžiosios Lietuvos gamyklos, išveždavusios savo produkciją į TSRS. Supratau, kad reikia ieškotis kito pragyvenimo šaltinio.“

Vienintelė galimybė, kurią jis tada matė, buvo išsipirkti licenciją ir pradėti su savo mašina dirbti taksistu.

„Dirbdavau negailėdamas savęs, – prisimena Edvinas. – Tiesa, dirbti buvo pavojinga, ypač naktimis, tačiau šeimą išlaikyti iš šio uždarbio galėjau.“

Taksisto darbas buvo iš tiesų pavojingas. Ne vienas jų tais banditų klestėjimo laikais prarado ne tik mašiną ir pinigus, bet ir gyvybę.

„Pirmą kartą manęs vos neužmušė naktį, – prisimena Edvinas. – Atsimenu, įlipo trys išgėrę jaunuoliai ir liepė vežti juos į restoraną nusipirkti degtinės. Atvažiavus prie restorano, du iš jų išlipo, o trečiasis, sėdėjęs man už nugaros, liko mašinoje. Nespėjo jie įeiti į restoraną, kai staiga pajutau, kaip trečiasis staiga iš užpakalio man užmetė virvę ant kaklo ir traukdamas į save pradėjo smaugti. Aš rankomis stipriai truktelėjau virvę į priekį ir jis atsimušė nosimi man į galvą. Smūgis buvo labai stiprus ir jis apsvaigo. Staigiai nusitraukiau virvę nuo kaklo, iššokau iš mašinos, išmečiau jį lauk ir greitai nuvažiavau. Nuvažiuodamas girdėjau išbėgusių iš restorano šauksmus ir keiksmus. Manau, kad likimas man nusišypsojo, kad jis mane užpuolė vienas. Jeigu mane būtų užpuolę trise, tikrai nebūčiau galėjęs apsiginti, būčiau kur nors užkastas...“

Po šio įvykio Edvinas savisaugai įsigijo dujinį pistoletą. Ir nepasigailėjo.

„Pistoletas tikrai man pravertė, – prisimena vyras. – Kartą Maišiagaloje mane mašinoje užpuolė trise. Įrėmė peilį į kaklą, liepė atiduoti mašinos raktelius ir pinigus ir lipti lauk. Akimirksniu spėjau išsitraukti pistoletą ir nesitaikydamas iššoviau. Tai užpuolikams padarė didžiulį įspūdį. Jie tuoj pat spruko iš mašinos, o vienas iš baimės net nugriuvo ir negalėjo pabėgti.“

Netikėtai užklupo sunki liga

„Liga mane užklupo netikėtai, – pasakoja Edvinas. – Gal tik paskutines porą savaičių jutau, kad kažkodėl pradėjo keistai tinti kojos. Galvojau, kad čia nuo nuovargio, nes tuo metu dariau buto remontą. Tačiau dėl visą ko užsirašiau pas gydytoją konsultacijai.“

Tačiau konsultacijos Edvinas nesulaukė, pritrūko poros dienų.

„Būdamas „Senukų“ parduotuvėje staiga netekau sąmonės ir nukritau, – pasakoja vyras. – Kritimas buvo labai nesėkmingas. Krisdamas galva stipriai atsitrenkiau į netoliese sustatytus šaldytuvus ir taip susilaužiau stuburo slankstelį. Jo lūžis užspaudė centrinį stuburo nervą ir man „atsijungė“ visas kūnas, nejaučiau ir negalėjau valdyti nei kojų, nei rankų...“

Pasak Edvino, situaciją dar pablogino tai, kad atvežus jį į ligoninę kelias valandas reikėjo laukti priėmime.

„Gal viskas būtų geriau pasibaigę, tačiau operacijos laukti reikėjo ilgai, – prisimena vyras. – Aš nukritau pirmą valandą dienos, o mane operavo tik vėlai vakare ir visą tą laiką centrinis stuburo nervas buvo užspaustas lūžusio slankstelio.“

Operacija nebuvo tokia sėkminga, kokios jis tikėjosi. Ir po operacijos jis nejautė kojų ir rankų, nevaldė kūno. Gydytojai taip pat nustatė, kad Edvinas serga labai sunkia liga – mieloma. Tai plazminių ląstelių, kurios randamos kaulų čiulpuose, piktybinė liga. Sergant mielomine liga, skirtingai negu kitų navikų atveju, nesusidaro auglys. Mielominės ląstelės būna pasklidusios kaulų čiulpuose.

Liga dažniausiai būna išplitusi visų kaulų čiulpuose, todėl mieloma dažnai vadinama daugine mieloma. Kadangi plazminės ląstelės randamos kaulų čiulpuose, susirgimas dar vadinamas kaulų čiulpų piktybine liga.

„Gydytojai man sakė, kad visam gyvenimui būsiu prikaustytas prie lovos, – pasakoja Edvinas. – Tačiau aš nenorėjau netgi tokios minties įsileisti. Žinojau, kad kovosiu iš visų jėgų...“

Grįžimas iš ligoninės į namus vyrui įsiminė visam laikui.

„Kad mane pervežtų į namus, nutarėme pasinaudoti greitosios pagalbos mašina – turi jie tokią pervežimo paslaugą, – prisimena Edvinas. – Atvažiavo manęs paimti, tačiau trys joje buvę medikai buvo aiškiai nepasiruošę tam, kad aš esu gulintis ir negaliu nueiti iki mašinos pats. Galvojo tikriausiai, kad aš šiaip taip su jų pagalba iki jos nueisiu... Paskui vis dėlto susitarėme, kad mane iki mašinos nuneš.“

Tačiau atvažiavus iki namų, prasidėjo kita istorijos dalis.

„Užnešti į ketvirtą aukštą, kuriame gyvenu, jie atsisakė, – pasakoja vyras. – Atseit, per sunku. Tai ką man daryti? Juk tam ir iškviečiau juos... Jeigu būčiau galėjęs – tikrai užlipčiau, nesikreipčiau pagalbos. Po ilgų derybų jie iškvietė antrą greitosios ekipažą. Buvo žiema, tai laukėme lauke. Jam atvažiavus šiaip taip keli žmonės mane užnešė į butą, tačiau mano bejėgiškumas ir absoliuti priklausomybė nuo kitų mane labai prislėgė. Nutariau žūtbūt daryti viską, kad tik galėčiau pats apsitarnauti...“

Maltiečių ligonių pavėžėjimo tarnyba

Kaip tik tuo metu Edvinas ir atrado maltiečių ligonių pavėžėjimo tarnybą „Važiuojam“.

„Po įsimintino patyrimo su mano grįžimu iš ligoninės į greitąją pagalbą kreiptis nenorėjau, – pasakoja vyras. – Bandžiau ieškoti kitų, kas galėtų mane, nevaikštantį, nuvežti injekcijoms į ligoninę.“

Taip jis susipažino su maltiečiais ir nuo to laiko naudojasi tik jų pagalba.

„Man tai tikrai didžiulė pagalba, – sako vyras. – Puikūs, stiprūs vyrai, nebijantys jokių sunkumų. Ar esi neštuvuose, ar vežimėlyje – pristatys ten kur reikia greitai ir be jokių problemų. Tiesa, dabar jie turi nemažai užsakymų, todėl užsiregistruoju jau prieš savaitę.“

Pasak Edvino, jis šiuo metu turi 90 % nedarbingumą. Tačiau susitaikyti su tuo nesiruošia.

„Pasidariau namuose visą mini sporto kompleksą, – juokauja Edvinas. – Turiu svarmenis, gumas, švedišką sienelę, specialų gydomosios mankštos kamuolį. Mankštinuosi kasdien po 3–4 valandas be išeiginių.“

Pasak vyro, rezultatai jį išties džiugina.

„Jeigu iš pradžių negalėjau valdyti savo kūno ir netgi atsukti limonado butelio kamštelio, tai dabar jau galiu pats savarankiškai atsikelti iš lovos, įsėsti į vežimėlį, – sako vyras. – Kasdienė mankšta ir raumenų stiprinimas duoda išties nuostabius rezultatus...“

Kelis kartus žiūrėjęs mirčiai į akis, Edvinas tikisi kada nors savarankiškai išeiti į lauką, pasivaikščioti gimtosiose vietose šalia Medininkų.

„Gyvenimas tam ir duoda išbandymus, kad juos įveiktum, – juokauja vyras. – Dideli iššūkiai suformuoja charakterį, užgrūdina.“

Edvino draugystė su maltiečių „Važiuojam“ komanda tęsiasi. Jos vyrai irgi džiaugiasi atkaklaus vyro daroma pažanga, visapusiškai jam padeda.

Kiekvienam gyvenime gali prisireikti tokios pagalbos, kokios prisireikė Edvinui.

Maloniai kviečiame paremti Lietuvos maltiečių veiklą, skiriant 1,2 proc. nuo GPM.

Daugiau informacijos: https://maltieciai.lt/12-proc-parama/

Taip pat skaitykite:

Powered by BaltiCode