Reklama 2
Reklama 1

V. Petrauskienė: „Negaliu ramiai gyventi“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Sakoma, mokytis ir save atrasti niekada nevėlu. Tai pasitvirtina stebint aktyvių senjorų gyvenimą. Veikliai, kūrybingai, vietoje nenustygstančiai senjorei ukriniškei Valerijai Petrauskienei apibūdinti labai tinka dainos, pagal kurią jai tenka šokti, eilutės: „Senelė mūsų jauna/Su džinsais ir tekina.“ „Tai ne vien dainos žodžiai, mes išties šiam šokiui nuvykome į Mažeikius ir džinsus bei baltus sportinius batelius nusipirkome. O ką?“ – šmaikštauja energija trykštanti Valerija.

– Jau devyneri metai, kai esate Ukrinų senjorų šokių grupės šokėja, dainuojate pagyvenusiųjų mišriame ansamblyje.

– Su vyru šokome Kultūros namuose tautinius šokius ir į šventę Vilniuje važiavome. Paskui buvo laikas, kai nieko nebuvo. Vadovei paraginus senjorus eiti šokti, pasidaviau, tada jau buvau vyrą palaidojusi. Gavau į porą Aldoną, tai taip kartu ir trepsime su ja tuos 9 metus. Mums įsiliejus, visi džiaugėsi, kad mes, senjorai, šokame. Labai norėčiau sulaukti dešimtmečio, kaip šoku – kitą rudenį bus, o tada užleisiu vietą kitiems, jaunesniems. Iš mūsų kompanijos aš pati vyriausia. Po dviejų mėnesių man bus 80 m.

– Tenka ne tik saviškiams koncertuoti. Koks jausmas pradėti šokti 70-ies?

– Labai jaudinausi. Dabar jau pripratome, bet ruošos yra – iš anksto „susiprosavoji“ (susilygini), o tą rytą, prieš pasirodymą, ir stresas, ir nervas ima, ir kraujo spaudimas pakyla, bet išgeri vaistų... O ko jaudintis – žodžius išmokstu. Dar nesiskundžiu atmintimi.

Labai šiltai sutiko Palangoje. Šauniai tada pašokome – daug ovacijų sulaukėme. Šokome ir Vilniuje. Liepos 6-ąją koncertavome Krakiuose, tada dar spėjome sugrįžti į Ukrinus ir, atžygiavę su vėliavomis, prie bažnyčios himną giedojome.

– Bet ir kitomis progomis Jūs prisigalvojate įdomybių?

– Oi, kaip šventes švenčiame. Kai švenčiame, tai išradingai – štai Jonines senjorai važiavome švęsti pas draugę ne bet kaip pasipuošę, o su skrybėlėmis. Aš labai gražiai noriu atrodyti, pirkti gerus drabužius ir puoštis – ir taip esu 80-ies, o jei dar apsirengsiu bet kaip, išvis susitūpsiu. Oninių proga draugės sveikinti vykome, sugriuvę į traktoriuko priekabą – vis įdomiau nei pėsčiomis ar dviračiais, o ir dovana nemaža, mano iš cemento padaryta vaza, pilna gėlių. „Žydeliais“ persirengusi per kaimynus perbėgu. Šiemet raginau moteris, bet jos vis priežasčių atrado atsisakyti – nenustygau vietoje, apsirengiau ir viena patraukiau pas drauges.

– Kokių dar turite pomėgių?

– Labai mėgstu ekskursijas, kiek apvažinėta, kiek minčių bežiūrint į „Didžiuosius Kinijos žibintus“ Pakruojo dvare kilo. Buvome ir Barstyčiuose (Skuodo r.) su senjorais, ir prie akmens, į kurį įspyrė velnias, vaikščiojome ieškodami tos kanopos žymės. Salantuose (Kretingos r.) užsilipome net ir ant tanko. Neleidžiu ir savo senjorams ramiai pabūti – tai į rudens palydas išvažiuojame, tai su dviračiais į paupius. Į Renavo dvarą numynėme – ir dvarą apžiūrėjome, ir į kavinukę užsukome, nuvažiavome prie Renavo elektrinės. Važinėju su dviračiu ir viena, nuvažiuoju į stadioną, apsuku aplink jį kelis ratus. Dar su lazdomis vaikštome kartu su draugėmis. Ir ne tik dėl sveikatos, bet kad nusibosta sėdėti – man reikia vis kažkur lėkti.

– Jūsų sodyba išpuoselėta – ne tik viskas nuravėta, bet ir gražių kompozicijų kiekviename kampelyje pamatysi.

– Nežinau, kaip be darbo gyventi, negaliu ir be kūrybos. Visai neseniai pasižiūrėjau į kiemo kampelį, kur kažkada lakstė šuniukas, manau, reikia jį pasitvarkyti – nusipirkau akmenėlių, pasidėjau šaką, paskui dar iš beržų rąstelių susikaliau paaukštinimą gėlėms. Laiko dabar yra, jau 13 m., kai ūkio neliko. Po vyro mirties ir vaikai prašė, kad gyvenčiau be vargų. Džiaugiuosi šiuo sprendimu, ir vaikai nori nusivežti į Palangą ar į Šventąją. Nereikia ieškoti, kas ūkį prižiūrėtų, kas šertų gyvulius išvykus. Gyvenu ramiai ir taip užtenka darbo – tai vienam sodybos kampely paknibinėju, tai kitam, reikia ir apie akmenis apkarpyti. Sodybą tvarkau viena pati – ir žolę pjaunu, ir pati sėju, raviu.

– Draugai sako, kad ne tik savo sodybą puošiate?..

Sužinojusi, kad Bukančių senkapiuose yra apleistas nežinomo kareivio kapas, pasišoviau jį sutvarkyti – pasikviečiau draugų, nuvežėme naują tvorelę, ją nudažėme, kapelį sutvarkėme. Kasmet ten nuvažiuojame ir toliau prižiūrime, ir dar draugus atvežu pažiūrėti. Su drauge koplytėlę nudažėme. Teritorija už kapinių akis badė, sutvarkėme ir pušeles pasodinome – dabar jau tikros pušys užaugusios. Kiek galiu, tiek padedu bendruomenei ne tik dainomis, šokiais. Rudenį pridžiovinau arbatžolių, pririnkau šermukšnių. O kiek obuolių sūrių priviriau Obuolių šventei!

– Daug talentų savyje slepiate, matau ne vieną paveikslą tiek ant ūkinio pastato sienos, tiek pavėsinėje?

– Vis nesinori būti be darbo. Mėgstu su dviračiu į mišką palėkti, o ten tiek daug įdomybių, kitos praeina, nepastebi. O štai kokių šakelių prisirinkau – vienos tampa paukšteliais, kitos driežais. Prisirinkau pušų žievių, visą žiemą išstovėjo, manau, ką čia padarius – ir va, bedėliojant sugulė jos į paveikslą „Šokolado lašas“. Visi paveikslai iš to, ką randu gamtoje, žinoma, ir rėmai. Viską pati padarau. Pavėsinėje buvusios Joninių skrybėlės užleido vietą paveikslams, nes pabodo jau jos. Pavasarį iš cemento, skudurų sugalvojau pasidaryti vazų, visoms draugėms padariau ir, radusi progas, joms padovanojau, maloniai nustebinau.

– Jūsų talentų kraitelėje – ir režisūriniai sprendimai.

– Tenka kartais ir šį vaidmenį atlikti. Kai kaimelyje vyko tarp gatvių Skrybėlių šventė, mes, senjorai, nutarėme nesijungti prie gatvių, bet pasirodyti atskirai. Tada buvome visa šeima – su „gaspadine“ ir „gaspadoriumi“, dainas dainavome. O kiek pajuokavimų ir linksmybių besiruošiant šventei. Prasidėjo nuo tvorelės pynimo mano kieme – pirma, nuvažiavę į pagriovius, vytelių prisikirtome, nužievinome. Valgyti tai norisi, bet ir darbas laukia – užsakėme, kad draugė cepelinų išvirtų. Teko man dar skrybėlių pripinti, kad ir ant tvorų galėtume užmauti. Mes tada pirmą vietą užėmėme, visą spektaklį buvome sukūrę. Atsakingai ruošėmės ir Obuolių šventei – padariau obuolių sūrį kaip gėlę.

– Galėtumėte ramiai leisti laiką prie televizoriaus, džiaugtis proanūkiu. Kam Jums to reikia?

– Negaliu ramiai gyventi. Patinka bendravimas. Po šventės visas drauges suagituoju ateiti pas mane arbatos atsigerti. Žiemą užkuriu židinį, pašnekame. Jei kada kokia liga pristos ar kojos nusilps ir nebegalėsiu paeiti, nueiti pas drauges, susitikti su savo moterimis, kaip reikės pro langą žiūrėti, kad nebegaliu pati nieko pasidirbti. O televizorių žiūriu tik žiemą, tada lyg ir patinka, bet vasarą gal tik žinias, nes stengiuosi neatsilikti nuo politikos.

– Dabar paveikslai, puoselėjama aplinka, saviveikla. Kas Jūs buvote iki senjorystės?

– Baigusi mokykloje aštuonias klases, laikraščius nešiojau. Kolūkio laikais labai daug ir sunkiai dirbau. Gyvulių daug laikiau, ėjau į kolūkio lauko brigadą, paskui dirbau kiaulių fermoje, Ukrinuose atsidarius pirčiai, joje šeimininkavau. Nors ir daug gyvulių turėjau, ėjau šeimininkaudama – vestuvės, krikštynos, laidotuvės, o kiek baliuose ruoštasi. Mano mama buvo gera šeimininkė, labai tvarkinga. Paskutinė darbovietė – mokykla, kurioje net 16 metų išdirbau valytoja.

– O kokia buvo Jūsų vaikystė, jaunystė?

– Tėvai buvo paprasti žmonės, žemės daug neturėjo. Augome keturi vaikai. Dabar mano 83 m. brolis Renave pats seniausias gyventojas. Mama buvo audėja, audė „divonus“ (lovatieses), paklodes, paltines medžiagas – iš trobos staklės neišėjo žiemą vasarą. Tėvas namuose sukosi, žiemomis eidavo į mišką dirbti, tad gaudavo malkų ugniakurui. Mus visus vaikus leido į mokyklą. Nereikėjo eiti tarnauti, kad duonos užsidirbtume. Aš labai tingėjau mokytis, bet labai mėgau siuvinėti – ir pagalvėles, ir langams užuolaidas, ir servetėles, dar ir kaimynių paprašyta siuvinėjau. Dabar nebenoriu siuvinėti, tik kiek pamezgu. Jauna, 19 m., ištekėjau. Vaikas po vaiko, Janinai buvo pusantrų, kai atsirado antras. Kur benueisi, reikėjo ir gyvuliais rūpintis, ir namų ruoša gulė ant pečių.

Aiškiai prisimenu, kaip atėjo rusai, užėmė didįjį mūsų kambarį, mus kaip silkes virtuvėje suguldė. Tėvas buvo iškasęs apkasą, mus vakare ten nuvesdavo, jei bombarduos, kad apsaugotų. Juk per Lūšę, Ritinę frontas ėjo, o netoli ir mūsų namai buvo. Sunku buvo mums – mama iš kareivių už maistą gaudavo „filcinius“ autus, iš jų pasiūdavo mums kapišonus, juos nudažydavo.

– Jūsų tėviškė Renave, kaip likimas atvedė į Ukrinus?

– Vyras buvo ukriniškis, tad po 5 metų atsikėlėme į Ukrinus. Pradžioje 22 m. ne bet kur gyvenome, o „Kremliuje“, sename dvare – nežinau, kodėl toks pavadinimas prilipo, gal kad ten ir kolūkio pirmininkas gyveno. Ten ir vaikai gimė. Mano vyras arčiau valdžios sukosi, buvo vairuotojas, vežiojo pirmininką ir į ekskursijas veždavo – kartu ir mane pasiimdavo, jei rasdavau, kas vaikus prižiūrėtų. Namuose sąlygos sunkios, net šulinio iš pradžių nebuvo, vandens ėjau į šaltinį ne tik sau, bet ir gyvuliams. Paskui pirmininkas pasigailėjo – iškasė šulinį, bet vienuolika rentinių, kai reikėdavo tą vandenį pasemti. Vaikai padėdavo. Tvartai toliausiai, gerokai paeiti reikėjo. Gyvenome aštuonios šeimos, bet visi kaimynai gerai sutarėme. Reikėjo pinigų užsidirbti, tad pasiimdavau normų po tris ar keturis hektarus, kas nenorėjo ravėti, aš paimu ir eidavome su vaikais. Jie paaugę man ir fermose padėdavo. Sunkus gyvenimas buvo. Paskui, kai susitaupėme, čia nusipirkome namą. O kokia laimė, kiek džiaugsmo buvo, kai vyras iš Mažeikių parvežė pirmąjį mūsų šaldytuvą „Snaigę“ mediniu korpusu. Juk tada, jei ir turėjai pinigų, nelengva buvo gauti prekių. Su vyru beveik 50 m. išgyvenome. Dvejų metų pritrūko ir, kaip vaikai sakė, bus balius su triūbomis, bet nesulaukė manasis...

– Kokie Jūsų planai?

– Labai paprasti ir artimi – moliūgus, cukinijas žiemai paruošti, cukinijų saldainių pasigaminti, obuolių sūrių išsivirti, kiek pernai išvirėm, draugė sako – aš jau 50 išviriau, aš irgi nepasiduodu, taip iki 100 traukėme.

– Ir pabaigai...

– Daug kartų pagalvoju, kaip man dabar gerai gyventi. Pensiją gaunu, vaikai aplanko, išsiveža kartu pailsėti. Sulaukiau ir proanūkio, turiu geras, gražias anūkes. Esu sveika, galiu išeiti, myli draugės, o dar padainuoju, šoku. Toks geras gyvenimas dabar, bet kiek jo beliko... Daug metų, greit – 80, bet pati jų nejaučiu ir galvoju – nejaugi man tiek metų. Pamąstau, na, kiek žmogus begali gyventi, kiek tas Aukščiausiasis dar duos metelių. Džiaugiuos, kad, ko nedariau, negalėjau daryti jaunystėje – tą darau dabar. Tik pamąstau, gal visą gyvenimą ne savo darbą dirbau...

Autorės nuotrauka

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode