Reklama 1

A. Lalienė: „Svarbiausia – kuo daugiau su vaikais bendrauti“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Didžiausia laimė mamai – dori vaikai ir sėkmingas jų gyvenimas. Tokios pagrindinės mintys liejasi iš Adelės Lalienės, kurią „Būdas žemaičių“ pakalbino Motinos dienos išvakarėse, lūpų.„Kai jau tuokėmės, sakėme, kad būtinai turėsime keturis vaikus, kartu pamąstėme, kad ne pro šalį būtų ir šeši. Norėjome porelių, bet, va, išėjo trys vaikiai ir tik viena dukrelė, pirmoji. Džiugu, kad visi vaikai gerai gyvena, galėjo jų ir daugiau būti, bet tiek Dievulis davė“, planuota gausia šeima ir sėkmingu vaikų gyvenimu džiaugiasi Adelė, kurios sūnūs galiūnai Vytautas ir Marius, o dabar ir Mantas garsina Mažeikių ir Lietuvos vardą.

– Galima sakyti, šeimos planą minimumą įgyvendinote, o ar iš gausios šeimos Jūs ir vyras Vytautas?

– Mes buvome trys seserys, o vyro – trys broliai ir viena sesuo. Galima sakyti, kad pagal vyro liniją pagavo.

– Artėja Motinos diena. Turbūt sulauksite vaikų, kaip minite šią dieną?

– Iš užsienio tikrai nesugrįš – Vytautas ir Marius šaknis įleido Airijoje, taip pagalvojus, iš ten neparlėksi. Dabar tik dukra Brigita ir čia ūkininkaujantis bei su mumis gyvenantis mano mažasis Mantas su gėlėmis. Buvau įpratusi ir sūnūs įpratę, kad be gėlių Mamos dieną nepasirodydavo, šalia jų ir tortas. Koks jausmas? Aišku, geras. Na, kaip išsiauklėji, taip ir turi. Vaikai aplanko, kai į varžybas parskrenda. Motinos dieną dar reikia pas vyro Vytauto mamą nuvažiuoti, visada laukia. Aš jau savo nebeturiu.

– Jūsų sūnūs ir dukra, kaimo vaikai, tapo gerais žmonėmis. Išduokite gero auklėjimo paslaptis.

– Ačiū Dievui, vaikai nei rūko, nei geria – mamai tai didžiausias džiaugsmas ir laimė. Kai paaugo, buvo drausmė – devintą vakaro turėjo būti namuose. Vaikai visi buvo paklusnūs, tad dėl to problemų nebuvo – devynios ir ramybė, tad galėjai ir pasidarbuoti, tik vasarą leisdavau iki dešimtos. Draugų buvo visokių, bet jie mokėdavo atsisijoti tuos draugus. Yra gavę ir diržo, ir vyties, jei kažkuo prasikalsdavo, tai duodavo poveikį, bijodavo. Bet gavo ir daug meilės, jiems nieko netrūko, tad nė vienas nėjo uždarbiauti. Visi įgijo specialybes, bet jos nesusijusios su jų dabartiniu darbu.

– Matau labai daug nugalėtojų taurių.

– Šeimoje du galiūnai ir trečiasis eina brolių pėdomis. Sunkus sportas, kai matai, kokius svorius kilnoja, man baisu, pagalvoju – Dieve, kiek jie turi sveikatos. Ir mažasis šia sporto šaka užsikrėtė, jau ir pasiekimais gali pasigirti, nemažai turi medalių, taurių, o dar kur padėkos. O vyresnėlių... Baisu, kiek čia ir šiame kambaryje, ir antrame aukšte, o dar kiek Airijoje tų taurių. Didžiuojamės vaikais, jei arčiau varžybos vyksta, važiuojame ir mudu su vyru pasižiūrėti. Vyras ir toliau važiuoja. Kai jaunas buvo, ir jis „dybavodavosi“ su sunkumais – tai virvę traukdavo, tai svarstį kilnodavo, tad ir vaikai pasigavo, paskui vienas nuo kito ir užsikrėtė. Taip ir pradėjo, o ką aš, nejaugi komanduosiu. Tik nenorėjau, kad eitų su mėlynėmis. Kad tik Dievas sveikatos duotų. Vytautas, kaip ir dabar Mantas, pradėjo sportuoti labai jaunas. Tik Mantui labiau pasisekė – turi treniruotėms namuose ir sporto salę, ir priemones, ir padangas varto, be to, jis bendruomenei paskolino rankų lenkimo stalą ir pats vadovauja. Vyresnysis gal jau 14 m., kaip išvykęs Airijon, dabar jie, Vytautas ir Marius,patys darbdaviai, turi savo sporto klubą, džiugu, kad jiems gerai sekasi. Kai du broliai yra, kurie nei pykstasi, nei barasi – tai gali vienas kitu pasitikėti ir bėdoje padėti. Savi ir yra savi. Džiaugiuosi, kad mūsų vaikai taip sutaria. Ir vaikystėje nesibarė, gal todėl, kad vienas kitą augino, maišėsi tarpusavy, žaisdavo, eidavo į stadioną – visada ten ir futbolą spardydavo, ir krepšinį žaisdavo. Jaunėlis Mantukas čia pat, jaunas pradėjo ūkininkauti, nuo 20 metų. Beje, ūkininkauju ir aš, nors vaikai norėtų, kad nebeūkininkautume, tada ilgiau galėtume pas juos pabūti, pakeliauti.

– Ar Jūs, kaip galiūnų mama, sulaukiate daugiau dėmesio?

– Ne, visiškai nesulaukiu ir net nepagalvoju, kad jo reikėtų dėl vaikų. Savy jaučiu pasididžiavimą vaikais, jų pasiekimais. Nesu gavusi padėkų nei iš mokyklos, beje, nei vaikai nėra gavę... Niekada. Gal todėl jaučia nuoskaudą ir nenori čia atvažiuoti pasidalinti prisiminimais, kaip pradėjo, kaip sekasi... Taip, jaučia didelę nuoskaudą... Čia baigė mokyklą, ir aš joje dirbau, bet kad kokią iniciatyvą mokykla parodytų, ne. Nors būtų pasveikinę su pergale vaikus... Man, kaip mamai, irgi truputį skaudu, bet yra, kaip yra.

– Kai laukėtės pirmo vaiko, ko labiausiai norėjote?

– Vyras labai norėjo dukrelės. Norėjome, kad pirmoji būtų mergelė, taip ir buvo, daugiau sūnūs. Pirmieji gimė pamečiui, antras sūnus po trejų metų, o po vienuolikos metų Mantukas. Su pirmaisiais sunkiau buvo, bet pasidirbdavau viską. Kaime reikėjo ir normas ravėti, tad išvažiuodavau į laukus kartu su mažyliais vežimėlyje, o tada nė sauskelnių nebuvo, vystyklėlį pakiši, nuvalai, pakeiti kitą, paduodi valgyti ir toliau dirbi.

– Turbūt lengviausiai auginti buvo pagranduką?

– O, taip. Neišpasakytas džiaugsmas buvo sauskelnės, kai nebereikia trinti kruvinom rankom, vėliau vargti, kol išvirini. Dabar tik gimdyk ir gimdyk. Ir maistelio jau buvo, o anksčiau klijukų virimas, košės... Bet tada nemanėme, kad sunku, nes neįsivaizdavome, kad gali būti kitaip. Kaip anksčiau vargom, net keista atrodo, kaip aš pajėgiau tuos pirmuosius užauginti. Baisu, o vis vien atrodė – savas vargas nesunkus.

– Jūsų gyvenimas tikra idilė...

– Taip, idealus, mes ir į ekskursijas anais laikais išvažiuodavome – į vieną ekskursiją vykdavo tėvas, į kitą aš jau vykdavau. Prisimenu savo vaikystę, labai daug vargo gyvenime mačiau, labai blogai gyveno tėvai.

– Tai ir pakalbėkime apie jūsų vaikystę.

– Gimiau Balėnuose, ten ir augau, tėvai dirbo miškuose, uždarbis labai mažas. Reikėdavo ir mums eiti į tuos daigynus, vis kokia kapeika nukrisdavo. Vaikystėje man nebuvo kada užsiimti savo veiklomis – tai mamai padėsi, tai išbėgsi kur kokią kapeiką užsidirbti. Mergičkoms daugiau tų pinigėlių reikėjo – norėjosi ir tos suknelės geresnės. Vargo tikrai matėme, todėl ir sakiau, neduok, Dieve, kad tik mano vaikai taip nevargtų, kad neturėtų tokios naštos – patiems užsidirbti kapeikos. Mokslas sekėsi gerai, vėliau įgijau virėjos specialybę. Padirbusi septynerius metus, išėjau į dekretą ir pagal šią specialybę daugiau nedirbau. Paskui Laižuvos Antano Vienažindžio pagrindinėje mokykloje 30 m. valytoja dirbau, juokauju – atidariau Laižuvos mokyklą ir uždariau. Mokyklos direktorius S. Šiurys prišnekino, nors man kilo abejonių, ar suspėsiu, juk vaikai dar maži, ir suspėjau, o ir tėvas parlėkdavo su vaikais pabūti. Brigitėlė jau didesnė buvo, išvažiuodavo su jais į mokyklos stadioną, futbolą spardydavo ir mažajam įdomu. Mantą auginant jau kiek pagalbininkų buvo, jį daugiau Brigita ir auklėjo.

– Vis girdžiu, vyras tą ir aną padėjo. Tai turėjote gerą pagalbininką, kur sutikote savo antrąją pusę?

– Taip, labai geras, per keturiasdešimt bendro gyvenimo metų nesame rimtai susipykę. Oi, visai netikėtai sutikau. Tada dirbau valgykloje, jo sesuo praktiką pas mane atliko. Kartą nuėjau pas pusseserę, o ji sako: „Aš tau pripiršiu gražų vaikiuką.“ Nepatikėjau tokiomis nesąmonėmis, pasirodo, jie ten butą nuomojo. Va tau ir nesąmonė – vasario 22-ąją susipažinom ir po dviejų savaičių, kovo 8-ąją, išvažiavau su uošviene susipažinti. Padavėme pareiškimus ir 1979 m. liepos 14 d. atšokome dideles vestuves. Kibirkštėlė buvo iš abiejų pusių. Džiugu, kad vaikai irgi pasirinko geras antrąsias puses.

– Laisvalaikio, kaip minėjote, beveik neturėjote, o kokios tradicijos puoselėjamos Jūsų šeimoje?

– Dabar esame išsisklaidę – du Airijoje, kai buvome vietoje, visada gimtadienius švęsdavome, Tėvo ir Motinos dieną. Ne prie stalo, o išvažiuodavome į gamtą kepti šašlykų ir pramogauti, pramogų prigalvodavo vaikai. Laisvalaikį leisdavome puikiai, be jokio alkoholio. Tik žieminiai gimtadieniai namuose, būdavo, susirinksime, pasėdėsime, pasipliurpsime. Dabar, kai susirenka, tai jau didelio stalo reikia – su anūkais 16 žmonių sėdame. Kai grįžta vaikai – cepelinai, balandėliai, kepsniai, pasiilgsta naminio maisto. Yra šilto darbelio, čia man dukra Brigitėlė prikimba. Kai parėžiame paršiuką, siuntinuką išsiunčiam į Airiją, ne dėl to, kad jie neturėtų, bet, mamos širdis, norisi palepinti naminiu vaistu, kas skaniausia. Anūkėliai, kaip ir mūsų vaikai, kai buvo maži, niekada neidavo prie vyresniųjų, kai būdavo baliai – jie tik fukt į antrą aukštą ir čia jų nematydavome.

– Ar keistumėte ką nors savo gyvenime ir kokių planų turite?

– Dabar tik norisi ramybės, šiaip visko yra. Visiškai nieko nenorėčiau keisti. Geras mūsų gyvenimas, gal kas ir pavydi, bet yra, kaip yra. Tas pavydas eina mums į naudą. Draugų nedaug teturime, turint jų galima ir iš kelio išeiti. O ir to laiko... Vos spėju apsisukti. Per žiemą šiek tiek nuobodžiau, bet tada televizorių pasižiūriu ir prie kompiuterio prisėdu. Mėgstu pokalbių laidas žiūrėti, buvau įkritusi žiūrėti „TV pagalbą“, bet juo tolyn, tuo labiau nusivyliau, baisu, bet ir rodo tik vargšus, iš kur tokius randa, ir juokas, ir gėda, tad nebežiūriu, nemėgstu tokių nesąmonių. Pas mus Laižuvoje visi gerai gyvena, vienas kitas gal atsirastų.

– Jeigu dabartiniai vaiko įstatymai būtų galioję anais laikais, ar nebūtumėte turėję problemų? Kaip vertinate tuos vaiko įstatymus?

– Manau, būtume turėję didelių problemų. Na, baisūs dabartiniai įstatymai. Jeigu mamai už pliaukštelėjimą ranka per kombinezoną skiriamos tokios baudos, tai čia absurdų absurdas. Dėl to ir žudo vienas kitą, nebėra drausmės, tėvai nebegali nė žodžio pasakyti vaikui, ar seniau taip buvo. Net neįsivaizduoju, kaip galima tokius įstatymus priimti. Arba mokykloje, mokytojai nebesusitvarko su vaikais, kiek jiems reikia turėti kantrybės, o jei aštresnį žodį pasakysi, gerai, jei tik iš darbo išmes... Bet ir vaikai buvo kitokie, o dabar cigaretė dantyse, dirbti tingi, nieko nenori. Seniau vaikai ir kolūkio normas ravėti tėvams prikibdavo, ir linus rišti kartu eidavome. Mano Mantas išvis nuo devynerių už traktoriaus vairo, neleisdavome keliu važiuoti, tik laukuose. Kartą mokyklos direktoriaus pavaduotoja sako (matyt, tada keliu jis važiavo): „Atrieda traktorius, o vairuotojo nematyti.“ Ką tu matysi – Mantas važiuoja, stačias vairuodavo, toks pypliukas. Vaikai patys darbus pasiskirstydavo – ir mėšlus išmesdavo, ir Brigitėlė karves pamelždavo, prie maisto labai dukra gabi, abi nuo mažumės kartu gamindavome, ji daug gudresnė nei aš, o ir sūnūs nesibodi patys pasigaminti.

– Ar reikia Lietuvai daugiavaikių šeimų?

– Aišku, kad reikia, baigia išnykti Lietuva. Mažiausiai trys vaikai – kaip sakoma: vienas tėčiui, antras mamai ir dar vienas Lietuvai, tik mano dukra sustojo ties vienu, vyresnysis augina tris, kitas du.

– Ko reikia, kad būtų tvirta, pagarba grįsta santuoka?

– Pirmiausia reikia vienas kitam nusileisti – vienas pasako blogą žodį, kitam geriau patylėti, kitą kartą anas patylės. Turi būti abipusis sutarimas, mums tai išėjo savaime visus tuos keturiasdešimt metų, didesnės ugnies nėra buvę, tik mažos kibirkštėlės. Nesame baręsi, vaikai to nėra girdėję. Beje, vaikai ir nesimaišydavo, kai mes kalbamės. Reikia pagarbos vienas kitam. Norėtųsi palinkėti visiems sveikatos, ištvermės, gero gyvenimo, nesipykti ir nesibarti, gyventi santarvėje, vienas kitam nusileisti. Kiekviena šeima auklėja skirtingai, mes auklėjome vienaip, dabar kitaip į auklėjimą žiūrima, tada ir drausminimas buvo kitoks. Svarbiausia – kuo daugiau su vaikais bendrauti.

Autorės nuotrauka

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode