Reklama 2

Aktorė Vesta Šumilovaitė-Tertelienė: „Ir šeimą, ir aktorystę priimu kaip dovaną“

 

Atrasti laiko pokalbiui su VESTA ŠUMILOVAITE-TERTELIENE šiomis dienomis – sudėtinga užduotis: po motinystės atostogų į sceną Keistuolių teatro ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorė sugrįžta visu tempu, repetuodama vaidmenis net trims premjeroms naujajame sezone.

„Būsimos premjeros ir repeticijų intensyvumas, nori nenori, labai išvargina, bet namuose manęs laukia kitas nuostabus ir chaotiškas pasaulis“, – sako Vesta, aktorystės iššūkius derinanti su dviejų mažylių mamos pareigomis ir sutikusi pasidalinti mintimis apie šių skirtingų pasaulių harmonijos paieškas, kūrybines inspiracijas bei naujus darbus.

Šį sezoną Keistuolių teatre pristatysite vieną, o teatro laboratorijoje „Atviras ratas“ – netgi dvi premjeras. Kokią jus šiuose spektakliuose pamatys žiūrovai?

Taip, tiesa, šį sezoną laukia net trys premjeros. Keistuolių teatre repetuojame S. Šaltenio „Riešutų duoną“, „Atvirame rate“ – I. Vyrypajevo „Saulėtąją liniją“ ir J. Tertelio „CV, arba Kas aš esu“. Visi spektakliai bus labai skirtingi. Šiuo metu vis dar vyksta kūrybinis procesas, dar ieškome, dėliojame viską į savo vietas, todėl pasakyti, kokią mane matys žiūrovai, kiek per anksti – viskas dar labai trapu. Ką tikrai galiu pasakyti – esu labai pasiilgusi teatro.

Papasakokite plačiau apie kūrybinį procesą – kuo jis panašus ir kuo skiriasi Keistuolių teatre bei „Atvirame rate“? Galbūt galėtumėte pasidalinti, kaip kilo mintis statyti būtent šiuos darbus ir papasakoti, kuo šie spektakliai ypatingi?

Kiekvieną kartą kuriant naują spektaklį, ir kūrybinis procesas būna kiek kitoks – tai priklauso nuo režisieriaus bei kūrybinės komandos. Man įdomiausia būna tada, kai jautiesi būsimo spektaklio dalimi, kai dirbi išvien su visa jo komanda, kai visi įsitraukia į teatrinį mechanizmą. Labai gera, kai režisieriaus vizijoje gali išlikti laisvas. Dabar Keistuolių teatre kaip tik repetuojame „Riešutų duoną“, kurią režisuoja Aidas Giniotis. Jis žino, kaip turi atrodyti būsimas spektaklis, tačiau mes turime tokią kūrybinę erdvę, kurioje galime sau leisti žaisti ir improvizuoti, bet kartu išliekame atsakingi už visą spektaklį, o ne tik už savo vaidmenį.

Per tą laiką, kai nevaidinau teatre, daug spektaklių buvo išbraukti iš repertuaro, todėl labai natūraliai sugrįžus norėjosi atsinešti ką nors nauja – taip ir gimė idėja sukurti spektaklį pagal I. Vyrypajevo pjesę „Saulėtoji linija“.

Spektaklis bus apie dviejų žmonių tarpusavio santykius šeimoje: apie tai, kaip nemokame išgirsti vienas kito ir negalime augti šeimoje kartu, apie vyro ir moters santykių painumą, neišsakytus lūkesčius ir susikaupusias nuoskaudas, neleidžiančias judėti toliau. Spektaklyje su autoironija ir humoru bandysime kalbėti šiomis temomis. Labai laukiu šios premjeros, nes spektaklyje veikiančius sutuoktinius vaidinsime drauge su vyru Justu Terteliu – tai bus visiškai eksperimentinis spektaklis.

Paminėjote, kad esate labai pasiilgusi teatro. Įdomu, kaip aktoriui pavyksta neprarasti formos ilgiau nevaidinant? Kas yra sunkiausia, o kas – labiausiai džiugina grįžus prie intensyvių repeticijų?

Kai po pertraukos grįžau į teatrą, pirmasis spektaklis, rodos, buvo „Brangioji mokytoja“ teatro laboratorijoje „Atviras ratas“. Aš velniškai jaudinausi. Atrodė, kad viską pamiršau – ir tekstą, ir mizanscenas; man atrodė, kad nebepajėgsiu suvaidinti to spektaklio, nes esu praradusi aktorystės pagrindus. Sąžiningai ruošiausi namuose, bandžiau atsiminti tekstą, ir jis man atrodė neįveikiamas. Tačiau vos pradėjus repetuoti mano kūną tarsi kas pakeitė, nebeliko jokių nežinomųjų, viskas stojo į savo vietas. Atrodo, kad visi spektakliai yra įsirašę į kažkokią vidinę atmintį, tu nebegali to suvaldyti – kūnas pats žino, ką reikia daryti.

Buvau pasiilgusi naujo kūrybinio proceso, ieškojimų, vaidmens kūrimo, akimirkos džiaugsmo, kai pajunti, kad jau užčiuopi tą naują žmogų, prie savęs prisiartini personažą, supranti jo mąstymą, o galiausiai net sąmoningai nerepetuodamas elgiesi ir mąstai taip kaip jis.

Trys būsimos premjeros ir repeticijų intensyvumas, nori nenori, labai išvargina, bet namuose manęs laukia kitas nuostabus ir chaotiškas pasaulis – mano vaikai. Jie neleidžia pailsėti, bet būdama su jais aš visai negalvoju apie teatrą, išsivalau ir pailsiu nuo jo.

Man vaikų gimimas – su niekuo nepalyginamas stebuklas. Tačiau teatras visada buvo šalia: lankiau spektaklius, žiūrėjau kolegų darbus. Tas laikas, kai pati nevaidinau teatre, leido pažvelgti į savo profesiją iš šono ir iš laiko perspektyvos kiek kitomis akimis.

Jūsų indėlis į teatro laboratorijos „Atviras ratas“ veiklą žiūrovams paliko ryškų pėdsaką: biografinėse improvizacijose „Lietaus žemė“ jūsų pasakojama istorija sukrečia atvirumu, o Liudmilos Razumovskajos pjesė, pagal kurią pastatytas spektaklis „Brangioji mokytoja“, į šį teatrą atkeliavo jūsų dėka. Kas jums asmeniškai yra svarbiausia kūryboje? Kokias mintis ir temas siekiate atskleisti žiūrovui?

Aš labai vertinu tai, kad mano mokytojas Aidas Giniotis dar nuo studijų metų formavo mus būti nemiegančiais aktoriais: nuolat skatino ieškoti, domėtis, ne laukti tik režisieriaus pakvietimo į spektaklį, bet ir patiems būti iniciatyviems teatre. Kartais tai vargindavo, bet iš to gimė daug įdomių spektaklių. Būdamas teatre privalai tyrinėti save, būti jautrus aplinkai, nelikti jai abejingas. Teatre visų pirma gali atpažinti save, suvokti, ką tau skauda, kas tave jaudina, o vėliau tuo dalintis su žiūrovais, surasti su jais bendrumo jausmą ir vykdyti savotiškus mainus – man tie dalykai yra labai svarbūs.

Iš aktyvios veiklos teatre buvote pasitraukusi dėl šeimyninių pokyčių – sceną kuriam laikui išmainėte į motinystės atostogas. Daugeliui vis dar atrodo įprasta, kad vyro aktoriaus karjerai atžalų gimimas beveik nedaro įtakos, o dažnai aktorei tai reiškia bent laikiną pasitraukimą iš rampos šviesos. Ką ši pauzė lėmė jūsų gyvenime?

Visų pirma aš nesureikšminau to laikino pasitraukimo iš teatro kaip kažkokios netekties. Man vaikų gimimas – su niekuo nepalyginamas stebuklas. Tačiau teatras visada buvo šalia: lankiau spektaklius, žiūrėjau kolegų darbus. Tas laikas, kai pati nevaidinau teatre, leido pažvelgti į savo profesiją iš šono ir iš laiko perspektyvos kiek kitomis akimis. Tai buvo labai vertinga patirtis.

Šeimos ir kūrybos suderinimas neretai suprantamas kaip didelis iššūkis. Ar jūsų gyvenime šiuodu dalykai šiuo metu turi vienas kitam lemiamą įtaką? Kaip pavyksta laviruoti tarp vaidmenų gausos ir gyvenime, ir scenoje?

Niekada nemistifikavau savo profesijos ir nesuprasdavau požiūrio, neva menininkas negali būti šeimoje. Juk kūryba yra neatsiejama nuo gyvenimo, o vaikų auginimas, santykių puoselėjimas taip pat yra ta pati kūryba. Mano atveju aktorystė ir šeima labai gražiai sudera tarpusavyje. Tai nėra kažkoks žygdarbis – mano galva, tai yra normalu. Priimu šį dalyką kaip dovaną.

Jūsų vyras Justas Tertelis – partneris ne tik šeimoje, bet ir teatre. Kuo išskirtinis yra darbas su antrąja puse? Ar bendra buitis daugiau padeda, o gal kaip tik – trukdo kūrybiniame procese?

Justas yra talentingas kūrėjas. Kartu kuriame jau nuo studijų metų, jis geras scenos partneris, su juo lengva vaidinti drauge. Bendra buitis iš tiesų gali pasitarnauti – kai reikia, galime repetuoti net namuose. Tikrai nėra taip, kad užvėrę namų duris apie teatrą nekalbėtume, bet tai tikrai nėra pagrindinė tema mūsų namuose.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode