Reklama 2

E. Končienė: „Jei sugrįžtų jaunystė, ir dabar norėčiau būti mokytoja...“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Kai vieni Rugsėjo 1-osios šventę nukėlė į darbo dieną, šios dienos paminėti susirinko būrelis krakiškių „mokinių“, kurių mokyklos skambutis jau daug metų nebekviečia į klases. Dažnai jie susibėga prieš Rugsėjo 1-ąją, o šiemet sukako 30 m., kai Birutė Rupkutė-Navickienė baigė Krakių aštuonmetę mokyklą, tad ir panoro pakviesti klasės draugus prisiminti mokslo dienas. Koks susitikimas be mokytojų ir, žinoma, pirmosios mokytojos Emilijos Končienės, kuri šiemet atšventė garbingą 90-mečio jubiliejų. Nors pedagoginę karjerą gal prieš 45 metus baigė, bet gerą, ne vienam mamą atstojusią mokytoją iki šiol daugelis mini šiltu žodžiu. Kadangi mokytoja vis domėjosi, kaip vienas ar kitas buvęs mokinys gyvena, pakvietė ir kitų laidų jos mokinius šiltai, jaukiai pabendrauti savo namuose.

„Patarlė byloja: net ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio... Ačiū, kad lydėjote mus didžiojo kelio link, – šilumos kupinais žodžiais kreipėsi susitikimo iniciatorė Birutė į garbingą jubiliatę. – Tie metai, praleisti pradinėje mokykloje, kai mokė E. Končienė buvo patys šviesiausi, kai nematėme nei pykčio, nei pavydo, nei blogio – visas gyvenimas buvo tik šviesiomis spalvomis.“ Negailėjo gražių žodžių ir lietuvių k. mokytojai Aldonai Molienei bei buvusiai ilgametei Krakių pagrindinės mokyklos direktorei Emilijai Bučienei, atvykusiai net iš Šiaulių.

Buvusi direktorė, dovanodama savo tapytus paveikslus jubiliatei ir namų šeimininkei, prasitarė, kad būtent tapyba padėjo nuvyti ilgesį, kai dėl ligos teko palikti mylimą darbą. „Prisiminkite Ventą – tai peizažas, tapytas akvarele, kad būtų lengva giedra nuotaika, kad nebūtų niekada liūdna, esate labai šiltas žmogus, išdalinote po lašiuką savo širdį, tegul ji dabar vėl sueina su mūsų šiluma ir meile bei pagarba. Būkite stipri, saugokite save ir savo sveikatą“, – linkėjo mokytojai E. Končienei.

Koks draugų susiėjimas be prisiminimų. Dalinosi prisiminimais apie mokslo metus, snieguotas žiemas, vaikiškas išdaigas. Mokytojai E. Končienei giriant visus buvusius mokinius, Birutė pajuokavo: mokytoja vargo, kad ši nerašytų kairiąja ranka. Buvusios direktorės E. Bučienės, kaip mokytojos, pradžia šioje mokykloje irgi įspūdingai prasidėjo, mat nežinodama, kur tie Krakiai, iš Šiaulių į Mažeikius nuvažiavo, o iš ten į Krakius – taip ir atbėgo tekinom vėluodama į Rugsėjo 1-osios šventę.

Mokytojos irgi prisiminė, kaip jos pradėjo lankyti mokyklą. Štai lietuvių kalbos mokytoja į mokyklą su medinėmis klumpėmis riestais galais atėjo. „Pasidėdavau koridoriuje, vyresnieji berniukai mano klumpes per stogą mėto, o aš verkiu, kad nesudaužytų. Tokie buvo laikai, o noras mokytis buvo didžiulis“, – mena A. Molienė.

„Būdas žemaičių“ pakalbino garbią 90-metę, buvusią pradinių klasių mokytoją Emiliją Končienę.

– Buvote mylima mokytoja, kad iki šiol mokiniai prisimena...

– Pagalvoju, kad nieko tokio nepadariau, tik nepaprastai mylėjau visus, kažką jiems daviau. Ir dabar važiuodama į susitikimą sakau – nuvešiu dėžę saldainių, sakysiu: „Vaikeliai, jūs dar maži man išlikote, vaišinkitės.“ Per 25 metus turėjau daug mokinių, ir vieni, ir kiti kviesdavo į susitikimus Krakiuose – puikus kraštas ir puikūs žmonės. Ir Tučiuose gera buvo. Nė su vienu jokių ginčų nebuvo, visus mylėjau.

– Susitikimo metu Jūsų mokiniai prisiminė pirmuosius mokslo metus, dalijosi pasiekimais. O Jūs kokius mokslus baigėte?

– Mokyklą pradėjau lankyti Žibikuose, bet į pirmą klasę nėjau, nes jau iš brolių, seserų buvau išmokusi skaityti, tai iškart paskyrė į antrą klasę. Vėliau ėjau 7 km į Viekšnius, teko kasmet laikyti egzaminus norint, kad perkeltų į aukštesnį gimnazijos skyrių. Prisimenu, kartą prieš pat egzaminus susirgau, tėveliai išsivežė į kaimą, o visi egzaminus laiko. Rugpjūčio vidury atėjusi į bažnyčią, pamačiau išeinančią savo mokytoją, tad suskubau pasiteirauti penktoje ar šeštoje klasėje būsiu, mat nelaikiau egzaminų. Ji nusivedė pas direktorių, kaip dabar matau jį skaitantį laikraštį. Sužinojęs, kodėl atėjome, pasakė, kad rytoj vyksiančiame posėdyje pasiteiraus mokytojų, ką su manimi daryti. Mokytojai buvo už, kad nelaikyčiau egzaminų, nes gerai mokiausi, tik matematikos mokytojas panoro, kad laikyčiau, paskyrė datą – išlaikiau. Taigi tapau šeštokė, buvau stipri mokinė. Septintos klasės pabaigoje gydytojas neleido laikyti egzaminų, davė atleidimą, nes sveikata sušlubavo, visai sulysusi buvau. Baigiau visą gimnaziją – 8 skyrius.

– O kaip Jūsų gyvenime atsirado mokytojavimas?

– Kitos draugės įstojo į aukštąsias mokyklas, o mano tėveliai neturėjo, iš ko leisti. Nuvažiavau į Senosios Akmenės švietimo skyrių ir gavau paskyrimą į Tučius. Kodėl ėjau į mokytojas? Nes gavau darbą be mokslo... Geriausias variantas, bet man labai patiko, mylėjau vaikus. Ten dirbo dar viena mokytoja Jadzelė, kiekviena su dviem klasėmis. Gyvenome mažame klėties kambarėlyje, draugė užkliuvo ten gyvenusiai komunistų šeimai, nes savo dviratį pastatė kitame kambarėlyje, kurio šie norėjo, tad jie pasiskundė, ir mokytoją atleido. Likau dirbti viena su keturiomis klasėmis. Tik kitiems mokslo metams atsiuntė kitą mokytoją. Tais metais, kai atleido mokytoją, prisimenu, prieš Rugsėjo 1-ąją stovi suolai vidury kiemo, o aš sargų nepriprašau sunešti jų į klasę. Teko važiuoti į Švietimo skyrių ir prisipažinti, kad nebesusikalbu su savo sargais. Negana to, iš pareigų buvo atleistas mokytojas, prižiūrėjęs I ir II Tučių mokyklas, tada man perdavė vadovavimą ir kitai Tučių mokyklai, esančiai už 5 km.

– Ar baigus gimnaziją buvo galima dirbti mokytoja, nesimokant toliau?

– Gavusi paskyrimą į Tučių mokyklą, nuvažiavau ir įstojau į Kauno mokytojų seminariją. Pristačiau dokumentus, bet dvejus metus nesimokiau, ir niekas nieko nesakė. Paskui išgirdau, kad mūsų dokumentus iš Kauno nuvežė į Panevėžį. Galvoju, reikia važiuoti, tai porą metų mokiaus neakivaizdžiai. Atėjo egzaminų metas: mano pavardė Žulpaitė – manau, jei kvies pagal abėcėlę, sulauksiu vėlumos, o girdėjome, kad kareiviai ginėsi mergaites, tai bijojau nakties, todėl, kai dėstytojas paklausė, gal yra savanorių, aš, manau, eisiu. Paklausinėjo, gavau penketą, taip ir ėjau savanore.

– Dabar vieni mokinius giria, kiti kritikuoja. Ar drausmingi tada buvo mokiniai?

– Vaikai buvo labai geri. Jei tikrai vaikai dabar tokie, kaip apie juos šneka, negalėčiau dirbti. Prisimenu, dirbant Krakiuose atėjo vizituoti, tada vedžiau rusų k. pamoką. Išeinant vizitatorė nusistebėjo, kad vaikai tokie ramūs. Atsakiau, kad taip ir turi būti, jus gerbia, nes atvažiavote mane vizituoti – aš stengiuosi dirbti, kaip gali jie triukšmauti. Gal tik vieną judresnį mokinį galėčiau išskirti, kuris ir kitus pabuksuodavo, o ir pats tai vienur, tai kitur atsitrenkdavo. Dar tada pagalvojau: „Vaikeli, tu savo mirtimi nemirsi.“ Gaila, bet taip ir atsitiko. Visi mano mokiniai įgijo specialybes, puikiai dirba savo srityse. Tais laikais ir mokytojų bei mokinių tėvų santykis buvo geras. Užeidavo į mokyklą pasiteirauti, kaip sekasi vaikams, ir susirinkimuose dalyvaudavo.

– Kodėl palikote Tučius ir kaip likimas atvedė į Krakius?

– Dirbdama Tučiuose, vadovavau dviem mokykloms, į antrąją vykdavau su dviračiu. Dar mama pradėjo sirgti, turėjau ją lankyti, o iki tėvų, kurie gyveno Lielaičių kaime, apie 20 km buvo. Dėl viso to pavargau, pamaniau – reikia keltis dirbti arčiau namų. Mes gyvenome vienoje Ventos pusėje, o kitoje buvo Krakiai. Pasinaudojau proga, kai vežėm su broliu mamą pas daktarą, jie vizito laukė, o aš išėjau pas vedėją. Pasakiau, kad dirbu Akmenės r., bet noriu arčiau namų, nes mama serga. Vedėjas sako: „Visi norėtume, bet ne visada išeina.“ Pamaniau, kad neduos. Pasikvietė sekretorę, kuri mane nužvelgė ir sako: „Duokime šiai mergaitei tuos Krakius.“ Taip ir pradėjau dirbti, labai puikiai jaučiausi. Pirmus metus dirbau su 4 klasėmis, vėliau po vieną klasę turėjome. Tada labai lengva buvo, įeini ir žinai, kad nereikės atskirų darbų skirti.

– Ar buvo buitinių sunkumų?

– Norint pasiekti Krakius nuo tėvų, reikėjo ir per Ventą išeiti. Laiveliu keldavomės. Prisimenu, tik pradėjus dirbti atvažiuoju prie laivelio, o keltininko nėra, įsidėjau dviratį į laivelį ir lyną traukdama persikėliau. Širdį suspaudė, kaip keltininkas laivelį susigrąžins, bet atslūgo širdis, kai atvažiavo žmogus iš Mažeikių ir nukėlė laivelį. Paskui kelios mokytojos apsigyvenome pas vilnų karšėją, kur gavome ne tik kambarį, bet ir valgyti. Dar vėliau dvi mokytojas iškėlė į malūno namelį. Neilgai trukus parėjo malūnininkas su šeima, vėl mus iškėlė, eikite, kur norite. Vėliau, jau kartu su vyru, apsigyvenome toliau nuo mokyklos, turėjome kambariuką ir atskirą įėjimą su priemene.

– Dirbdama Krakiuose sukūrėte šeimą...

– Šeimą sukūriau 1955 m., antrais darbo metais Krakiuose. Vyras viekšniškis, Viekšnių bažnyčioje, nors ir mokytoja buvau, priėjome išpažinties. Po pamaldų visi išėjo, tik viena kita moterėlė beliko, kai mus „venčiavojo“, tai nebebuvo kam žiūrėti. Į Krakius parvažiavome jau vyras ir žmona. Susilaukėme dviejų puikių dukrų. Laimingas, nepaprastai laimingas gyvenimas buvo, labai geras vyras buvo, tik liga pristojo, nieko jam negalėjau padėti – 18 m., kaip esu našlė. Gal laimingą gyvenimą lėmė gimimo skaičiai – gimiau 1928 m. aštunto mėnesio aštuntą dieną. Dabar gyvenu su anūke ir jos šeima. Vakarais ir šeštadienį, sekmadienį nueinu į bažnyčią. Labai meldžiuosi už savo vaikus ir už svetimus – meldžiu: „Dieve, palaimink, kad visi būtų laimingi.“

– Iš Jūsų sklindantis gėris, šiluma gal iš tėvukų paveldėta?

– Gal ir iš tėvukų, kai ir neišvažiuodavome į bažnyčią, visi suklaupdavome ir kalbėdavome poterius, rožančių. Iš mažo buvome pripratinti prie maldos. Tėveliai buvo ūkininkai, turėjo apie 25 ha žemės. Niekas mūsų nelietė, nevežė, nes buvome tylūs, ramūs, nieko, kur nereikia, nebuvome pakalbėję. Mes dar saugojome tuos žmones, kuriems kilo grėsmė išvežti. Ant kūtės buvo įsitaisę, mama išvirdavo valgyti ir nešdavo kibire, kad niekas nesuprastų, o galvotų, kad neša gyvulėliams.

– Tuokėtės bažnyčioje. Kaip neįkliuvote tuometinei valdžiai?

– Svarbiausia buvo nepasirodyti, kad tiki. Kartą buvau nusipirkusi skarelę, užsidėjau tamsinančius akinius ir prieš Kalėdas ar Velykas nuėjau net išpažinties atlikti. Niekas į mane nekreipė dėmesio – juk kaip bobutė vaikščiojau. Tik paskui direktorius delikačiai tarstelėjo, kad nereikėtų į bažnyčią eiti. Kai parėjau į Krakius, teko dalyvauti rusų k. kursuose, jų vadovas Z. Balanavičius, kai aš sakinyje padariau klaidą, tyliai prie ausies pasakė: „Juk tikinti esi, kodėl tokią klaidą padarei?“ Matyt, ir jam buvau apskųsta, bet jis tylėjo, ir taip toliau dirbau. Tarybiniais laikais nei Kalėdų, nei Velykų nebuvo galima minėti. Šie tarybiniai 50 m. buvo labai sunkūs, neduok tu, Dieve, bet mes tylėjome ir nesitikėjome, kad kas pasikeis. Žinią apie Nepriklausomybės atgavimą sutikome džiaugsmingai.

– Jūs šviesaus proto, geros atminties, išsaugojote klausą... Koks dabar Jūsų gyvenimas?

– Mėgstu per televizorių žiūrėti lietuviškus serialus, pokalbių laidas, patinka „Du balsai – viena širdis“, pasiilgau serialo „Naisių vasara“. Politika nelabai domiuosi, pasižiūriu žinių laidas ir nesuprantu, kodėl užsienio žinias kiša. Man tas nelabai patinka, manau, savo kraštu labiau reikėtų rūpintis, todėl persuku kitą kanalą. Ilgai nežiūriu, noriu pasimelsti, pailsėti, prašau Dievo pagalbos. Dėkoju Dievui, kad nieko man neskauda, kad galiu nueiti į bažnyčią, pasirūpinti artimųjų kapais. Kaip senas žmogus, linkėčiau melstis, prašyti Dievo palaimos, kad padėtų visuose darbuose, nes be jo palaimos nieko gero nebus nė vienam, be jo malonės nebus ir sėkmės...

Nuotrauka autorės

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode