Reklama 2

V. Balzeris: „Turiu viską, ko reikia laimingam žmogui“

 

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Svajoju tyliai ir tikiu, kad svajonės pildosi“, – taip kalba Mažeikių muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris. Anot jo, Mažeikių miestas yra brandus, visuomenė sąmoninga, žmonės supranta, kas yra kokybiška: „Žmonių požiūris į kultūrą skirtingas ir poreikiai skirtingi. Kultūrinis gyvenimas verda, įgyvendinami tiek dideli, tiek maži projektai, tik reikia pačiam gyventojui atrasti savo nišą.“

– Papasakokite apie savo vaikystę. Kokių įdomių patirčių turite iš jos?

– Vaikystė prabėgo Reivyčiuose, vietinių vadinamoje ETG gyvenvietėje, taip pat pas senelius Kruciuose ir Bružuose. Vienas šilčiausių prisiminimų – tai vasaros metu gulėti lauke lovoje, šalia močiutės, ir klausytis šalia namo augusio didžiulio beržo, kaštonų ir klevų lapų šnarėjimo. Vienas įsimintiniausių nuotykių – kai dar visai mažas būdamas išvažiavau autobusu vienas, oi, tada tėvus ir brolį su seserimi sukėliau ant kojų, visą ETG gyvenvietę išnaršė. Gerai, kad mieste mane sutiko mamos draugė, kuri ir parvežė namo. Nežinia, kur būčiau nuvykęs. Gavau tada velnių. Ilgai neužmiršiu šito savo nuotykio, vaikams papasakosiu.

– Kur mokėtės, ką studijavote?

– 1997 m. baigiau Mažeikių Senamiesčio vidurinę mokyklą. Studijavau Klaipėdos universitete lietuvių filologiją ir etnografiją. Po bakalauro studijų įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, kur baigiau etninės kultūros studijas ir įgijau etnologijos magistro kvalifikacinį laipsnį.

– Jūsų šeima. Ar visi esate kilę iš Mažeikių?

– Šeimą sukūriau 2004 m. Žmona – pedagogė, dirba anglų kalbos mokytoja. Turime dvi dukras. Vyriausioji lanko Kalnėnų pagrindinę ir Dailės mokyklas, o jaunėlė greitai pradės lankyti darželį. Abi dukros gimė Mažeikiuose. Aš – iš Reivyčių, o žmona gimė Telšiuose, bet nuo mažumės augo Mažeikiuose.

– Kokių veiklų esate bandęs imtis gyvenime?

– Dirbant Mažeikių kultūros centre teko ir aktoriaus duonos paragauti, ir renginių vedėjo, įvairiais personažais renginiuose pabūti. Įsimintiniausias – Kalėdų Senelio vaidmuo, net 9 metus per kalėdinį laikotarpį teko miestą valdyti. Pagal galimybes ir laiką filmuoju, fotografuoju, tik tam vis laiko mažėja.

– Kokie Jūsų pomėgiai? Kam skiriate daugiausiai laiko?

– Laiko pomėgiams lieka ne taip jau ir daug. Seku ir stebiu krepšinio klubo Kauno „Žalgiris“ dvikovas, daugiausia Eurolygoje. Keletą kartų teko ir „Žalgirio“ arenoje stebėti susitikimus. Tas sirgalių vieningumo jausmas, ūžesys, komandos palaikymas fantastiškas. Na, ir, žinoma, mūsų krepšinio rinktinę stebiu ir laukiu rungtynių. Dar vienas iš pomėgių – fantastiniai bei istoriniai filmai. Su dukromis mėgstu animacinius filmus pažiūrėti.

– Turite svajonių? O gal visos jau pasiektos?

– Svajonių turiu, kaip ir kiekvienas. Tik jų neatskleisiu. Svajoju tyliai ir tikiu, kad jos pildosi.

– Gal kažką kolekcionuojate?

– Ne, nesu kolekcionierius. Kažkada vaikystėje bandžiau rinkti kramtomųjų gumų paveiksliukus, degtukų dėžučių etiketes, kurios buvo parduodamos spaudos kioskuose, bet ir tai buvau nusižiūrėjęs nuo brolio.

– Kaip susipažinote su antrąja puse?

– Susipažinome jaunimui įprastoje aplinkoje – pramogų klube. Šokis kartu, žvilgsniai, žavios merginos lydėjimas gražų vasaros vakarą namo mus ir suvedė.

– Gal turite kokių baimių/fobijų?

– Bijau varlių! Čia tikriausiai reiktų už tai „padėkoti“ vyresnėliams: broliui ir seseriai, kurie mane mažą gąsdindavo. Pamenu, kai dar būdamas kokių 10–12 metų turėdavau prirauti žolės vištoms. Tai pirma su kibiru „prašukuodavau“ žolę ir tik tada raudavau, o jei kokia varlė iššokdavo, tai mesdavau kibirą ir lėkdavau namo neatsigręždamas. Dažnai vištos likdavo be žolės.

– Mėgstate keliauti? Kokias šalis jau esate aplankęs ir kokie įspūdžiai?

– Taip, keliauti mėgstu. Pirmoji kelionė į užsienį buvo studijuojant Klaipėdoje. Tuomet su folkloro ansambliu „Audenis“ išvykome koncertuoti į Švediją, senelių namus, kur pristatėme Lietuvą, Klaipėdos universitetą ir patys susipažinome su švedų kultūra. Dabar dažnai keliaujame su šeima. Ne kartą teko pabuvoti toje pačioje Švedijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje. Amsterdamas tikriausiai paliko didžiausią įspūdį, keista buvo matyti gerokai po 24 val. žmonių minias gatvėse, kažkaip net nejauku pradžioje buvo, net kraustymaisi iš patalpų vyksta naktimis, nes dieną, matyt, per daug keblu. Žinoma, ir po Lietuvą keliaujame, juk turime ir čia labai gražių lankytinų kampelių.

– Ar pavadintumėte save įdomiu žmogumi?

– Įdomus ar ne – reiktų klausti kitų, tačiau manau, kad kiekvienas turime didesnį ar mažesnį ratą žmonių, kam esame įdomūs ir patrauklūs.

– Kokias dar pareigas esate ėjęs prieš tapdamas muziejaus direktoriumi? Kiek laiko jau dirbate šioje srityje?

– Pirmoji mano darbovietė – Klaipėdos etnokultūros centras. Būdamas studentas dirbdavau per miesto šventes: Užgavėnes, Jonines. Prisijungdavau prie kūrybinio švenčių rengimo, organizavimo, įgyvendinimo proceso. Nuostabus kolektyvas ir komanda ten dirbo ir tebedirba, kartais ir dabar susitinkame. Turime bendrų projektų. Net praėjusiais metais Mažeikių muziejus kartu su Lietuvos kalvių kalviu Virgilijumi Mikuckiu dalyvavo Klaipėdos etnokultūros centro organizuotame Tarptautiniame nematerialaus kultūros paveldo festivalyje „Lauksnos“, kuriame pristatėme geležinę kryždirbystę.

Po studijų grįžęs į Mažeikius dirbau laikraštyje „Būdas žemaičių“ stilistu. Teko ir mokytojo duonos paragauti Viekšnių, o paskui ir Kauno P.Vileišio vidurinėse mokyklose. Ilgiausiai, 9 metus, teko dirbti Mažeikių kultūros centre. Kas įdomiausia, kad dirbdamas laikraštyje „Būdas žemaičių“ redagavau straipsnį apie Mažeikių kultūros centrą, kuriame buvo kalbinama direktorė Krista Kinčienė, jame buvo užsiminta apie darbuotojo paiešką, tad nieko nelaukdamas jau kitą dieną nuvažiavau į Kultūros centrą pokalbiui ir po keleto dienų gavau kvietimą prisijungti prie kultūros darbuotojų komandos. Kažkaip traukė mane prie tos kultūros ir tiek. Ačiū K. Kinčienei, kad pasitikėjo ir priėmė be rekomendacijų, be darbo patirties, kurios įgijau daug, ji praverčia šiandien dirbant Mažeikių muziejaus direktoriumi, o dirbu čia tik 4 metus.

– Su kokiomis patirtimis dirbant muziejuje yra tekę susidurti?

– Patirčių būta visokių. Man pradėjus dirbti, ėjo į pabaigą Mažeikių muziejaus pastato rekonstrukcijos darbai, tad teko nemažai paplušėti kartu su Mažeikių rajono savivaldybės darbuotojais, kad rangovai darbus atliktų kokybiškai, taisytų atsiradusį broką ir pan. Reikėjo pabūti ir statybininku, domėtis, kaip viena ar kita turi būti padaryta, ko nepražiopsoti, kad nereiktų vėliau pačiam vargti. Teko ir stogais palaipioti, kad pažiūrėčiau, kaip ir kas padaryta. Kita patirtis – tai finansų paieška. Idėjų daug, norų daug, kaip, pavyzdžiui, padaryti muziejų įdomesnį, patrauklesnį, informatyvesnį, kaip gerinti darbuotojų darbo sąlygas, kaip atlikti remontą padaliniuose ir kita. Žinoma, daugiausia dėl papildomų lėšų skyrimo kreiptasi į Mažeikių rajono savivaldybę, tačiau ne tik: tiek žodžiu, tiek raštu ir į verslininkus, bankininkus, Seimo narius, ministrus. Džiaugiuosi, kad kultūra Mažeikiuose nėra paskutinėje vietoje, ir rajono valdžia ją remia ne tik mieste, bet ir rajone.

– Visgi tenka nemažai bendrauti su žmonėmis. Kokie mažeikiškiai? Koks jų požiūris į kultūrinį gyvenimą?

– Visų pirma, žmonių požiūris į kultūrą skirtingas ir poreikiai skirtingi. Kultūrinis gyvenimas verda, įgyvendinami tiek dideli, tiek maži projektai, tik reikia pačiam gyventojui atrasti savo nišą.

Mažeikių miestas brandus, visuomenė sąmoninga, žmonės supranta, kas kokybiška, ir tai džiugu. Dažnas mažeikiškis, o ir svečias pasidžiaugia ne tik profesionaliuoju, bet ir mėgėjišku menu, teatru, muzika, šokiu.

Kalbėdamas apie kultūrinį gyvenimą išskirčiau kitą momentą, daugelis pabrėžia, kad maža informacinė sklaida, tačiau turint omenyje, jog šiandien informacijos esame tiek prisotinti, kad kitąkart jos nebepastebime, nebesusekame, ir, tenka pastebėti, nebemokame atsirinkti, kas yra tikra vertybė, o kas populizmas. Manau, kad viskas gerai, yra dalykų, kuriuos būtų galima patobulinti visada, bet iš esmės pasisemti gerų emocijų, turiningai praleisti laiką tikrai yra kur.

– Taip pat priklausote ir politiniam gyvenimui. Esate LSDP Mažeikių skyriaus pirmininkas. Kaip įsisukote į politiką?

– Į LSDP įstojau 2006 metais. Mano klasiokas, geras bičiulis Linas Jonauskas pakvietė prisijungti prie socialdemokratų. Ilgai negalvojau, nes mano vertybės sutapo su šios partijos politinėmis vertybėmis.

– Koks Jūsų požiūris į dabartinį politinį gyvenimą Mažeikiuose? Ką reikėtų keisti ir nuo ko, Jūsų nuomone, priklauso politinė padėtis?

– Politinis gyvenimas Mažeikiuose verda kaip ir visur kitur. Svarbiausia, kad nėra didelių nesutarimų Mažeikių rajono savivaldybės taryboje, darbas vyksta stabiliai ir kryptingai. Taip, opozicija visada gali būti nepatenkinta tam tikrais priimamais sprendimais, tačiau tai normalu, jie ir privalo kritikuoti, pastebėti, ką reiktų keisti ar tikslinti. Visada yra skirtingų nuomonių, bet svarbiausia surasti kompromisą. Tik diskutuojant, ieškant problemų sprendimų būdų įmanoma pasiekti gerų rezultatų, ką ir daro šiandien didžioji dalis Mažeikių politikų. Kritika reikalinga, net būtina tam, kad galėtum labiau pasitempti, atlikti darbus tinkamai, tačiau kritika neturi susimaišyti su žmonių žeminimu, negerbimu, informacijos iškreipimu. Vieni geba tai daryti, kiti – ne. O bendrapolitinė padėtis priklauso tiek nuo vyraujančios politikos visoje Lietuvoje, tiek ir nuo vietinės valdžios įgyvendinamų ar neįgyvendinamų darbų rajono gyventojams. Ypatingą dėmesį čia vaidina informacijos sklaida. Kiek sugeba paviešinti, kas nuveikta, taip žmonės ir vertina, paskui balsuoja kituose rinkimuose.

– Kokiomis nuotaikomis gyvenate dabar?

– Pasibaigus mano vasaros atostogoms, laukiu rudens, kada turėsime atlikti nemažai darbų muziejuje. Atnaujiname archeologinę ekspoziciją, kurią pritaikysime regėjimo negalią turintiems žmonėms. Taip pat renkame informaciją, kurią teiksime projektuotojams/dizaineriams, kursiantiems Mažeikių miesto istorijos ekspozicijos vizualizaciją. Dar ir muziejaus devyniasdešimtmetis ant nosies. Tačiau per daug nesibaiminu, turiu gerą komandą, tad spėsime padaryti viską gerai ir laiku. Taip pat esu Mažeikių ROTARY klubo narys. Tiek man, tiek mano šeimai svarbus aktyvus socialinis gyvenimas savame krašte, o tokios labdaros ir paramos organizacijos kaip Mažeikių ROTARY ir Mažeikių ROTARY „Liberta“ klubai padeda nelaimės ar ligos ištiktiems žmonėms, taip pat yra parėmę ne vieną jauną kylantį talentą ar menininką, kad galėtų siekti tolesnių savo veiklos tikslų. O ką jau kalbėti apie politiką, juk artėja savivaldos rinkimai, tad darbo daug, tik spėk suktis.

– Ar galėtumėte pavadinti save laimingu žmogumi?

– Žinoma. Turiu viską, ko reikia laimingam žmogui: nuostabią ir sveiką šeimą, artimuosius, puikius draugus, namus, darbą. Visada norisi daugiau, geriau, tam ir užsibrėži tikslus ir uždavinius, kad juos pasiektum.

– Ko palinkėtumėte skaitytojams?

– Skaitytojams palinkėsiu geros besibaigiančios vasaros ir ne itin drėgno rudens, pasitikėti savimi ir kitais, bei daugiau šypsotis ir mažiau burnoti ant kitų. Visi geri darbai prasideda nuo mūsų pačių.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode