Reklama 1

Auditas


Mokytojų streiką jau pradedame pamiršti. Tačiau tai nėra reiškinys, kurį reikėtų vertinti kaip vieną iš daugelio sensacijų, nes tai yra vaiko ugdymo aplinkos reiškinys, kuris rodo, jog verta susimąstyti, kokioje terpėje programuojama ateities visuomenė.

Edukologų visuomenė – intelektuali, turinti sugebėti analizuoti, vertinti ugdymo situaciją, puoselėti dorovines vertybes, streiko metu atkreipė dėmesį, kad ji nėra laiminga. Tačiau be išorinio audito neatsirado asmenybių, kurios pasisakytų prieš tokius reiškinius kaip nepotizmas, neracionalus lėšų panaudojimas, konkursų imitacija.  Mokykla – jautri sistema, ją analizuojant reikalingas ir diskretiškumas, ir taktas, todėl ir apie audito rezultatus nėra noriai kalbama. Teigiama, kad trūkumai pradėti šalinti anksčiau, negu pateiktos išvados. Atrodo, kad lobių skrynia, iš kurios galima semti lėšas ir mokėti mokytojams solidžius atlyginimus, nerasta. Matyt, valstybė turės keisti požiūrį į profesijas ir nebeskirstyti jas į vertas atlyginimo bei normalaus jo didėjimo ir tas, kurios neužtikrina elementaraus pragyvenimo lygio, o atlyginimų didinimas – toks menkas, kad jį gavęs žmogus užuot apsidžiaugęs pasijunta pažemintas. Auditas atliktas, dabar žodį turėtų tarti metodinio vadovavimo ir etikos grandys. Jei atsiranda neteisingo lėšų paskirstymo, nepotizmo reiškinių, tai bendruomenė nėra principinga, atsiranda modeliavimas, kad sistema tokia ir išliktų. Tada sunku kalbėti apie iniciatyvumą, pažangą, teigiamą mikroklimatą, teisingą kylančių konfliktų sprendimą.

Pasitelkus akademinę bendruomenę reikėtų išsiaiškinti svarbiausias problemas tėvų, pedagogų ir vaikų požiūriu ir tada koreguoti tai, kas priaugo, sunoko ir iškreipė mokyklos misiją. O ji turėtų būti konkrečiau apibrėžta. Pasirinkti racionalūs tikslai ir numatomi rezultatai. Keista, kad metodinėje literatūroje egzaminų rezultatai apibūdinami kaip laikinas rodiklis. Reikėtų atsisakyti pseudomoksliškos retorikos, kuri liejasi upeliais, o itin platus teoretizavimas pasidarė toks, kad sunku besuprasti, ko iš to pedagogo reikalaujama, ir kiekvieną akimirką jis gali tapti pažeidžiamas.

Sistema analizuoja save vidaus audito būdu. Numatomos tyrinėjimo kryptys – tai pažangumo rodikliai, pagalba mokiniui, kultūros ugdymas, pažangos diegimas ir trūkumų šalinimas. Kaimo močiutė, trobos grindų neišsiplovusi, svečio nekviečia. Apibendrinant mokyklos situaciją, nuskamba kritika, kad per daug akcentuojamas trūkumų šalinimas. Taigi, vaizdžiai tariant, tegu būna kojinės praplyšusios, bet užtat kepurė graži. Matyt, atliekant vidaus auditą, reikėtų nustatyti, kokius trūkumus reikėtų šalinti prioritetine tvarka. Daugelyje diskusijų socialiniuose tinkluose nuskamba nuomonė, kad didelė bėda mokinių drausmė. Tas pats mokinys, kuris sugeba normaliai elgtis namuose, bažnyčioje, muziejuje, koncertų salėje, mokykloje tampa infantiliu, keliančiu pavojų sau ir aplinkiniams. Jis pasiekė, kad beveik nebetaikoma apklausa žodžiu, o ji yra ir mokymo metodas.

Kita  bėda – niekas iš personalo negali būti įsitikinęs, kad už kažką bus pagirtas, už kitką papeiktas. Jei į vidaus auditą žiūrima kaip į formalų, tai ir apibendrinimas formalus, todėl apibendrinimo žodis nėra atsakingas. Jei švies saulutė – mokykloms bus rekomenduojama numoti ranka į trūkumus ir siekti fantastiškos pažangos, įdedant didžiules mokytojo pastangas ir gebėjimus, jei danguje plaukios debesėliai – kritikuos mokyklas, kurios siekia pažangos ir nesidomi bei nekoreguoja trūkumų.

Dar viena bėda – personalo formavimas. Konkursai stiprina luomo uždarumą. Ar gali studentas be praktikos, bet su naujausiomis žiniomis, dalyvavęs studentų mainų tarp šalių programose, konkuruoti su uždarytos mokyklos (gal dėl jos konservatyvumo) mokytoju, turinčiu kvalifikacinę kategoriją?

Neprincipingas kolektyvas gali nulemti jauno specialisto, idealisto, tragediją. Jei jam nepriimtinos liūno tradicijos. Jis gali būti diskredituotas, stigmatizuotas ir telefoninės informacijos pagalba paverstas nepageidaujamu sistemoje. Blogiausia tai, kad vadybinių grandžių demagogai gali drumsti ir paties jauno žmogaus sąmonę, įtikinėdami (kartais ir įtikina), kad jis netinkamas būti mokytoju. Todėl pedagogų mokymo įstaigos turėtų kelerius metus domėtis savo ugdytinių pasiekimais. Analizuoti, ar jie išleido prastą specialistą, ar jį sužlugdė darbo aplinka.

Jei yra problemų, ieškoma sprendimų. Nėra nieko blogesnio, kai dėl kažkokių bėdų kaltinama socialinė grupė. Tuoj kyla asociacijos apie įvykius Rodezijoje. Manoma, kad visos bėdos paliks mokyklas, kai mokyklų direktoriams bus numatomos kadencijos. Na, dabar kyla įtampa dėl naujovių diegimo ir konservatyvaus mąstymo. Taip, kartų, augusių, brendusių ir susidariusių pasaulėžiūrą, esant skirtingoms aplinkybėms, pažiūros gali skirtis. Bet juk daugelis sistemų kenčia nuo egoistinės, vartotojiškos mąstysenos, kuri šaknytis pradėjo ne taip seniai. Darbinę veiklą pradėjusiųjų iki valstybės atkūrimo mažėja, o vadovo kadencijos gali likti ilgus metus ir tada, kai žmonių, kurie keitė gyvenimo būdą, nebeliks. Kokių keblumų galime tikėtis? Mokinys atėjęs į pirmąją klasę Rugsėjo pirmąją girdės vieno mokyklos direktoriaus iškilmingą kalbą, o išleistuves jau švęs su kitu vadovu. Individualios bent moralinės atsakomybės už mokinių likimus nebebus. Direktorius taip pat žmogus. Prieš kadencijos (kadencijų) pabaigą ar jis domėsis mokyklos veiklos tobulinimu, ar rūpinsis  savo veiklos alternatyvomis? Ar nepritrūks ne tik mokytojų, bet ir jų vadovų? Ar padaugės motyvų sąžiningai dirbti? Į šiuos klausimus dabar tikėtinus atsakymus gali padėti rasti psichologijos vadovėlis. O vėliau – praktika...

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode