Reklama 2
Reklama 1

Tikėjimas

Vis labiau glostomos šiltesnių saulės spindulių ištirpo paskutinės snaigių liekanos... Nekantriai laukiame iš tolimų kraštų vis daugiau parlekiančių pirmųjų pavasario šauklių, kurie savo giesme jau džiugina širdis ir mėgina praskaidrinti gripo viruso apraizgytą mūsų savijautą. Lengviau atsikvėps kelininkai, nuolatos ne pačiais gražiausiais žodžiais keiksnojami dėl nevalytų nuo sniego kelių. Nors jie turbūt neprastesne pusiau rusiška kalba bus minimi dėl gausėjančių bei didėjančių duobių važiuojamojoje dalyje. Lengviau atsikvėps ir paprastas žmogelis, kurį šildymo išlaidos ne tik privertė apriboti maisto racioną, bet ir įgalino sapnuoti jokiuose sapnininkuose neišaiškintus košmarus.

Kiekvienas pavasaris įneša į mūsų egzistenciją kažką naujo, kažkokią šviežio ir gaivaus oro srovę, kažką, kas verčia prabusti iš sąstingio ir nusišypsoti. Nusišypsoti dėl suvokto fakto, jog metiniame laiko cikle grįžtame į pradinę padėtį. Į padėtį, kai viskas prasideda, kai su didžiuliu entuziazmo gniutulu kažkur giliai širdyje pasiryžtame nebekartoti klaidų, nebežiūrėti į gyvenimą tik kaip į nepaliaujamų nusiskundimų ir apkalbų objektą, bet įžvelgti jame ir keletą žavesio trupinių.

Vienas tokių galėtų būti Kovo 8-oji – Tarptautinė moters diena. Diena, kuri primena apie pareigą stipriosios lyties atstovams gerbti ir mylėti silpnąją lytį, ir itin produktyvi floristams. Diena, kuri tam tikrai visuomenės daliai asocijuojasi su feminizmu. Net tą dieną rašyto Nacionalinio diktanto tekstas, kaip pastebėjo vyrai, feministinis. Tai graži ir prasminga, kupina puikios nuotaikos ir reikalinga diena. Gal tik svarbumu už ją pranašesnė Kovo 11-oji.

Nusirito, nuvilnijo, nutekėjo ir vėl iš naujo atsirita, atvilnija ir atiteka rinkimų karštligė. Aktyviau nei įprastai juose dalyvavę ir, tikimasi, ne mažiau aktyvūs būsime sekmadienį ar buvome išankstinio balsavimo metu, išsirinksime visą naują valdžią, vienaip ar kitaip įnešiančią permainų politiniame rajono gyvenime. Nors, kalbant apie valdininkus ir jų kuriamą gerovę mums, visuomet išlieka tam tikra didesnė ar mažesnė pesimizmo potekstė, mes vis dėlto tikimės. Nes tokia jau žmogaus prigimtis – laukti ir tikėtis, kad įvyks kažkas pozityvaus.

Tai ir tikėkime!

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode