Reklama 2

Įspūdis

 

Pirmasis naujos kadencijos tarybos posėdis – šventiškas. Tai pajuto ne tik nauji ar patirtį turintys politikai, bet ir kiti jo dalyviai. Šventiškas išskirtinai: be pompastikos, liaupsių ir ilgų kalbų, konkretus, atviras ir pakankamai nuoširdus. Išskyrus teisinius aspektus, nelabai panašus į ankstesnių kadencijų „inauguracijas“. Galbūt tai geras ženklas ir ateičiai.

Kitaip susidėliojo ir valdančioji dauguma, tiesa, gali būti, kad dar negalutinė. Viena aišku, kad tris dešimtmečius valdžioje buvę socialdemokratai į ją nepriimti. Dėl ambicijų, savo, o ne rinkėjų norų pildymo. Sugriuvo kurti planai, negelbėjo net nauji žmonės, per kuriuos ketinta vadovauti ir toliau „pumpuoti“ valstybės ir mokesčių mokėtojų lėšas savo išraizgytu voratinkliu. Iki šiol nejudinami Savivaldybei priklausančių įstaigų ir organizacijų darbuotojai, ypač vadovai, dabar jau ne taip ramiai miega. Naujasis administracijos vadovas taip dirbti, kaip iki šiol, tikrai neleis. Daug pasikeis pavardžių. Tik laiko klausimas. O ir iš likusiųjų dauguma privalės pakeisti savo požiūrį į darbą.

Auditas


Mokytojų streiką jau pradedame pamiršti. Tačiau tai nėra reiškinys, kurį reikėtų vertinti kaip vieną iš daugelio sensacijų, nes tai yra vaiko ugdymo aplinkos reiškinys, kuris rodo, jog verta susimąstyti, kokioje terpėje programuojama ateities visuomenė.

Edukologų visuomenė – intelektuali, turinti sugebėti analizuoti, vertinti ugdymo situaciją, puoselėti dorovines vertybes, streiko metu atkreipė dėmesį, kad ji nėra laiminga. Tačiau be išorinio audito neatsirado asmenybių, kurios pasisakytų prieš tokius reiškinius kaip nepotizmas, neracionalus lėšų panaudojimas, konkursų imitacija.  Mokykla – jautri sistema, ją analizuojant reikalingas ir diskretiškumas, ir taktas, todėl ir apie audito rezultatus nėra noriai kalbama. Teigiama, kad trūkumai pradėti šalinti anksčiau, negu pateiktos išvados. Atrodo, kad lobių skrynia, iš kurios galima semti lėšas ir mokėti mokytojams solidžius atlyginimus, nerasta. Matyt, valstybė turės keisti požiūrį į profesijas ir nebeskirstyti jas į vertas atlyginimo bei normalaus jo didėjimo ir tas, kurios neužtikrina elementaraus pragyvenimo lygio, o atlyginimų didinimas – toks menkas, kad jį gavęs žmogus užuot apsidžiaugęs pasijunta pažemintas. Auditas atliktas, dabar žodį turėtų tarti metodinio vadovavimo ir etikos grandys. Jei atsiranda neteisingo lėšų paskirstymo, nepotizmo reiškinių, tai bendruomenė nėra principinga, atsiranda modeliavimas, kad sistema tokia ir išliktų. Tada sunku kalbėti apie iniciatyvumą, pažangą, teigiamą mikroklimatą, teisingą kylančių konfliktų sprendimą.

Kaukės

 

Valdžiai jaučiant vis labiau artėjančią atsisveikinimo dieną, balandžio 14-ąją, kai baigiasi jos galios, nepavyksta nuslėpti blogų emocijų. Užkulisiuose jos liejosi per kraštus jau nuo rinkimų dienos, tačiau ypač tai buvo akivaizdu paskutiniame tarybos posėdyje. Ketverius ir daugiau metų sėdėję su „kaukėmis“ politikai jas nusiėmė jau nesulaukę valdystės pabaigos. Ramesni buvo tik tie, kuriems rinkėjai patikėjo valdžios „vairą“ ateinantiems ketveriems metams.

Tyro oro gurkšnis

 

Paskutinis kovo penktadienis. Štai ir pralėkė pirmasis pavasario mėnuo, nusinešdamas šaltuką, niūrias nuotaikas ir rinkimų atodūsius. Ateina balandis – su gaiviu oro, saulės spinduliais, įnešdamas naują oro gurkšnį į gamtą, širdis, valdžią...

Šiandien senoji valdžia atsisveikina – paskutinis Savivaldybės tarybos šios kadencijos posėdis. Per 4-erius metus, o kai kam ir 8 ar daugiau nuveikta ar bent jau stengtasi nuveikti daug. Dalis visuomenės būtų sutikusi, kad viskas liktų kaip anksčiau. Bet, kas per daug, tas nesveika. Visgi nuveikti darbai valdantiesiems nedavė bilieto toliau tęsti politinę, rajono valdymo, kelionę. Rinkėjai atseikėjo tiek, kiek, matyt, buvo nusipelnyta. Dabar iškelta galva pasitiksime permainas ir tikėsimės, kad bent kartą sėdintys ten, aukštai, pateisins mūsų lūkesčius.

Galva nauja, o kūnas?..

 

Mažeikiai turi naują merą. Galima sakyti, šiek tiek ir seną. Mat šis žmogus rajono vadovo pareigas ėjo prieš kone du dešimtmečius. Dalį kadencijos. Ir išvyko į Panevėžį, vėliau – į Vilnių. Namo, kaip pats sako, sugrįžo prieš rinkimus ir, spėjęs įšokti į jų verpetą, mažeikiškių valia, pamėtėtas iki aukštumos. Gerokai pamėtėtas. Net dvigubai aukščiau už savo konkurentę.

Vieni, tikina, balsavę už jį, prisiminę jo gerus darbus dirbant Mažeikių naftoje, Termofikacinėje elektrinėje, kiti girdėję, jog tai geras, teigiamai jį pažįstančiųjų vertinamas žmogus, dar kiti jį rinkosi trečiuoju variantu, nenorėję balsuoti nei už dabartinį merą, nei už jį kritikavusią opozicijos lyderę. Ne veltui sakoma, kur du pešasi, trečias laimi.

Tikėjimas

Vis labiau glostomos šiltesnių saulės spindulių ištirpo paskutinės snaigių liekanos... Nekantriai laukiame iš tolimų kraštų vis daugiau parlekiančių pirmųjų pavasario šauklių, kurie savo giesme jau džiugina širdis ir mėgina praskaidrinti gripo viruso apraizgytą mūsų savijautą. Lengviau atsikvėps kelininkai, nuolatos ne pačiais gražiausiais žodžiais keiksnojami dėl nevalytų nuo sniego kelių. Nors jie turbūt neprastesne pusiau rusiška kalba bus minimi dėl gausėjančių bei didėjančių duobių važiuojamojoje dalyje. Lengviau atsikvėps ir paprastas žmogelis, kurį šildymo išlaidos ne tik privertė apriboti maisto racioną, bet ir įgalino sapnuoti jokiuose sapnininkuose neišaiškintus košmarus.

Nauja – sena

 

Praūžė rinkimai. Nors šiemet jie vyko kitaip nei anksčiau. Ir ne tik dėl gausesnio rinkėjų skaičiaus. Rezultatų tendencijas būdavo galima matyti beveik nuo pradžių. Šiemet ir prognozuoti buvo sunku. Niekas nesitikėjo, kad viena skaitlingiausių partijų taip žemai kris. Niekas nesitikėjo, kad konservatoriai taip aukštai iškils.

Su pavasariu!

Už langų jau žvalgosi ankstyvas pavasaris. Pagaliau jau galime nebesirengti šiltų storų rūbų, megztinių bei vaikščioti apsitūtulavę šalikais. Gimtinėn jau grįžo paukščių, smagiai uždainavo giesmininkai, nepastebimai ištirpo sniegas ir pabudo visa gamta.

Daugeliui žmonių pavasaris asocijuojasi su laisve ir laime. Rytais vis dažniau pažadina ne smarkaus ir šalto vėjo gūsiai, bet saulės spinduliai, atsargiai pasibeldę į langą. Po nuobodaus ir tamsaus žiemos laikotarpio, kuris visada atrodo be galo ilgas, atsibundame ir keliamės su visiškai kitokia ugnele. Intuityviai jaučiame naujų jėgų antplūdį, tikimės, kad šiandien nuveiksime ką nors neįtikėtino ar bent jau labai linksmo ir gero… Apsivelkame pačius lengviausius ir patogiausius drabužius, kažkaip kitaip į save pasižiūrime veidrodyje, nes norime būti tokie pat gražūs ir jauni kaip šis pavasaris.

Biudžetas

Daugelis mažeikiškių pastebi ir kiekvienas jau galime pajusti, kad praktiškai viskas, kas šiandien vyksta mūsų krašto gamtoje, pranašauja nenumaldomai artėjantį pavasarį. Vis garsiau gieda zylės, dalis paukščių skraido poromis, vartosi, džiūgauja ir pradeda savo vestuves. Socialiniuose tinkluose jau dalijamasi sugrįžtančių pilkųjų žąsų nuotraukomis. Netrukus susprogs lazdynų žirginiai... Gal šiek tiek per anksti, bet užtat smagu.

Pavasarėja...

 

Rytoj – Vasario 16-oji – šventė, kai prisiminsime sudėtingą, bet garbingą savo krašto istoriją. Rinksimės į renginius, kur turėtume jausti tautos širdžių vieningą plakimo ritmą, dainuosime patriotines dainas, sakysime oratoriškas kalbas...

Na, o iki to – kasdienybė. Pilka. Gal tik paįvairinta rinkimų laukimo dvasia. Nekokia. Kandžiojamės it pikti šunys. Net ten, kur visiškai nėra jokio pagrindo. Keista, kai išsilavinę ir užimantys atsakingas pareigas žmonės vieni kitus kaltina absurdiškais dalykais, tokiais kaip reklaminių plakatų plėšymas. Ir pliekiasi išsijuosę socialiniuose tinkluose, kol vėliau paaiškėja, kad tas niekadėjas – blogas oras, labai greitai patikrinantis plakatų kokybę. Neišlaikė egzamino spaustuvės, išleidusios gaminius, kokybe prilygstančius tualetiniam popieriui.

Sūkury

 

Štai ir kalendorinė žiema jau skuba pabaigon. Ne tokia ir baisi ji buvo. Nebent dar parodytų savo nagus pasitraukdama. Tačiau dėl sniego pridarė nepatogumų. Ypač tai galima pastebėti Mažeikiuose. Čia nei gatvės, nei keliai nepravažiuojami. Ne vieną, ne dvi valandas ir net ne dvi paras. Jau kuris laikas. Giriamės turėdami naują techniką, bet kažkodėl ji stovi vieno UAB`o kieme. Gal ruošiamasi kaip posovietiniu laikotarpiu – prichvatizuoti? Juk ūkyje „susigadys“, kai baigsis kadencija.

Ne geresnė padėtis ir su šaligatviais. Jų grandymo garsą galima išgirsti tik prie privačių įmonių ir organizacijų pastatų, laiptų. Kitur eik nors ropom, atsakingiems asmenims dzin.

Žiema nesitraukia

Jau apsipratome, kad aplinkui daug sniego. O kadenciją baigė pirmasis šių metų mėnuo. Dangų dažnai uždengia tankūs debesys arba nepermatoma ūkana. Krituliai, sniegas, lijundros ir besikeičiantys vėjai neleidžia atsipalaiduoti kelių tvarkymo tarnyboms, tačiau gyventojai pastebi, kad šiais metais gatvės ir šaligatviai dažnai palikti likimo valiai, dėl to nuolatos patiriama visokių rūpesčių bei nepatogumų.

Nenumaldomai artėja dar vieni savivaldos, o vėliau LR prezidento rinkimai, todėl nuo „saldžių ir spalvotų“ pažadų, priekaištų arba kaltinimų vieni kitiems jau „kaista“ įvairūs informaciniai portalai, televizijos ir net „Feisbukas“. Visoje šitoje „šiupinynėje“ vėl sunku įžvelgti ką nors naujo: kažkas vėl „pabudo“, o kitas „žino“ trumpiausius kelius į šviesų ir sotų rytojų, trečiasis „tikrai“ sugrąžins po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius...

Įpusėjo žiema

      Žiema baltu drabužiu apvilko visą Lietuvą. Kiekvienas šalies kampelis paskendęs žiemos pasakoje. Apsnigti miškai, laukai, sušalę upeliai ir šaltiniai. Gamta, žiema ir šaltis mums kasdien dovanoja išties pasakiškus vaizdus. Po balta paklode paslėpti miškai ir šalčio sustingdytos ledo skulptūros puošia įvairius Lietuvos kampelius. Ne išimtis ir mūsų kraštas. Kokio tik meno nesukuria gamta, todėl niekas turbūt nepaneigs, kad kuriamas gamtos grožis nuostabus.

Trapumas

Štai ir įpusėjo lietuviška žiema. Kai kuriuose namų languose vis dar matyti, o vakarais dar šviečia kalėdiniai papuošimai. Matyt, žmonėms trūksta jaukumo ir nerūpestingos nuotaikos, kai nereikia galvoti apie varganą, pilką kasdienybę.

Jau jaučiame pamažu ilgėjančią dieną ir mėgaujamės vis šviesesnias rytais. Orai dabar labai permainingi ir nenuspėjami, bet tai galima išnaudoti mažiems žiemos malonumams. Jei nėra galimybių pakeliauti kur nors toliau, tai galima nusilipdyti senį besmegenį, susirasti senas rogutes arba slides. Galima visai nieko neveikti, o tik stebėti, kaip gražiai iš dangaus leidžiasi snaigės ir pamažu apkloja miestą. Tokia ramybė labai trapi, bet dažnam žmogui ji labai reikalinga. Ar vertiname tai?

Pasirinkimo teisė

Kai ortodoksai šventė Kalėdas, katalikai sekmadienį pasitiko jau Tris Karalius arba dar kitaip vadinamą Viešpaties Apsireiškimą. Inscenizuoti Išminčiai aplankė ir Mažeikius: atnešę dovanų ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje nusilenkę gimusiam Kūdikėliui, prie miesto eglės paskelbė apie kalėdinio laikotarpio pabaigą. Pasirodęs Kalėdų Senelis grąžino nuo Eglės įžiebimo šventės turėtą Mažeikių miesto raktą Savivaldybės merui.

Kalėdų Senelis nors ir turėjo miesto raktą bei „įgaliojimus“, tačiau pasireikšti ir tinkamai valdyti miestą, anot jo gyventojų, nelabai galėjo. Dėl būsimų 2019 metų rinkimų konkurencijos. „Etatiniai“ kalbėtojai zujo visur, kur tik galėjo pakliūti „į kadrą“, taip vildamiesi, kad juos pamils vaikai ir, svarbiausia, rinkėjai. Tokia viešinimosi taktika nesikeičia jau daugelį metų: suremontuotos patalpos, įrengta sporto salė, kaime įžiebta lemputė ar perkloti keli metrai šaligatvio... Tai, anot jų, „didžiuliai“ darbai ir pasiaukojantis politinis laimėjimas.

Permainos

 

Vėl peržengėme naują gyvenimo skaičiuoklės etapą. Su senaisiais metais nesibaigė mūsų darbai, vargai ir, žinoma, džiaugsmai. Gyvenimas tęsiasi. Koks jis bus, priklausys didele dalimi ir nuo mūsų pačių. O norėtųsi visiems palinkėti paties geriausio.

Nauji metai atneš ir pokyčių. Ypač kultūros srityje. Keisis Mažeikių kultūros centro net keletas darbuotojų, tarp kurių – ir vadovas. Vėl bus skelbiamas konkursas jo vietai užimti. Kalbama, kad koją pakišo savi, centro darbuotojai. Iškapstė nelabai gražius popierėlius į paviršių. Ach, tas pavydas!

Skubame laike...

 

Vėl praeitin nuskubėjo Kalėdos... Įsibėgėję lekiame į Naujuosius metus. Vėl nauja gyvenimo atkarpa prieš akis, naujas virsmas, nauji rūpesčiai ir svajonės. Nors kasdienybė daugeliui – ta pati. Įsibėgėję skubame ir vis tiek nesuspėjame su laiku. Taip metai iš metų. Bėgame nestabteldami, neapsidairydami aplink, nepasidžiaugdami įstabiu gamtos vaizdu, spalvingomis švenčių dekoracijomis, aplinkinių šypsenomis... Vis pirmyn ir pirmyn. Kol... sustoja pats laikas. O anapus jo nėra!Ten nebus nei praeities, nei ateities, tik nuolatinė dabartis.

Žiemužė

Na štai, pagaliau už langų matome ne šiaip sau kokį murziną gamtos paveikslėlį, o tikrų tikriausios žiemos vaizdus. Baltas apdaras minkštai nuklojo laukus ir namus, o dangus tik retkarčiais pasveikina savo žydrumu. Ne vieną žmogų tai labiau džiugina, negu liūdina. Visus metus lėkėme, kažkur skubėjome, stebėjome besikeičiančią aplinką, vartėme ir plėšėme kalendoriaus lapus, o šių metų rezerve jau liko tik dešimt dienų.

Žaisliukai

Norint pajausti kaskart vis labiau artėjančių švenčių nuotaikas, visai nebūtina veržtis prie neseniai sužibusios pagrindinės Mažeikių miesto eglės. Margaspalvės šviesų girliandos bei dekoracijos jau puošia daugelio gyventojų namų langus, todėl būna visiškai smagu pasivaikščioti tyliomis tamsiomis miesto gatvelėmis ir stebėti, kaip jaukiai už langų neskubėdami juda žmonių siluetai bei blyksi pasakiško grožio girliandų švieselės. O aukštai danguje šviečia visiškai kitokios dieviškos šviesos. Tamsoje jos suteikia dar daugiau jaukumo ir laukimo paslapties niūrokam beveidžiam mūsų miestui.

Neramus laikas

Nauja savaitė ir adventas prasidėjo pasipuošę baltu sniego apdaru. Tiesa, kol kas tik trumpam. O senamiestyje, jau įprastoje sau vietoje, miesto gyventojus ir svečius maloniai pasitinka bei nuteikia simbolinis mūsų miesto advento vainikas. Pamažu pamažu kalėdinės-naujametinės nuotaikos bei šventinis dekoras užpildo ir kitas miesto erdves. Gyventojai taip pat jaučia didžiųjų metų švenčių artėjimą. Būsimos šventės aptarinėjamos tiek darbe, tiek namų aplinkoje, bet dar yra laiko viską gerai apgalvoti ir suplanuoti.

Pagyros ir tikrovė

 

„Valstybe, nustok gąsdinti“, „Šakalienės smurtui stop!“, „Stop tarnybų smurtui“, „Šakalienei – apkalta“, „švietimo ministrė – lauk“, „ Veryga užkniso“ – tokiais šūkiais puoštus plakatus kėlė prie Seimo susirinkusi minia, taip griežtai reikalauja Lietuvos pedagogai ir kt. Kitų metų biudžete numatyta apie 100 mln. eurų įsigyti iki 200 šarvuotų visureigių, esame „apsirūpinę“ ne visada paskraidančiais orlaiviais ir nelabai nauja kovine technika.

Cirkas (?)

 

Kažkaip nepastebimai pralėkė dar viena rudeniškai pilka savaitė. Pilka ne įvairiausio margumo bei svarbumo įvykiais, bet mus supančiomis drėgnomis aplinkos spalvomis.

Praėjusią savaitę Seimas pasiekė savo pusiaukelę – lapkričio 14-ąją sukako dveji metai, kai prisiekė šios kadencijos parlamento nariai. Dabartinė politinė dauguma kažkuo primena Lietuvos pramogų verslo atstovo A.Valinsko vadovaujamos Tautos prisikėlimo partijos chaotišką ir trumpą (2008–2011) valdymo laikotarpį. Tuomet į ją buvo įtraukti populiarūs ir žymūs Lietuvos meno bei pramogų atstovai, o politikos apžvalgininkai vieningai kritikavo, jog tokiu būdu iš politikos daromas cirkas. Prisikėlimo partijos lyderis žiniasklaidai sakė, esą „norime, kad cirkas kaip galima greičiau pasibaigtų“. Deja, šiems norams ir lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti net ir praėjus beveik dešimčiai metų.

Tikėkime

Neįprastai šiltas šių metų ruduo padovanojo žmonėms pilnas pintines gėrybių, neapsakomo džiaugsmo, geros nuotaikos, emocijų bei ypatingų potyrių. O visiškai netikėtai už langų pražydus gėlėms, galėjome pamanyti, kad gamtoje viskas susimaišė ir už lango šypsosi bei pokštauja ne ruduo, bet pavasaris...

Dar visiškai neseniai į šiltesnius kraštus iškrido paskutiniai būreliai klegančių paukščių. Giedrame ir žydrame danguje matėsi, kaip gražiai jie iškeliauja tik paukščiams suprantamu ir žinomu amžinu dangaus keliu.

Mūsų mintys taip pat turi tą ypatingą Dievo dovaną ir nuskrenda net ten, kur nėra nei kelių, nei vandenynų. Joms tūkstančiai kilometrų ir aukštas tamsus dangus niekada netrukdo. Jos nebijo nei oro duobių, nei vėjo ir niekada nepasiklysta tarp žvaigždžių.

Vardan reklamos

Praėjus mirusiųjų atminimo dienoms paprastai laukiama Kalėdų. Šiemet, prieš kitų metų rinkimus, pasiruošimą joms užpildys jau lapkričio 7-ąją prasidėjęs politinės reklamos laikotarpis. Žiniasklaidai reikalavimai griežti – suteikti vienodas sąlygas visiems politikams ir partijoms bei judėjimams. Spaudos leidiniuose politinės reklamos plotas ir įkainiai turi būti tiksliai deklaruoti Vyriausiajai rinkimų komisijai. Tikrina atsakingi asmenys milimetro tikslumu. Griežti reikalavimai ir interneto portalams, televizijoms bei radijams. Per žiniasklaidos priemones pateikiama oficiali vieno ar kito kandidato reklama. Čia kas daugiau gali ar nori mokėti, kiek partija turi ir skiria kandidatui lėšų, tiek ir užsakoma ploto ar laiko. Vieni daugiau – kiti mažiau. Publikacijos ar laidos sausos, neįdomios, užtat būsimi ar jau esami politikai gali atvirai kalbėti apie partijų programas, siekius, dalinti pažadus. Tokia oficiali reklamos teisė suteikta kandidatuojantiems rinkimuose.

Išėjusiems

 

Yra metuose dienos, kai prisimename artimus žmones, kurie negrįžtamai išėjo į kitą pasaulį – Amžinybę.

Visų Šventųjų diena – diena, kai pagerbiami visi šventieji, švenčiama lapkričio 1 d. 998 m. popiežius Grigalius šventę papildė lapkričio 2-ąja, skirta pagerbti visus mirusiuosius. Lietuvoje ir kai kuriose kitose katalikiškose šalyse tą dieną minimos Vėlinės.

Grimasos

 

Pamažu pamažu, baigiantis gamtos nulemtai spalio mėnesio kadencijai, pajutome tikrą lietuvišką vėjuotą bei drėgną rudeninį alsavimą. Džiugu, kad jis mūsų dar nenervina ir nevargina. Drėgno rudens palydovai – ligos, depresija ir skausmai, kamuojantys vyresnius ar silpnesnio imuniteto žmones, – dar neparodo savo kasmetinių užmačių bei veido. Medžių lapai, atėjus tam skirtam laikui, visai kaip žmonės prarado savo spalvas ir žavesį, susitraukė ir suvyto.

Grožis

 

    Užsitęsęs auksinio rudens grožis ir toliau džiugina bei stebina mus, o ypač ryškiai, tai atsiskleidžia tvarkomuose miesto bei gyvenviečių parkuose. Gamta pasidabinusi žaviais papuošalais – saulės nurausvintais, nugelsvintais lapais, kurie dabar pavirto įspūdingais medžių rūbais, o žemę šalia jų nuklojo įmantrūs spalvingi minkštučiai kilimai. Kaip gera būtų išeiti basomis kojomis ir godžiai gerti rytmečio rūkų nektarą. Toks nepakartojamas grožis suteikia daug malonių akimirkų ir leidžia užsimiršti, kad visai šalia yra ir kitokių spalvų bei emocijų pilnas gyvenimas.

Kontrastai

 

Už lango ir toliau džiugina šiltas, įvairiomis spalvomis žaižaruojantis ruduo. Dažnai pasirodanti skaisti saulė dar labiau išryškina gamtos bei lapų grožį, nepakartojamus subtilius derinius, kontrastus ir kompozicijas.

Laimės hormonai

 

Už langų jau spalis, o marguose kalendoriuose jo pradžia pažymėta net keliomis svarbiomis šventėmis. Įvairiais renginiais ar akcijomis praėjusį savaitgalį bei šią savaitę buvo minima Tarptautinė muzikos diena, Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena, Šv. Angelų sargų ir Policijos diena, Pasaulinė gyvūnų diena, o šiandien – Tarptautinė mokytojų diena.

Vizitas

 

Pagrindiniu praėjusio savaitgalio įvykiu tapo Popiežiaus Pranciškaus oficialus vizitas Lietuvoje. Kai kas teigė, kad Pranciškus atvyko ne į Lietuvą, o pas tikinčiuosius, tačiau įvykę susitikimai su aukščiausiais šalies vadovais ir politiniais lyderiais bei parodytas tinkamas dėmesys rodo, kad su tokiu teiginiu negalima visiškai sutikti.

Powered by BaltiCode