Ssc pirmasis
Ssc antrasis

Apsakymai

Įžanga

Beveik visi leidybos industrijos atstovai (rašytojai ir kritikai) išdrįstų tvirtinti, jog trumpi apsakymai nebus sėkmingai parduoti, nebent prie jų kūrimo prisilietė žymaus autoriaus plunksna.Tačiau, mano išversti indų rašytojo Vikramo Karves apsakymai tokį teiginį paneigia. Indų rašytoji pirmoji knyga ,,Trumpų apsakymų kokteilis‘‘ kalba apie šiandienos miestietišką stilių, meilę bei jos stygių, išsipildžiusius ir neišsipildžiusius troškimus, ilgesį, net nuobodybę.

Vikramo Karvės sukurti vyriškos lyties herojai neretai mėgsta braukti skyrybų kartėlio sukeltas ašaras. Didžioji dalis rašytojo personažų barzdoti, o moterys seksualios ir patrauklios. Buvęs laivyno elektronikos ir komunikacijos inžinierius, dėstęs universitete net penkiolika metų, šiuo metu atsidavęs savo kūrybai. Rašytojas išleido dvi trumpųjų apsakymų knygas. Antroji knyga vadinasi ,,Apetitas pasivaiksčiojimui‘‘(Appetite for a Stroll‘‘).

Bet kokie santykiai, kaip teigia autorius, yra unikalus labirintas, mus drebinančių, savitų emocijų kokteilis, turintis išsiskiriantį skonį ir prieskonį, kokį palieka kiekvienas praūžusios draugystės viesulas. Pasirinkau versti Vikramo Karvės kūrybą,nes pirmiausia esu skaitytoja, o tik tada vertėja. Knygelę perskaičiau vienu atokvėpiu, juk norėjau žinoti kuo istorijos baigsis. Ši mano lietuvių kalba apsakymų pristatoma versija tikrai įtiks įvairiausių skaitytojų skoniui.

Ramutė Čepauskaitė,

Vertėja

Pirmas apsakymas

Skyrybų dovana

                      – Ji gali pasiimti butą, bet aš noriu sūnaus globos, – šeimos teisme santuokos patarėjui kategoriškai pabrėžė vyras.

                      – Jokiu būdu, – rėkė moteris. – Jis gali pasilikti butą, pinigus – viską. Nieko nenoriu. Aš tiesiog trokštu savo sūnaus.

                      Vedybų patarėjas pažvelgė į aštuonmetį Aditya ir švelniai paklausė:

                      – Adi, pasakyk man, kurio iš mūsų nori tu?

                      – Noriu abiejų, – suglumintas esamos situacijos tyliai pasakė Adis.

                      – Manau, jūs turėtumėt paskutinį kartą pabandyti bent jau savo sūnaus labui, – pasakė patarėjas.

                      – Ne, man užteks. Baigta. Negalime pasilikti su šiuo vyru, – prabilo moteris.

                      – Mes? – skeptiškai pasiteiravo vyras. – Na, tu gali išeiti kada tik nori, bet Adis liks su manim. Aš – jo tėtis.

                      – O aš – jo mama! Paklausyk, – sunerimusi vyrą įtikinėjo moteris, – nieko iš tavęs nenoriu: išlaikymo, alimentų – nieko nereikia! Tik atiduok man Adį. Negaliu gyventi be jo!

                      – Jis irgi mano sūnus. Ir aš jį myliu ir negaliu be jo gyventi, – prasitarė vyras.

                      – Matote, – pasakė patarėjas, – jūs abu taip mylite savo sūnų! Aš vis dar manau, kad turėtumėte pabandyti susitaikyti.

                      – Ne, noriu išeiti, – pasakė moteris.

                      – Ir aš, – atšovė vyras.

                      – Gerai, supraskime, – pasakė konsultantė, trūkčiodama pečiais. – Kadangi abu sutarėte dėl visa ko kito, teisėjas, matyt, kaip ir aš, paklaus tų pačių klausimų, pašnekės su vaiku ir, atsižvelgdamas į jo amžių, leis jam pasilikti su mama, o tėvui suteiks lankytojo teises.

                      – Ši sistema – šališka, ji – moterų naudai! Galiu prižiūrėti Adį daug geriau negu ji!– supykęs išrėžė vyras.

                      – Aš teisi, – atkirto moteris. – Tu sugriausi Adžio gyvenimą. Verčiau jis tebus toliau nuo tavęs!

                      – Prašau, čia nesipeškite, – patarė konsultantė. – Jūs norite abipusiai draugišku susitarimu paremtų skyrybų ar ne?

                      Taip jie ir išsiskyrė. O kadangi Adis buvo mažas berniukas, jis išėjo su mama.

                      Po šešių mėnesių baigėsi ilgas išsiskyrimo laikas, tad dėl skyrybų visi susirinko šeimos centre.

                      – Noriu tau šį tą pasakyti, – kreipėsi moteris į vyrą.

                     – Ką? – paklausė vyriškis.

                      – Nežinau, kaip tau paaiškinti, bet aš su kai kuo susitikinėjau.

                      – Nori su juo susituokti?

                      – Taip.

                      – Puiku. Pirmyn. Sėkmės tau! – pasakė vyriškis. O kas tas laimingasis?

                      – Jis – vaikystės draugas, gyvena JAV, dabar sugrįžo atostogų.

                      – Tai tu vėl ištekėsi ir išvyksi į Ameriką?

                      – Taip. Kai visa tai baigsis.

                      – Pasisekė tau.

                      – Kalba eis apie Adį, – nedrąsiai prasitarė moteris.

                      – Adį?

                      – Noriu jį tau palikti kaip išsiskyrimo dovaną.

                      – Išsiskyrimo dovaną? – priblokštas paklausė vyras.

                      – Mes – mano sužadėtinis ir aš – manome, kad gyvenimą turėtume pradėti iš naujo, be praeities bagažo.

                      – Praeities bagažo? Kaip tu drįsti? Adis – tavo sūnus, – piktai atkirto vyras.

                      – Ir tavo taip pat, – atsakė moteris. – Jam reikia tėvo. Ypač dabar.

                      Vyras nieko nebesakė. Įsivyravo tyla. Tada jis neryžtingai prasitarė buvusiai žmonai:

                      – Mano draugė ką tik persikraustė gyventi pas mane. Tiesą pasakius, ji –daugiau nei draugė. Pagyvens pas mane kurį laiką, kad vienas kitą geriau pažintume, o tada nuspręsime. Nemanau, kad tai Adžiui tinkamas laikas apsistoti pas mane. Verčiau tu pasilik Adį, kaip išsiskyrimo dovaną nuo manęs!

                      Taigi, ir vyras, ir moteris, susiradę naujus gyvenimo partnerius, gyveno toliau. Jų mylimas sūnus Adis buvo išsiųstas į internatą ir apgyvendintas bendrabutyje. Nei tėvas, nei mama nenorėjo ,,skyrybų dovanos‘‘. Tokia gyvenimo parodija.

Antras apsakymas

Ilgesys išsiskyrus

                      Lygiai aštuntą po pietų nuskambėjo jos mobilusis. Ji laukė šio skambučio – štai kodėl gniaužė telefoną rankoje. Žvilgterėjusi, kas skambina, atsiliepė ir prispaudusi mobilųjį prie ausies pratarė:

                      – Myliu tave, mielasis!

                      – Myliu tave, širdele, – iš kito pasaulio krašto pasigirdo jos vyro balsas.                       Lovoje, šalia jo, išskėtusi rankas ir ištempusi kojas tarsi nuvirtusi statula, ramiai kvėpuodama, vis dar miegojo nuoga moteris. Tai buvo santuoka per atstumą, o ,,vedę viengungiai‘‘ jau kurį laiką laikėsi tokios pat tvarkos. Du skambučiai per dieną, tiksliai tuo pačiu laiku: ji skambindavo aštuntą ryto, prieš išeidama į darbą, o aštuntą vakaro moteris sulaukdavo skambučio iš kito pasaulio krašto, kai jis išeidavo į darbą. Abu pradėdavo pokalbį: ,,Myliu tave, mielasis‘‘ ir, kaip ir pridera, sulaukdavo atsako: ,,Myliu tave, širdele‘‘. Jis buvo jos ,,mielasis‘‘, o ji buvo jo ,,širdelė.‘‘

                      – Kaip praėjo diena? – pasiteiravo jis.

                      – Chaosas, paskendusi darbuose, mat laukia galutiniai terminai! – pridūrė ji. Pritemusiame bare, pačiame vestibiulyje, moteris vogčiom žvilgterėjo į patrauklų jauną vyrą, sėdintį šalia.

                      – Čia taip pat siaubas. Viskas smaugia: darbas, gausybė kelionių, prekybos susitikimai, seminarai, konferencijos bei vienas viešbutis po kito. Tai gyvenimas neišsikrovus lagaminų. Jaučiuosi išsekęs.

                      Teisybė, jis pavargęs, bet tai buvo atpalaiduojantis, pilnatvę teikiantis nuovargis. Atsikėlęs vyriškis pravėrė langą leisdamas gaiviam orui atvėsinti savo kūną. Tada atsigręžęs gėrėjosi nuostabiu lovoje esančiu moters kūnu. Ji atrodė mielesnė nei anksčiau, o atsiminus pašėlusį mylėjimąsi, tvenkėsi kylančios troškimo bangos. Seniai taip bebuvo – vien tik pamatęs moterį, jis atgydavo kaip liūtas. Pasijutęs išdidus ir pakylėtas, vyriškis nusišypsojo – viskas praėjo kuo puikiausiai. Spontaniškas mylėjimasis (koks begali būti geriausias), ne toks kaip suplanuotas ir dirbtinis,,kokybiškas‘‘ su žmona, persunktas nerimo, ar pavyks, kur kiekvienas tai daro tik todėl, kad patenkintų partnerį. Abu vaidina imituodami netikrą   malonumą, tikėdami, jog kitas nesupras.

                      – Taip, mylimasis. Vargšelis. Suprantu,– pratarė ji gurkšnodama stiprų kokteilį – jau trečiąjį. Moteris svarstė, kokiu siaubingai svaiginančiu kokteiliu ją vaišino jos palydovas, dėl kurio pasijuto lyg devintame danguje.

                      – Tik laukiu, kol šis chaotiškas darbo laikas pasibaigs, kad vėl galėtume susitikti,– gražbyliavo jis.

                      Sėdėdamas ant lovos krašto, susižavėjęs vyriškis kaip užkerėtas žvelgė į miegančią moterį. Buvo sunku patikėti, kad po kelių valandų abu vėl vienas į kitą kreipsis formaliai.

                      – O taip, pralėkė trys mėnesiai, mirštu, kaip noriu tave pamatyti. Kada susitiksim? – pasiteiravo žmona.

                      – Planuoju fantastiškas atostogas. Vos tik ką sužinosiu, pranešiu. Nuvyksim į kokią egzotišką vietelę. Tik mes dviese. Gerai praleisim laiką, jis pasakojo toli esančiai žmonai, tuo pačiu metu ilgesingai žvelgdamas į šalia jo gulinčią gražią, seksualią moterį.

                      – Puiku, mes turim šauniai praleisti laiką, – moteris pratarė tolybėse esančiam vyrui, tuo pat metu glausdamasi prie be galo patrauklaus kolegos, kuris savąjį kelį prispaudė prie jos kelio. Ji vėlgi savąjį prispaudė prie mylimojo kelio. Kolegos ranka švelniai glamonėjo moters odą, paskui maloniai ją trūktelėjo. Ji pajuto nenumaldomą geismą. Vyriškis, apimtas švelnumo, glostė kolegei plaukus, o jai atsigręžus su šiek tiek praverta burna, jis palinko ties ja. Moters gyslas kaitino alkoholis, ji pajuto geidulį, deginantį kaip ugnis. Pažvelgusi mylimajam į akis ir pajutusi jo glamonių jėgą, ji suvokė, jog gebėjimas priešintis tirpsta.

                      – Myliu tave, širdele,– pratarė vyras žmonai.

                      – Myliu tave, mielasis, – atsakė jam žmona.

                      Abiejų meilus čiauškėjimas nutrūko, abu nuotoliniu būdu bendraujantys sutuoktiniai išjungė savo telefonus ir, sutelkę dėmesį į savo dabartinius jausmų objektus, su kylančia aistra puoselėjo glamones esantiesiems šalia. Juk visgi geriau paukštis rankoje, negu zuikis girioje.

Trečiasis apsakymas

SPDF

                      Punas. Fergusono Koledžo gatvė. Vaišalio restorane septyniolikta valanda.

                      Žmonių minia. Restoranas užkimštas. Grūstynės. Visi staliukai užimti. Takeliuose knibždėte knibždėjo lankytojai, akylai stebintys ženklus, jog kažkas baigia išgerti gaiviuosius gėrimus. Staiga pamačiau moterį, man mojančią ir ranka rodančią prieiti arčiau. Jos veidas atrodė pažįstamas. O taip, tai buvo Ravio žmona. Ji viena sėdėjo prie staliuko, skirto dviem su puse suvalgytos masala dosa, padėtos prieš ją. [Vert. past.: Populiarus Pietų Indijos maistas, pagamintas iš ryžių, lešių, bulvių, kario lapų bei kitų produktų]. Priėjusi prie Ravo žmonos, nusišypsojau.

                      – Sėskitės, sėskitės, – kvietė ji gestikuliuodama ranka ir rodydama į priekyje stovinčią kėdę. – Sėskitės čia su manimi, kitaip turėsite laukti ištisas valandas.

                      Atsisėdusi prieš Ravio žmoną, pratariau: ,,Ačiū‘‘. Pakvietusi padavėją įsakmiai pateikė užsakymą: ,,SPDP‘‘. [Vert. past.: Pavadinimas: sev potato dahi puri, užkandis, dažnai valgomas Indijoje, Maharaštros valstijoje.]

                      – Dvi porcijas? – pasiteiravo padavėjas.

                      – Ne, vieną SPDP, madam, – ji pasakė rodydama į kėdę, esančią priešais mane, net nesivargindama pasiteirauti manęs: ,,O man vieną kachori.“ [Vert. past.: Aštrus indiškas užkandis, pagamintas iš plokščio miltinio kukulio su specialiai paruoštu įdaru.]

                      Tik man atsipeikėjus, ji pasakė:

                      – Jums patinka SPDP ar ne? Ravis minėjo.

                      – Taip, mėgstu SPDP, Vaišalyje, tiesą pasakius, sukariu kelią čia kiekvieną sekmadienį.

                      – Kad praleistumėte visą dieną bibliotekoje, esančioje priešais, o paskui suvalgote SPDP Vaišalyje, – ji užbaigė mano sakinį.

                      – Ar Ravis taip sakė?

                      – Žinoma. Jis man viską apie jus papasakojo.

                      – Tikrai? Bet jisniekada nekalba apie jus.

                      – O ką čia pasakoti? Esu tik jo namų šeimininkė. Tačiau jūs esate žmona jo kontoroje.

                      – Baikite. Nekalbėkite taip. Nieko panašaus tarp Ravio ir manęs nėra. Mes tik kolegos, bendradarbiai. Štai ir viskas.

                      – Bendradarbiai? Laikiau jus sielos bičiuliais. Kita vertus, aš – tik jo draugė!

                      Buvau be galo priblokšta, pasijutau nejaukiai, bet staiga prieš mane mestelėjo SPDP lėkštę. Apžiūrėjusi ją, pradėjau valgyti.

                      – Apgailestauju, – pasakė ji. – Nepykite. Tik erzinau. Noriu, kad būtumėt Ravio draugė. Jūs jam labai patinkate. Štai kodėl jis toks laimingas kontoroje ir jam taip gerai sekasi darbe.

                      Nustojusi valgyti, tuščiai pažvelgiau į Ravio žmoną, svarstydama, ką atsakyti.

                      – Ravis taip jus vertina, kad kiekvieną vakarą net sugrįžta į namus su mintimis ir kalbomis apie jus.... Štai kodėl norėjau jus sutikti.

                      – Mes anksčiau susitikome....

                      – Tik kartą, tai tik įžanga, prasidėjusi kasmetiniame kontoros susibūrime. Žinote, vargu ar pralėkė trys mūsų santuokos mėnesiai, o jūs visi tokie užsiėmę su savo tikslais ir visa kita. Taigi nusprendžiau susitikti su jumis pasikalbėti, geriau jus pažinti ir susidraugauti...

                      – Taip, aš inicijavau šį susitikimą. Ir atėjau į biblioteką, tačiau jūs tokia užsiėmusi skaitinėjote knygas, tad laukiau čia, Vaišalyje, žinodama, jog tikriausiai ateisite pasigardžiuoti SPDP.

                      – Jūs nevalgote savo Kachori, – pabandžiau pokalbį pakreipti kita linkme.

                      – Štai, užkąskite, – pratarė ji stumdama nepaliestą Kachori ir katori išplaktos varškės lėkštę manęs link. – Aš pasisotinau. Valgiau Uttapam [Vert. past.: Pietų Indijos valgis, pagamintas iš tešla padengtų įvairių ingredientų], Idli-Vada Sambar [Vert. past.: Tradicinis pyragas pusryčiams Pietų Indijoje], ir dar kažkokio velnio, belaukdama, kol ateisit....

                      Palinkusi į priekį ji atsainiai paėmė sev potato dahi puri iš mano lėkštės ir įsidėjusi maistą į burną pasakė:

                      – O man patinka chatpata skonio SPDP. Jūs jį vadinate Umami skoniu ar kažkas panašaus. Štai taip jūs pasakėte Raviui ar ne?

                      – Manau, eisiu,– pratariau jausdamasi labai nepatogiai, apsisprendusi ilgai kalbėti su Raviu tą pačią akimirką, kai jį iš ryto sutiksiu darbe.

                      – Ne, ne, neikite, noriu jums šį tą parodyti.

                      – Kažką parodyti?

                      – Taip, štai kodėl sukoriau visą kelią su jumis pasimatyti.

                      Suvalgius SPDP ir kachori, primygtinai reikalavau leisti sumokėti sąskaitą, o ji labai tam ir neprieštaravo... Tada ji mane nusivedė į netoliese esančios audinių parduotuvės audinių skyrių.

                      – Mes renkamės baldus savo naujiesiems namams, – prasitarė ji, rodydama į vitrinoje reklamuojamą užuolaidų audinį.

                      Neturėdama supratimo pažvelgiau į ją.

                      – Man patinka geltona, jums patinka mėlyna, o kadangi papasakojote Raviui apie estetišką, šaltoką mėlynos spalvos grožį, jis pametęs galvą dėl visko, kas mėlyna: mėlyni marškiniai, mėlynos kelnės, mėlynos staltiesės, mėlyna patalynė, mėlynos servetėlės – viskas ramybe dvelkianti mėlyna, ką jūs jį verčiate pirkti...

                      Vogčiomis, apimta drovumo žvilgtelėjau į mėlyną suknelę, kurią vilkėjau ir pratariau:

                      – Gerai, pasakykite, kokios užuolaidos jums patinka.

                      Bakstelėjusi į ryškiai geltonus, gėlėtus raštus, ji mestelėjo:

                      – Man patinka šitos, mėgstu gyvą ir šiltą geltoną spalvą. Nekenčiu, ramybę skleidžiančių niūrių spalvų, ypač mėlynos – ji mane slegia.

                      Kitą rytą kontoroje Ravis man pasakė:

                      – Ei, pasilik vakarą laisvą. Eisim į Dekaną apsipirkti. Padėsi mūsų naujiesiems namams išrinkti užuolaidas. Tada pavalgysime SPDP Vaišalyje.

                      – Žinoma, Ravi, mielai eičiau su tavimi,– atsakiau.

                      Iki vakaro turiu nuspręsti vieną dalyką: kokios spalvos užuolaidas turėčiau patarti pirkti Raviui – geltonas ar mėlynas? Su malonumu laukiu, kol suvalgysiu skanų SPDP.

Ketvirtas apsakymas

Pasimatymas ryto aušroje

                      Saulėtekis rytinėje pakrantėje – ypatingas įvykis. Stovėjau Dolphin’s Nose [vertėjo pastaba: Delfino nosies] atšakoje, kyšančioje Bengalijos įlankoje, kuri virš jūros besidriekiančiame horizonte gaudė aukštybėse žarstomus saulės spindulius. Kai ryto dangus pradėjo skleistis tarsi tamsiai raudonos, didžiulės gėlės žiedlapiai, mane užliejo romantiška nostalgijos banga, ryškūs atsiminimai, neišblukę net beveik po dešimties pralėkusių metų. Tada buvau jaunas viengungis, o Vizagas [vertėjo pastaba: Visakhapatnamas] daug ko negalėjo pasiūlyti.Kiekvieną sekmadienio rytą keldavausi prieš aušrą ir judėdavau į Delfino nosį pasimėgauti itin didingai kylančios saulės virš jūros reginiu. Po šeštadienio vakaro nesaikingo gėrimo smogusių pagirių gaivus, druskos prisotintas jūros vėjelis buvo tikra atgaiva.

                      Apžvelgęs pasikeitusį saulėtekį, nusileisdavau žemyn nuo kalno stačiu kalnų taku, ties uolėtu paplūdimiu ir kurį laiką paplaukiodavau. Tolumoje stebėdavau besikeičiančius, skubotus darbus, vykusius aptvertoje riogsančių aptriušusių pastatų teritorijoje. Tai kažkada ignoruodavau, tačiau vieną dieną, smalsumo   vedamas, nusprendžiau ją atidžiau apžiūrėti. Ten buvo žuvų turgus.

                      Dauguma pirkėjų buvo namų šeimininkės iš netoliese esančių gyvenamųjų rajonų. Jos užuot išsipuošusios sekmadienį, deja, atrodė baisiai: be makiažo, netvarkingai apsirengusios, nepraustais veidais ir išsitaršiusiais plaukais. Koks tai buvo kontrastas, palyginus su praeitą vakarą klube matyta jų išpuoselėta išvaizda.

                      Gana nuliūdęs sliūkinau atgal. Tada netikėtai pamačiau ją ir kaip įbestas sustojau. Tai buvo tikra gražuolė: aukšta, šviesi, ką tik išsimaudžiusi, o jos ilgi žvilgantys plaukai draikėsi ant pečių. Rudas, išraiškingas moters akis bei išsiskiriančius bruožus dar labiau paryškino ryto saulės spinduliai. Sunku apibūdinti pojūčius, kuriuos ji sužadino manyje. Pirmą kartą per savo gyvenimą pajutau širdies skausmą, peraugantį į didžiulį ilgesį.

                      Žinojau, jog tai meilė. Bet širdies gilumoje jaučiau, kad neturėjau jokios vilties; moters kaklą puošė mangalsutra [Vert. pastaba: papuošalas, laikomas ištekėjusios moters simboliu.] .Ji buvo ištekėjusi ir, galimas dalykas, laiminga. Nepaisant to, prisiartinau ir apsimečiau, kad perku žuvį.

                      Nedrąsiai šypsodamasi, moteris išsirinko keletą jūros karšių ir ištiesė juos man. Pasisekė trumpam paliesti jos švelnias rankas; įsiaudrinau, o kūną persmelkė susižavėjimo jaudulys. Šelmiškos, žybsinčios moters akys tarsi perdavė neištartą „sudie” ir ji nuskubėjo.

                      Buvau per daug maloniai apstulbintas, kad galėčiau sekti įkandin. Grįžęs į savo kambarį, pusryčiams išsikepiau karšių. Nebūtina sakyti, jog jie buvo skanūs. Skrupulingai tą patį dariau kiekvieną sekmadienio rytą.

                      Ji niekada nepraleisdavo pasimatymo su manimi toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku, lygiai septintą valandą ryto. Vienas kitam neištarėme nė žodžio.

                      Buvau per daug drovus, o ji, matyt, norėjo, jog viskas taip klostytųsi: nežemiška draugystė, meilė tokia trapi, tad vienas neteisingas žingsnis būtų sugriovęs viską.

                      Tuo tarpu aš pamėgau jūros karšius – tai buvo pagirtina, prisiminus tą faktą, kad anksčiau niekad nevalgiau žuvies.

                      Išvykau iš Vizago ir keliavau aplink pasaulį, galybėje egzotiškų aplankytų vietų sutikau tiek daug gražių merginų, bet niekada nepamiršau jos. Pirmoji vyro meilė visam laikui tvirtai išlieka širdyje. O dabar sugrįžau į Vizagą praėjus beveik dešimt metų. Eidamas šlaitu paplūdimio link mintyse vis dar gyvai įsivaizdavau žaismingą, stulbinantį žvilgsnį moters veide, švelnią šypseną, išraiškingas akis – tegul ir pralėkė dešimt metų.

                      Negalėjau numalšinti kylančio jaudulio ir laukimo. Be galo jos ilgėjausi. Viltys buvo bergždžios, bet manyje kunkuliavo optimizmas.

                      Pasiekęs paplūdimį pastebėjau nuo horizonto nutolusią saulę. Žvilgterėjau į laikrodį – buvo beveik septynios. Paspartinau žingsnį, beveik pradėjau lėkti, o pasiekęs žuvų turgų atsistojau lygiai toje pačioje vietoje, kur kažkada per saulėtekį būdavo mūsų pasimatymas.

                      Drebinamas laukimo, beveik įsitempęs apsidairiau – mano akys ieškojo. Niekas nepasikeitė. Vieta atrodė lygiai tokia pati, kaip ir man išvykstant prieš dešimt metų. Trūko tik vieno dalyko. Jos ten nebuvo.

                      Nesulaukiau atsako. Buvau prislėgtas.

                      Apie nieką nemąstydamas, tuščiai stovėjau, kai staiga pajutau pažįstamą, įaudrinantį prisilietimą, tą pati susižavėjimo virpulį, staigiai kaip žaibas sugrąžinusį mane į tikrovę. Moteris tyliai įdėjo du šviežius karšius į mano delnus.

                      Pasijutau devintame danguje.

                      Pažvelgiau į ją ir nenusivyliau. Laikas tik paryškino moters grožį.

                      Visgi kažkas pasikeitė. Taip, jos akys. Jos didžiulės rudos akys daugiau gundančiai nebežibėjo. Jose tyvuliavo liūdesio šešėlis, trapus gailestis – tyrose rudose akyse, kurios man tarė nebylų ,,sudie’’.

                      Netikėtas susitikimas pribloškė mane. Paveiktas akimirkos didybės, stovėjau sustingęs kaip statula, negalinti reaguoti ar ką bepasakyti. Tik jai nueinant pastebėjau, kad aplink jos liauną kaklą nebesimatė mangalsutros.

 

Penktas apsakymas

Išmintis

                      Vos tik pamačiau elektroninį laišką, užbaigiau du dalykus. Pirmiausia išsispausdinau laišką, įsidėjau jį į piniginę ir ištryniau iš savo pašto dėžutės. Paskambinęs kelionių agentui, užsisakiau bilietą kitam skrydžiui į Indiją. Elekroniniame laiške buvo nurodyta vardas, pavardė bei adresas. Tik tiek. Sunku žvelgiant į šį vardą apibūdinti užplūdusią emociją. Turėjau tiek daug klausimų... neatsakytų klausimų, nedavusių man ramybės tiek ilgai.

                      Viskas įsibėgėjo, kai mano sužadėtinis Anilis be paaiškinimo nutraukė mūsų sužadėtuves.

                      – Kodėl? – visiškai apstulbusi pasiteiravau.

                      – Negaliu atsakyti.

                      – Negali manęs šitaip mesti. Nieko blogo nepadariau,– įtikinėjau užplūdus širdgėlai.

                      – Apgailestauju, Rita. Su tavimi negaliu tuoktis, – nusukęs į šalį akis,

pratarė jis.

                      – Ką reiškia „negaliu su tavim tuoktis?‘ – rėkiau purdydama jį įsikibusi į pečius.

                      Vyriškis nieko neatsakė, tiesiog nutilęs nusuko akis.

                      – Yra kita? Rėžk man – ar yra kuri nors kita? Ką reiškia tas tavo negalėjimas tuoktis? Verčiau sakyk, jog nenori manęs vesti.

                      – Gerai, manyk, ką nori. Nenoriu tuoktis su tavimi.

                      – Turi man paaiškinti. Nesiruošiu susitaikyti, kad šitaip mane atstumi.

                      – Privalai su tuo susitaikyti. Per daug nesigilink.

                      – Kaip drįsti sakyti ,,nesigilink‘‘, tu, sukčiau, be jokios sąžinės graužaties, –timpčiodama jo apykaklę spiegiau įtūžusi. – Tai tu mane apgaudinėjai?

                      – Nusiramink, – sušnibždėjo jis stumdamas mane šalin. – Kaltini mane apgavyste? Tai tu bandei mane apgauti.

                      – Aš? Apgavau tave? Kaltini mane, tave apgavusią? – kamantinėjau priblokšta ir įsiutinta.

                      – Tu neturėjai slėpti tokių dalykų nuo manęs, – prasitarė jis žarstydamas man kaltinimus.

                      – Ką nuslėpiau? – paklausiau įniršusi.

                      – Niekad neminėjai, jog esi įvaikinta, – tarė jis.

                      Buvau šokiruota, įniršusi ant draugo šaukiau:

                      – Kokia nesąmonė! Nešnekėk vėjų! Nesu įvaikinta!

                      – Esi! Gal nežinai, bet nesi jų tikroji dukra. Tu – įdukra.

                      – Kas tau pasakė?

                      – Pateikėme priešvedybinę užklausą.

                      – Priešsantuokinę užklausą? Šnipinėjai mane? Tu žemai kritusi žmogysta, nori mane šantažuoti, žeminti pasitelkęs šį vemti verčiantį melą?

                      – Nesijaudink, niekas nežino. Tai patikima, diskretiška tyrimų agentūra.

                      – Neteisybė. Netiesa, nesu įvaikinta,– pratariau sugniuždyta, sustingusi it įbesta, krečiama dvasinio šalčio.

                      – Tada kodėl nepaklausus tėvų? – Anilas sušnibždėjo pasišalindamas iš mano gyvenimo ir palikdamas mane su sudaužyta širdimi, nelaimingą ir sutrikusią.

                      Taip niekada tėvų ir neklausinėjau. Jie buvo vieninteliai tėvai, kuriuos teko pažinti. Niekad jų nepasiteiravau… Jie buvo tie, kurie mane mylėjo, davė man viską. Negalėjau jų klausinėti…, būtų be galo įsižeidę. Širdis neleido jų užgauti.

                      Ir tėvai nieko nepasakė, bet, atšaukus mano sužadėtuves, jų akyse išskaičiau tik liūdesį ir kaltės jausmą. Jie, prarasdami norą gyventi, vis labiau silpo. Jaučiau begalinį sielvartą ir bejėgiškumą. Tėvai mane mylėjo, man jie reiškė viską, tad mes gyvenome tarsi nieko nebuvo nutikę. Aš jais rūpinausi, iki pat mirties juos prižiūrėjau, bet širdies gilumoje jaučiausi siaubingai išduota.

                      Lėkė metai. Laikas ir gyvenimas tekėjo savo vaga. Persikėliau į užsienį, užmiršau praeitį ir pasinėriau į darbą. Yra sakoma, kad laikas gydo žaisdas, bet mano žaisda negijo. Bandžiau pamiršti, bet nesisekė.

                      Vieną dieną ilgiau nebegalėjau ištverti. Nusprendžiau sužinoti. Ir dabar jau išsiaiškinau. Tyrimų agentūra, kuri buvo labai konfidenciali ir taktiška, gerai atliko darbą. Pirmą kartą sužinojau savo esamo, tikrojo, biologinio tėvo pavardę. Turėjau su juo susitikti ir paklausti, kodėl taip žiauriai paliko mane – tai buvo neatleistina.

                      Ankstyvą rytą nusileidau Delio aerouoste. Buvo šaltoka, rytinė vėsuma gaivino ir suteikė energijos. Vairuotojas važiavo greitai, dar reikėjo šešias valandas keliauti taksi, kad pasiekčiau didingą vilą netoli Landūro, Musūryje.

                      Patikrinau lentelę su pavarde ir greitai įžengiau į vidų norėdama pirmą kartą išvysti savo tėvą. Prieangyje spietėsi žmonių būrelis.

                      – Kas atsitiko? – pasiteiravau vyriškio, esančio tame būryje.

                      – Bada Sahebo nebėra. Jis mums buvo toks geras. – pratarė vyriškis su ašaromis akyse.

                      Prasibroviau pro minią. Apsuptas gėlių, paruoštas paskutiniam ritualui, suglebęs mano tėčio kūnas gulėjo ant balto užtiesalo. Pažvelgiau į ramų jo veidą. Pradėjau lieti ašaras. Nebesivaldydma ilgai kūkčiojau: ,,Tapau našlaite. Mano tėtis mirė. Tapau našlaite... ‘’

                      – Ir aš… – man iš už nugaros pasigirdo tylus pažįstamas balsas.

                      Iš lėto atsigręždama žvilgtelėjau į buvusio sužadėtinio akis. Anilas švelniai pažiūrėjo į manąsias.

                      Pamažu viskas nutvisko kita šviesa, mes tylomis abu nulydėjom vienas kitą akimis. Mus apgaubė kurtinanti, nušviečianti, jaudinanti ir atsiverianti keista tyla.

                      Tylus žmogiškumas.

Šeštas apsakymas

Ir šunims būna gerų dienų

                      Niekada nesidaliju prisiminimais. Jie kelia nostalgiją, širdgėlą ir melancholiją. Bet vienas nutikimas, į kurį nuoširdžiai kikendamas vis mielai pasineriu, sugrįžtu savo mintimis. Tai gyvas praeities atsiminimas, o kai į jį nugrimztu, pratrūkstu juoku.

                      Nuotykis užklupo seniai, daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, tiksliau tariant, 1956 m. tolimoje kaimo arbatos plantacijoje, atkampiame Indijos pakraštyje, kalnų aukštumose, kur retai kas užklysdavo, tokioje vietoje, kuri tada vis dar liko Raj pėdsaku. Ten gyveno žavus trisdešimtmetis plantatorius, vadinamas Rojumi. Jis turėjo pačią gražiausią žmoną, vardu Helena. Abu buvo nuostabi pora, idealiai vienas kitam tinkantys, sutverti vienas kitam – taip bent jau atrodė pašaliniams.

                      – Prašau tavęs. Noriu pasikalbėti, – vieną atšiaurų žiemos vakarą Plantatorių klubo bare prie manęs prisėlino Rojus.

                      – Žinoma,– atsakiau ranką nukreipęs į baro kėdę. – Ateik, kartu išgersime.

                      – Ne čia, – žvelgdamas į susirinkusiuosius atsakė jis.– Tai labai asmeniška.

                      – Gerai. Eime į lauką.

                      Užsakiau du viskius. Kai juos atnešė, mes abu pasiėmėm po savąjį ir išėjome į pievelę. Tvyrojo tamsa, liūdesys ir šaltis.

                      – Nežinau, kaip tai įvardyti, – susvyravo Rojus.

                      – Tiesiog išliek viską, – pratariau.

                      – Noriu, kad pasektum mano žmoną, – prabilo jis.

                      – Kažkas rimta? – pasiteiravau.

                      – Manau, ji rezga romaną, – pasakė jis. – Vos tik savaitei išvykstu į kelionę,

kažkas ją lanko.

                      – Ar esi tikras?

                      – Nevisiškai. Bet įtariu. Tai išduoda ženklai.

                      – Kas?

                      – Man sugrįžus namo iš kelionės, ji atrodo kiek per daug patenkinta, jaučianti pilnatvę, laiminga. Žmoną nutvieskia keistas akių spindesys. Ji pernelyg man mandagi ir dėmesinga. Įtariu, moteriškė kažkokią velniavą rezga.

                      – Rezga velniavą? Na, čia tikrai tavo asmeninis reikalas. Nemanyčiau, jog turiu kištis.

                      – Prašau, – pertraukė jis, – Tu vienintelis, kuriuo pasitikiu.

                      Draugas atrodė toks beviltiškas, kad nebeturėjau kito pasirinkimo.

                      – Gerai, – prabilau. – Man reikia apžiūrėti tavo namus ir taip pat susitikti su tavo žmona.

                      Jis parodė kelią į savo arbatos plantaciją, tad kitą rytą atviru džipu kartu su šalia manęs įsitaisiusiu piktu sarginiu Dobermanų veislės šunimi, vardu Brunas, jau leidausi vėjo košiamustataus šlaito keliu, vinguriuojančiu per staigius posūkius. Nuošalus vieno aukšto namukas ant kalno viršūnės, apsuptas arbatmedžių sodų. Šiltai mane sutikęs Rojus, pristatė savo žmoną.

                      – Aš Helena, – pasakė ji žvelgdama man į akis.

                      Ji atrodė tokia kerinti, kad tik pasitelkęs didžiules pastangas nuo jos atitraukiau akis. Joks čia stebuklas, kad Rojus jautėsi toks nesaugus. Bet kuris vyras, turintis tokią gražią ir stulbinančiai seksualią žmoną, išgyventų tą patį. Ypač tokie avigalviai kaip Rojus. Stebėjausi, kodėl kvaileliai, panašūs į mano draugą, visada susiranda pačias žaviausias žmonas!

                      Mes pasinėrėme į tuščią šnekalą, ir tik po pietų pavyko prabilti apie esamą problemą. Tad Helenos pasiteiravau:

                      – Ponia Helena, tikriausiai čia jaučiatės be galo vieniša, ar ne? Ypač kai ponas Rojus išvyksta į keliones.

                      – O taip, – įsiterpė Rojus, – taip ir būna.

                      – Ne, ne. Visai nesijaučiu vieniša. Tiesą pasakius, man patinka būti vienai. Ir nevadinkite manęs ponia Roj. Aš – Helena.

                      – Kodėl nenuvežus Helenos į klubą prieš tau išvykstant? Sugrįžęs iš kelionės galėtum ją pasiimti, – pasiūliau Rojui. – Helena gal susirastų draugų, pažaistų tenisą ar kortom, padalyvautų loterijoje, pažiūrėtų filmą ar nueitų į vakarėlį. Ji galėtų daryti ką nori, o naktį praleistų svečių kambaryje. Klube Heleną visada sups linksma kompanija.

                      – Man labiau patinka vienatvė, – prasitarė ji.

                      – Helena net išveja tarnus, – pasiskundė Rojus.

                      – Sakiau, kad vertinu privatumą, – moters balse pasigirdo susierzinimo gaidelė.

                      Ji atrodė gana užsispyrusi, o jos balso tonas skambėjo kiek priešiškai. Taigi, temą pakeičiau.

                      – Jums patinka šunys? – paklausiau Helenos.

                      – Myliu šunis, dievinu juos, – su jauduliu pratarė ji. – Savo namuose visada turėjau mielų šuniukų. Prašiau Rojaus rasti kokį gražų šunelį, kad man palaikytų kompaniją, bet jis nekenčia šunų.

                      – Jūsų prašymas išgirstas, – patikinau ir nuvedžiau Heleną prie savo džipo, kuriame paklusniai sėdėjo Brunas.

                      – Dovana žavingai poniai! – laikydamas Bruną už antkaklio pareiškiau ir leidau apuostyti moterį.

                      Brunas iškart pripažino Heleną ir, pavizginęs uodegą, švelniai ją bakstelėjo. Moteris nesitvėrė džiaugsmu ir meiliai paglostė šunį. Tuo tarpu Rojus nelabai tedžiūgavo, bet aš, mestelėjęs griežtą žvilgsnį, jį nutildžiau.

                      Išvažiuodamas likau su Rojum vienas, todėl jam išsipasakojau.

                      – Dabar pagausime meilužį. Brunas geriausias sarginis šuo mūsų veisykloje. Pats jį treniravau. Tik išvykdamas palik jį naktį verandoje. Brunas pašėlusiai įniršta. Kas tik žais su tavo žmona, bus perplėštas per pusę – viena koja vienur, kita kitur.

                      Rojaus veide šmėstelėjo pagiežinga šypsena, o mintyse jis įsivaizdavo nepažįstamą, paslaptingąjį žmonos meilužį, suluošintą pikto šuns.

                      Tą vakarą daug kas įvyko. Rojus išvyko į kelionę itin susijaudinęs. Jis jautė malonumą,įsivaizduodamas, kas tą naktį nutiks nežinomam ,,mylimajam‘‘.

                      Tuo tarpu daug vėliau, po vidurnakčio, po audringo pasimylėjimo Helena gulėdama ypač pasisotinusi meile, pasiteiravo savo aistringojo mylimojo:

                      – Kaip tu sugebėjai? Tas pašėlęs šuo nė nesulojo!

                      Jis švelniai nuvedė ją prie lango, atitraukė užuolaidas ir pratarė:

                      – Žiūrėk!

                      Verandoje jie pastebėjo visiškai išsekusį Bruną šalia gražios aviganės. Abu po audringos nakties buvo susiglaudę, pavargę.

                      Paslaptingasis meilužis šelmiškai žvilgtelėjo į Heleną ir šelmiškai ją paerzino:

                      – Pasakyk man, kuris šuo gali atsispirti karštakraujės kalės kerams tokiame karštyje?

                      Helena pažiūrėjo į Bruną, pabučiavo savo mylimąjį ir nusijuokė:

                      – Jūs įkaitę patinai! Abu gerai praleidot naktį, ar ne?

Tai, kas geriausia abiejuose pasauliuose

                      Pagyvenusi moteris viename iš lygiai taip pat atrodančių ir greitai dygstančių daugiabučių, toliau vis plintančių po kažkada atokiu laikytą Aundh rajoną, kažkada, tikėtina, busiame gražiame ir spalvingame Pune mieste, Vakarų Indijoje, dešimtojo aukšto balkone stebėjo besileidžiančią saulę. Sučirškė durų skambutis. Vyras grįžo iš darbo. Jis buvo išvargęs. Po ilgos, kaulus kratančios, nugarą laužančios, plaučius dusinančios užterštoje aplinkoje kelionės, vykusios siaubingais keliais, skaudėjo visą kūną.

                      – Geros naujienos,– paduodama, kaip visada, arbatos puodelį džiugiai šūktelėjo žmona,

                      – Ką? – abejingai pasiteiravo vyras, atsargiai pildamas tikslų arbatos kiekį iš puodelio į lėkštelę ir, keldamas ją prie lūpų, kaip visada, mėgavosi arbata.

                      – Mūsų dukra Nalini nėščia, – džiūgavo žmona.

                      – Pagaliau! Maniau ji neturi laiko tokiems kasdieniniams dalykams, kaip gimdymas. Džiaugiuosi, kad ji nugriebė laiko iš savo užimtos dienotvarkės, –kandžiai pakomentavo jis bei garsiai, kaip visada, šlerpsėjo arbatą.

                      – Nebūk sarkastiškas. Ji karjeristė. Negi tu nesidžiaugi?

                      – Žinoma, esu laimingas. Dabar man penkiasdešimt šešeri. Pats laikas tapti seneliu.

                      – Turėsiu išvykti...

                      – Kur?

                      – Padėti jai gimdyti.

                      – Į Sietlą?

                      – Taip. Gimdys maždaug gruodį. Verčiau jau nuvyksiu, kiek įmanoma, anksčiau, maždaug spalį. Vargšelė. Pirmas jos vaikas. Tu, geriausia būtų, gauk vizas ir suruošk viską laiku. Nalinė nori, kad likčiau su ja bent trim keturiem mėnesiams po gimdymo.

                      – Trim ar keturiem mėnesiams po gimdymo? Tai tavęs nebus daugiau nei šešis mėnesius?

                      – Taip. Esu jos mama, turiu būti ten ir dukrai padėti. Vargšiukė. Jai pirmas gimdymas ir dar Amerikoje! Vargo vakarienė.

                      – Vargšė, sakai? Kas ją liepė ten dardėti? O kaip aš?

                      – Tu irgi gali važiuoti padėti.

                      – Man neduos šešių mėnesių atostogų.

                      – Atvyk mėnesiui, kad pamatytum kūdikį. Gruodį ar sausį....

                      – Suprantu. Bet man ten nepatinka. Pernelyg nuobodu. O gruodį ten bus siaubingai šalta.

                      – Tada lik čia.

                      – O kad mes nebūtume išsikėlę iš Sadašiv Pet.

                      – Kodėl? Argi tas mielas butas nėra geresnis už tuos du baisius kambarius, kuriuos nuomojomės. Viskas Nalinės dėka.

                      – Žinau, žinau. Neberk druskos ant žaizdos. Bet kartais pamąstau: o, kad mes nebūtume pastūmėję ją į kompiuteriją bei internetines technologijas. Turėjome jai leisti studijuoti meną, istoriją ir literatūrą ar ką ten ji betroško.

                      – Tačiau būtų buvę sunku jai surasti padorų vaikiną ir ji būtų sunykusi eilinė namų šeimininkė be jokios ateities.

Iš anglų kalbos vertė Ramutė ČEPAUSKAITĖ

Powered by BaltiCode