Romas

Kasdienė vertingumo kova: kaip pamilti save?

Prisijungusi prie Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro komandos, kelis kartus per savaitę su kolegomis lankau mokyklas ir su mokiniais kalbuosi apie žmogaus vertingumą. Dažnai tokiuose susitikimuose sulaukiu klausimo: kaip pamilti save? Šis klausimas paliečia vieną jautriausių mūsų gyvenimo istorijų – vertingumą. Šioje istorijoje randamos gilios žaizdos, žmogaus psichologinių ir dvasinių iššūkių šaknys, skaudžiausios gyvenimo akimirkos – čia svarbiais veikėjais tampa bendraklasiai, draugai, šeima, kurių keliamus kriterijus stengiamasi atitikti.

Ruošdama medžiagą pamokoms apie vertingumą, ieškojau bičiulių, dirbančių su jaunimu, pagalbos. Man pagelbėti sutiko Kauno jėzuitų gimnazijos psichologė, ateitininkė, sendraugė Julija Braukylienė bei Kauno arkivyskupijos jaunimo centro programų koordinatorė Jonė Rimavičiūtė. Tai dvi merginos, iš arti matančios jaunų žmonių, siekiančių jaustis vertingais, patiriamus sunkumus. Julija apie tai kalbasi konsultuodama gimnazijos moksleivius, o Jonė keliaudama po mokyklas bei savanoriaudama lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programoje „Pažink save“.

Šiame interviu Julija ir Jonė dalinasi savo asmeninėmis istorijomis ir apibūdina nu(si)vertinimo tendencijas, kurias pastebi dirbdamos su jaunimu.

Ar savo aplinkose pastebite nevertingumo problemą?

Jonė: Bažnytinėje aplinkoje, kurioje pati šiuo metu dirbu, savivertės klausimas yra apmąstomas, ir ši problema nėra taip stipriai matoma kaip mokyklose, kuriose daugiausia apie tai kalbuosi su mergaitėmis. Atvykdama į susitikimą kviečiu moksleivius įsivertinti dešimtbalėje skalėje ir pakelti ranką ties tuo skaičiumi, pagal kurį jie save vertina. Jokio kriterijaus nesakau. Pastebiu, kad net ir tos merginos, kurios nuostabiai atrodo, kelia ties šešetu ar penketu. Turbūt kiekviena iš jų turi skirtingą istoriją, kodėl negali pakelti ties dešimt. Galbūt niekas nepasakė jai gražių žodžių, komplimentų, galbūt didelę įtaką jai padarė aplinka, suvokimas, kad neatitinku tam tikrų standartų. Nevertingumo problemą atpažįstu netgi gatvėje, pastebėdama mergaites ar berniukus, kurie labai atkreipia į save dėmesį apranga, makiažu. Ne tik tu juos pamatai, bet ir jie patys nori būti pastebėti ir įvertinti šiame pasaulyje. Šią problemą dažnai matau ir tarp vyresnių žmonių. Mes esame gan laisvi kalbėti apie savivertę ir vertingumą, bet anksčiau niekas garsiai to nesvarstydavo. Taigi šią problemą pastebiu matydama žaizdas, kurios jau yra ilgai išnešiotos per gyvenimą, iki tų, kurios dabar prasideda paaugliams ir vaikams.

Julija: Manau, jog ir bažnytinėje aplinkoje nuolat iškyla vertingumo klausimas (ir man taip pat). Savo artimoje aplinkoje susiduriu su žmonėmis, kuriems sunku pripažinti, kad yra vertingi. Jie gali tai sąmoningai suvokti, bet vidinio patvirtinimo pritrūksta. Neseniai sutikau merginą, kuri yra nuostabi visomis prasmėmis, ir ji man sako: „Aš tikrai galiu pasakyti apie kitus, kad jie besąlygiškai vertingi ir teoriškai žinau, kad aš taip pat tokia esu, bet apie save negaliu to pasakyti. Tiesiog fiziškai neina ištarti šių žodžių.“ Daugybė nuostabių, ypač talentingų, protingų žmonių, kurių talentai galėtų būti kažkoks vertingumo patvirtinimas, skaudžiai susiduria su nevertingumo problema. Tą ypač pastebiu perfekcionizmo fone: kai kuriems žmonėms atrodo, jog tiktai jei aš visa darysiu tobulai, tuomet galbūt būsiu vertingas. Bet juk kiekvienas žmogus žino, kad jis niekada nepadarys visko tobulai. Mes turime siekį daryti daugiau ir ne tik daryti daugiau, bet mylėti labiau, stengtis labiau, būti švelnesniam, o kiekvieną vakarą peržvelgdamas sąžinę supranti, kad nėra iki galo ramu. Tas kiekvienas neramumas dažnai žmonėms būna patvirtinimas, jog esu menkavertis.

Mes, tikintieji, savo vertingumą grindžiame tuo, jog esame sukurti pagal Dievo, kuris yra tobulas, paveikslą. Šv. Rašte rašoma, jog Dievas sukūrė žmogų ir tai buvo labai gera. Tačiau kaip pagrįsti žmogaus vertingumą tiems žmonėms, kuriems tikėjimas Dievu yra tolimas?

Julija: Labai svarbu suprasti kontekstą, kuriame žmogus gyvena. Jis gali augti netikinčioje šeimoje, tačiau būti vertinamas vien dėl to, kad jis yra žmogus, jam nereikės įrodinėti, kad jis yra vertingas, nes jau bus šį faktą priėmęs. Vienas didžiausių šių laikų iššūkių – įprotis matuoti žmones pagal jų naudingumą, našumą. Kai mes patys jaučiamės nesukūrę naudos ar diena nebuvo pakankamai naši, tuomet atrodo, kad neturiu vertės. Deja, žmogaus matavimas naudingumo skalėje yra gan užkrečiamas ir plačiai paplitęs. Taigi nors žmogus gali būti tikintis ir teoriškai suvokti savo vertingumą, tačiau jei jis auga ir gyvena aplinkoje, kurios yra vertinamas pagal tai, kiek jis yra našus, tuomet vertingumo žymės išsitrina. Argumentas, jog žmogus yra sukurtas Dievo, mylėtas, norėtas ir todėl vertingas, yra tikrai svarbus, tačiau jo nebūtinai pakanka net ir tikinčiam žmogui. Kita vertus, kiekvienas asmuo vis tiek turi prigimtinį jausmą, jog žmogus yra vertingas. Šis jausmas gyvenant dabartiniame pasaulyje gali užsiteršti, tačiau tikrai įmanoma po truputį prie jo artėti.

Jonė: Tikiu, kad kiekvienas žmogus tikrai labai gerai atpažįsta gėrį ir blogį. Tie, kurie daro blogį, supranta, kad tai nėra gerai. Lygiai taip pat kiekvienas giliai žino, kad yra vertingas, tik šis žinojimas gali būti giliai užkastas. Tai ir yra tas kontekstas, kuris galioja tiek tikinčiajam, tiek netikinčiajam. Žmogus turi įvairių žaizdų, ir galbūt niekas jam niekad gyvenime nėra pasakęs, kad yra mylimas. Atskleisti asmens vertingumą reikia mažais žingsneliais. Vieną kartą nuėję į mokyklą ir pirmą kartą jaunuoliui pasakę, kad jis yra vertingas, nesulauksime didelio pokyčio. Ypač sunku gyvenime suprasti, jog net ir darant klaidų ar nuodėmių, tavo vertė nekinta nei kitų, nei Dievo atžvilgiu. Čia turbūt yra didžioji kiekvieno kova, kovojama kiekvieną dieną.

Pokalbyje vis minite įvairius kontekstus, priežastis, kurios lemia vertingumo suvokimą. Kokias dar pamatote nevertingumo šaknis bendraudamos su moksleiviais ir suaugusiais?

Julija: Norėčiau akcentuoti šeimos svarbą: kaip vaikas augdamas šeimoje mato savo tėvus, kaip jie suvokia savo vertę. Mes kalbame apie plačius kontekstus – praeitį, bendrą istoriją. Pavyzdžiui, mūsų tėvų karta negalėjo niekaip išsiskirti, nes bijojo patekti į kokią nemalonią situaciją. Visai neseniai vienas kunigas paprašė parapijiečių pakelti ranką tiems, kurie iš jų laiko save normaliais, t. y. paprastais. Paskui pakvietė pakelti tų, kurie laiko save nepaprastais. Niekas iš jų nepakėlė rankų nei vienoje situacijoje. Atrodo, sunku save apibūdinti, nes save išskirsi: negali būti nei paprastas, nei nepaprastas. Nors mūsų tėvai turėjo tam tikrų ypatumų, savo charakterio savybių, matėme, kokie jie yra, bet viešumoje jie negalėjo išsiskirti. Jie tada taip augino vaikus, išmokė, kad ir mes neturėtume labai išsiskirti.

Svarbus dar vienas aspektas, susijęs su šeima. Vaikui sunku jaustis vertingam, kai jis mato idealų tėvų fasadą, kai slepiama, kad esi nuliūdęs, supykęs, kai vengiama pripažinti, kad turiu trūkumų, kad patyriau nesėkmę: ar egzamino neišlaikiau, ar darbe buvo sunku, ar kažkas kita nepavyko. Tokiu atveju vaikas neišmoksta, kad ir jis gali būti netobulas. Čia verta priminti ir medijas, kuriose kai kurie žmonės nusprendžia pasidalyti savo nesėkmėmis. Kartais man atrodo, kad jie keistuoliai, nes nesuprantu, kam dalytis bloga žinia (pavyzdžiui, kad susirgai vėžiu). Didžiajai daugumai žmonių (kaip ir man) nepatinka nuotraukos, kuriose negražiai atrodome, nenorime, kad jos būtų viešoje erdvėje. Žmonės atsirenka informaciją, parodydami tik tai, kas gražu. Tačiau kai mes nematome, jog žmonės nėra netobuli, kad jiems kažkas nepasiseka, kad jie kartais negražiai atrodo, tada manome, jog yra įprasta būti tobulam, o savęs tuomet klausi: kodėl aš esu netobula? Kas su manimi negerai?

Kalbant apie vertingumą, svarbu paliesti patyčių problemą. Dažnas jaučiasi nevertingas būtent dėl jų. Kaip manote, kokia turėtų būti reakcija į patyčias?

Julija: Reikia suvokti, jog tie, kurie tyčiojasi, irgi turi sužeidimų. Laimingas žmogus, kuriam viskas gerai, kuris pats neturi klausimų dėl savo vertės, išvaizdos, pritapimo, nepradeda kenkti kitiems. Svarbu suprasti, kad kitas tyčiojasi ne iš mano silpnybės, ne iš savo perdėto laimingumo ir pasisekimo, bet dėl to, kad pats kenčia. Šis suvokimas yra svarbus žmonėms, kurie patiria patyčias, bet tai nereiškia, kad galima skaudinti kitą žmogų, jam kenkti. Jei kalbam apie moksleivius, vienareikšmiškai reikia paprašyti, kad tas, kuris tyčiojasi, liautųsi, taip pat bandyti su juo kalbėtis. Jei patyčios nesiliauja, svarbu kalbėtis su suaugusiaisiais. Tai nėra to žmogaus, iš kurio tyčiojamasi, atsakomybė, ir jis nėra dėl to kaltas. Jo situacijoje galėtų būti visai kiti žmonės.

Jonė: Labai svarbu įsivardyti, iš ko kyla patyčios. Kaip ir minėjo Julija, tai gali kilti iš to, kad savo aplinkoje jaunuolis nepatiria jokios meilės ir gėrio. Tuomet automatiškai norisi tą nemeilę perduoti kitam. Patyčios dažnai kyla dėl „etikečių klijavimo“ kitam asmeniui. Ši problema dažniausiai kyla dėl menko kito žmogaus pažinimo ir abejingumo jį pažinti geriau. Svarbu akcentuoti, jog ir apkalbos yra patyčios, nors priešais mus ir nėra apkalbinėjamo žmogaus. Susidurdama su patyčiomis dažnai vadovaujuosi pal. Jurgio Matulaičio šūkiu: „Blogį nugalėk gerumu“ – tai visada pasiteisina. Žmogus, kuris tyčiojasi, žino, kad negerai elgiasi, ir už blogą elgesį laukia savo bausmės. Tokia sistema. Atsimenu, jog, matydama kaip vienas jaunuolis tyčiojasi iš kito, pirmiausia nuėjau prie to, kuris tyčiojosi ir jau laukė bausmės. Pirmas dalykas, kurį padariau – paklausiau kaip jis jaučiasi, vėliau sakiau gražius žodžius apie jį. Tokia reakcija pašalino jo iki tol buvusias patirtis, nes, kai eini su meile, santykis su žmogumi keičiasi. Sunkiausia tokį patarimą duoti tam, iš kurio tyčiojamasi, nes eiti pas savo skriaudėją su meile ir paklausimu yra labai nelengva užduotis. Visgi man atrodo, kad tai – didžiausias ginklas, kurį galime panaudoti. Ten, kur yra nemeilė, nešti meilę. Kuo daugiau.

Jone, apie vertingumą esi kalbėjusi daugybėje mokyklų, įvairių jaunimo renginių. Gal galėtumei pasidalyti šios savo patirties įspūdžiais?

Jonė: Atsimenu, jog ėjau vedama tikslo, kad jauni žmonės girdėtų tai, ko aš negirdėjau. Mano mokykloje niekas nekalbėjo apie savivertę, meilę, santykius. Su tėvais apie tai kalbėtis sudėtinga net jei šeimoje ir esamas glaudus ir atviras santykis. Tuomet tenka rinkti informaciją iš visur, kur randi, padarai visokiausių klaidų. Žinoma, tai yra normalu, bet jei kas nors prisimintų tam tikroje situacijoje mano žodžius ir jam tai padėtų, jau būtų įvykdyta didžiulė misija. Kalbėdama Kaune, Vilniuje, Kaišiadoryse, net ir Tanzanijoje (Afrikoje), tikrai galiu pasakyti viena: nėra pasaulyje žmogaus, kuris nenorėtų būti mylimas. Visur žmonės trokšta tos meilės ir kitam asmeniui, ir iš kito asmens. Gali apsimetinėti, sakyti, jog meilės nėra, ji neegzistuoja, bet galiausiai, kai kalbiesi dviese, supranti, kad meilė yra. Man atrodo, jog yra labai didžiulė misija prakalbinti to vaiko širdį ar protą, padėti bent kelias akimirkas jam apie tai pamąstyti. Labai trūksta žmonių, kurie neštų šią žinutę, tad kas norite apie tai kalbėti, tik eikime ir kalbėkime.

Ar galėtumėte papasakoti, kaip jūs suvokėte savo vertingumą?

Julija: Paauglystėje konkrečiai atsakyti į klausimą „kiek aš jaučiuosi vertinga?“ neteko. Tai pastarųjų metų svarstymai, kai sąmoningai pradedu galvoti apie tai, kas yra vertingas žmogus. Aišku, ir dabar man kyla klausimas, kiek aš esu vertinga. Teoriškai suvokdama, kad esu vertinga, tikrai ne kasdien galiu sau pasakyti, jog taip ir jaučiuosi. Paauglystėje išties norėjau būti patvirtinta. Tai buvo sunkus metas: jausdavausi nevisavertė, kažko negebanti, nemokanti, ne tokia graži, kokia turėčiau būti. Man atrodo, jog labai natūraliai, patiriant meilę iš aplinkos ir suvokiant, kad su visais netobulumais vis tiek žmonės mane priima, manimi džiaugiasi, buvo patvirtinta, jog man nereikia būti tobulai, bandyti būti kažkuo kitu, negu kad iš tikrųjų esu. Iš tikrųjų aš esu, kokia esu ir svarbu stengtis būti geresnė, bet jei nepavyksta – nieko tokio, aš vis tiek vertinga.

Jonė: Mano šeima rodė meilę, skatino, priminė, kad esu talentinga, tačiau didelį spaudimą patyriau iš kitur: socialinių tinklų, žurnalų, kitų medijų, filmų, mokyklos. Tuo metu ypač atkreipdavau dėmesį į savo išvaizdą – kaip aš turėčiau atrodyti, kad man pasakytų, jog esu graži, kad viskas gerai. Paauglystėje, kai nori pritapti, kai nori būti pastebėtas (ypač mergina), labai laikaisi to, kas yra visuomenėje nustatyta kaip grožis, todėl ilgą laiką bandžiau pasiekti tam tikras figūros normas, kurios yra kažkieno nustatytos. Pabrėžiu žodį „kažkieno“, nes atsiranda standartai, kurie vis kinta, o paaugliai ir paauglės bando prie tų kintančių standartų prisitaikyti.

Galiausiai aš labai pavargau kiekvieną dieną stengtis apsirengti taip, kad atrodyčiau kuo lieknesnė, stengtis savo plaukus gražiai sušukuoti ar pasidažyti. Galiausiai pagalvojau: tai kas tas grožis yra? Jei kažkas sugalvojo, kad yra tokie standartai, kodėl aš negaliu sugalvoti? Bet būtų neteisinga, jei sugalvočiau savo standartus ir pagal juos teisčiau žmones: gražūs jie ar ne. Tada supratau, kad neteisinga save teisti pagal kažkieno standartus. Jei pasiimtum žodyną ir ieškotum žodžio „grožis“, ten nepamatytum matmenų, plaukų ilgio ir spalvos, kaip turi būti apsirengusi, kad būtum graži. Tačiau šis supratimas nėra vienkartinis dalykas. Su informaciniu srautu, kuris tau siūlo keisti save, kovoji kiekvieną dieną.

Šiais laikais dažnai kalbama apie pasitikėjimą savimi. Dažnai juo grindžiami gan populiarūs motyvaciniai renginiai, vaizdo įrašai. Kuo skiriasi savivertė nuo pasitikėjimo savimi?

Jonė: Motyvaciniai įrašai, kalbantys apie tai, kad tu gali nuversti kalnus, remiasi našumu ir naudingumu: esi vertingas, bet tai bus patvirtinta, kai pasiekti atitinkamą rezultatą. Man atrodo svarbu kalbėti, jog esi vertingas ir gyvendamas kaime, melždamas karves. Nebūtina visai Lietuvai atnešti didžiulių pasiekimų, laimėti konkursų ar kitais būdais atnešti naudos. Vertingumo užsitarnauti nereikia.

Julija:. Pasitikėjimas savimi yra susijęs su tam tikrais įgūdžiais, gebėjimais. Pavyzdžiui, jei aš nemoku važiuoti dviračiu ir man baisu, tai yra pasitikėjimo problema. Bet jei žinau, kad moku važiuoti dviračiu ir važiuosiu, viskas gerai. O savivertė gali būti tas suvokimas, jog dviračiu, riedlente ar riedučiais nemoku važiuoti, bet tai nieko tokio, viskas man gerai, galiu nueiti. Mano manymu, žinutė, kad aš visada ir visur turiu pasitikėti savimi, yra didžiulė klaida. Aš negaliu pasitikėti savimi tose srityse, kurių aš nemoku, neišmanau. Pavyzdžiui, aš tikrai nepasitikėsiu savimi (kad ir ką man žmonės sakytų) kopdama į kalną, nes nemoku kopti į kalną arba pilotuodama lėktuvą, kai niekada to nedariau. Žinoma, galiu mokytis to, ko iki galo nemoku, nes tobulėjant konkrečioje srityje, augs joje ir pasitikėjimas savimi. Svarbu augti nepamirštant, kad to dar neišmanau 100 procentų. Pasitikėjimas turi būti sveikas ir konkretus. Žmogus turi racionaliai vertinti, kuriose srityse jaučiasi tvirtai, o kuriose jis nėra pažengęs ir jam čia reikia ugdytis (o gal nereikia, jei tai nėra jam svarbu).

Ką patartumėte daryti šį straipsnį skaitantiems tėvams, kurie labai norėtų, kad jų vaikas jaustųsi vertingas?

Julija: Svarbu leisti sau būti netobulais tėvais, leisti vaikams patirti, jog jų tėvai turi netobulus tėvus. Matyti vaikams artimuosius, kurie kartais būna nuliūdę, supykę, kurie gali pripažinti, kad ne visur yra tobuli ir turi trūkumų, bet save myli, rūpinasi ir saugo, yra tikrai reikalinga. Taip pat patarčiau nereikalauti savo vaikų, kad jie būtų tobuli, mylėti savo netobulus vaikus, o kai netobulas vaikas padaro kažką netobulo, kai prireikia įsikišimo, auklėjimo, svarbu tai daryti su meile. Dera mokytis sustabdyti vaiko netinkamą elgesį, bet kartu rodyti, jog, nepaisant to, aš tave myliu ir mylėsiu, kad ir ką tu padarytum.

Jonė: O aš labai patarčiau nueiti ir pasakyti savo tėvams, kad jie yra gražūs ir nuostabūs, nes galbūt tai bus pirmas kartas po labai ilgo laiko, kai jie išgirs šiuos žodžius. Dažniausiai norisi investuoti tik į jauną žmogų, kad jis taptų pražydusia gėle, bet nepamirškim laistyti tų gėlių, kurios jau žydi – tėvų – su jais kalbėtis, nes nebūtinai jie mus dabar išmokys. Svarbu suprasti, kad jiems gali būti sunku tai padaryti, nes patys yra sužeisti.

O ką daryti, kad priimčiau savo vertingumą?

Julija: Tai yra darbas ir su protu, ir su širdimi. Iš pradžių reikia sąmoningai išsikelti vertingumo klausimą, nes, kol nekeliame, tol niekas ir nesikeičia. Keliant šį klausimą ir pastebint, kad tam tikroje vietoje aš jaučiuosi bevertis, svarbu tai užfiksuoti ir sąmoningai suprasti, jog darau klaidą šitaip mąstydamas bei duoti peno savo smegenims: skaityti apie žmogaus vertę, klausytis žmonių pasidalinimų, eiti į paskaitas, kurias Jonė ir kiti skaito. Kita vertus, svarbu dirbti ir su širdimi: mokytis atpažinti, kas manyje yra tokio gero, kuo aš galiu džiaugtis, stengtis pažinti tą Dievo atvaizdą savyje, pastebėti, kokį gražų mane sukūrė. Taip pat mokytis priimti, kad ne viskas turi pasisekti. Kalbant apie praktinius dalykus, svarbu pasakoti savo draugams, artimiesiems ne tik tai, kas sekasi, bet ir kas nepasiseka. Gal yra galimybė gauti palaikymą ar kitam jį suteikti.

Jonė: Nėra vieno recepto. Kiekvieno žmogaus vertingumo suvokimo kelionė – labai skirtinga. Reikėtų kalbėtis su Dievu, draugais, aplinkiniais.

Julija: Jei bandant neišeina, gal verta pasikalbėti ir su psichologu.

Jonė: Taip, nereikia vengti to, nes kartais yra gilesnių sužeidimų, kuriem reikia daugiau pagalbos.

Kokią paskutinę mintį norėtumėte palikti „Ateities“ žurnalo skaitytojui?

Jonė: Svarbu nepamiršti paklausti savęs, kiek aš esu tikrai laimingas savo kasdienoje, patenkintas tuo, ką darau. Kai atrasiu savo veiklas, tai, kur aš randu save, kur esu laimingas, bus lengviau savo vertę suvokti. Dievas nori, kad tu būtum laimingas ir būtum Jo mokinys.

Julija: Keliaudama po skirtingus kraštus supratau, jog man įstabiausi ir gražiausi yra unikalūs žmonės – tie, kurie nebando apsimetinėti, kad jie yra kažkuo kitokie. Pavyzdžiui, Kenijoje mačiau nuostabaus grožio močiutę, apsirengusią savo pasigamintais drabužiais ir papuošalais. Toje pačioje kelionėje matai vyrą, apsirengusį margu kostiumu, kuris vis sveikinasi kaip iš labai prasto amerikietiško filmo. Tu žiūri į jį ir matai, kaip jis mėgdžioja viską, ką matė per filmus, ir tai labai nuvilia. Autentiškumas yra be galo gražus dalykas. Norėčiau padrąsinti būti autentiškais žmonėmis ir savo autentiškumą išlaikyti, pabrėžti, jo neslapstyti.

Powered by BaltiCode