Reklama 2
Reklama 1

Kaip būti prie sergančio ir mirštančio asmens

Ištrauka iš Piotro Koźlako knygos „Kaip išgyventi ligą, kančią, vienatvę ir mirtį“ (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019, iš lenkų k. vertė Vaiva Narušienė)

Ne taip svarbu, / kokia mano kančia, / bet tik tai, su kuo ją išgyvenu. – Józefas Tischneris

Nelengva būti su kenčiančiais, patiriančiais fizinį skausmą, sergančiais psichine liga arba išgyvenančiais paskutiniąsias savo dienas. Tuomet jaučiamės kažkaip keistai nepatogiai. Ne visada žinome, ką tokiu metu daryti ar sakyti. Čia reikia įsiklausyti į ligonių vartojamą specifinę kančios kalbą. Kartais jie išreiškia nebylų prašymą ar klausimą savo mimika, kokiu nors atkreipiančiu dėmesį gestu. Kai galiausiai sukaupiame drąsos ką nors pasakyti, dažnai tai būna žodžiai, labiau kylantys iš mūsų baimės ir sutrikimo nei iš rūpesčio prieš mus gulinčiu ir skausmo paliestu žmogumi. Kai kas nors išties sunkiai serga, tokie pasakymai kaip „šiandien atrodai žymiai geriau“ gali nuskambėti sarkastiškai. „Tikrai vėl atsistosi ant kojų“, „jaučiu, kad tau veikiai pagerės“ – tai melai, kurie dažnai tariami, patiems tuo netikint. Patys puikiai žinome, kad mūsų žodžiai nėra tiesa, o mūsų draugai irgi tai jaučia. Tad ką gi daryti? Kaip elgtis, kad buvimas su kenčiančiaisiais neštų jiems palengvėjimą, o ne pigų optimizmą?

Egzistuoja skirtumas tarp optimizmo ir vilties. Optimistas, susitikęs su ligoniu, nepagalvojęs, be pagarbos kenčiančiajam kalba: „Nesirūpink, viskas bus gerai“ ir panašius dalykus. O vilties žmogus taria: „Nežinau, ar iš to išsikapstysi. Negaliu net patikinti kad rytoj pasijusi geriau. Galiu tik pasakyti, kad tave myliu (esu tavo draugas), meldžiuosi už tave ir būsiu su tavimi. Padarysiu viską, ką galiu, kad palengvinčiau tavo kančias. Esu su tavimi.“ Šiuos paprastus ir, svarbiausia, nuoširdžius žodžius gali lydėti prisilietimas, rankos paspaudimas arba apkabinimas. Kartais iškalbingesnis už bet kokius žodžius yra ištikimas buvimas, išlaikant ramią tylą.

Evangelinis pasakojimas apie gailestingąjį samarietį ilgus amžius buvo atspirties taškas daugeliui žmonių, kuriems rūpėjo ligoniai ir paliktieji likimo valiai. Kristaus laikais gyvenusiems žydams šis pasakojimas turėjo dar vieną prasmę, nes pabrėžė pareigą skubėti gailestingai padėti visiems, kam reikia, neatsižvelgiant į tautybę ar religiją. „O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas“ (Lk 10, 33–34). XXI amžiuje šis paliepimas nė kiek neprarado savo aktualumo. Žinoma, vis dar pasitaiko, kad žmonės iš tolo apeina vargšus, ligonius ir apleistuosius, tad juo labiau reikia gerųjų samariečių, kurie juos atjaustų ir paremtų.

Jaudinančiame apaštališkame laiške Salvifici doloris šv. Jonas Paulius II su neslepiamu atkaklumu visiems siūlo atlikti ypatingą sąžinės apskaitą, užduodant sau klausimą: ar mumyse tebėra gebėjimo susijaudintidėl artimųjų nelaimės? Čia  neturimos galvoje seklios ir trumpalaikės emocijos, kurias iššaukia nelaimės vaizdas, bet konkreti pagalba. Tikintys žmonės neturėtų būti pasyvūs kenčiančiųjų akivaizdoje. Mums nevalia jų ignoruoti ir palikti likimo valiai, pasitenkinant banaliais gestais bei žodžiais. Privalu likti prie ligonio. Reikia išugdyti savyje pasirengimą būti arti visą laiką, ypač kritiniais momentais, gebėjimą numatyti ligonio reakcijas ir teikti žodinę paguodą – juo labiau, kad daugeliu atvejų, kai gydymas neveiksmingas, telieka tik psichologinė parama. Vis dėlto solidarumas su kenčiančiu asmeniu nereiškia graudinimosidėl savų problemų. Kalbėjimas apie jas retai padeda žmonėms, patiriantiems stiprų skausmą. Todėl reikia įsiklausyti į kitų kentėjimus, neužsimenant apie savas žaizdas ar problemas.

Samarietiškas skubėjimas padėti žmonėms, kuriuos ištiko liga ir kančia, yra labai sunki artimo meilė, nes reikalauja būti visiškai nesavanaudiškam. Šventasis tėvas subtiliai, tačiau labai griežtai perspėja, kaddėlapsileidimo šioje srityje nepelnytume  griežto Jėzaus Kristaus nuosprendžio: „Kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“ (Mt 25, 45). Krikščioniškas ligos ir kančios supratimas atskleidžia tiesą, kad jos reikalingos tam, kad išlaisvintų žmonėse abipusę ir nesavanaudišką artimo meilę. „Jei turi ką nors, kas tave myli, tai tau suteikia šimtą priežasčių gyventi.“

Šv. Jonas Paulius II enciklikoje Dives in misericordia rašo: „Žmogus tiek susiliečia su gailestingąja Dievo meile, su jo gailestingumu, kiek pats viduje pasikeičia, šitaip pamildamas artimą.“ Kiekvienas iš mūsų yra kviečiamas gailestingumui,  išreiškiamam per aktyvų ir užjaučiantį buvimą bei konkrečią pagalbą ligoniui ar jo artimiesiems. Taip pat būtina karštai melstis, kad augtų gretos norinčiųjų pagelbėti tiems, kam to reikia, turint galvoje ne tik vilkinčiuosius baltais chalatais, bet visų pirma trokštančiuosius padėti savo karšta širdimi. „Tas, kuris susiduria su kentėjimo prislėgtu žmogumi, yra kviečiamas gerojo samariečio pavyzdžiu atverti širdį ir pagal savo galimybes teikti atgaivą bei dvasinę paramą“ (šv. Jonas Paulius II).

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode