Idealistas utopijų mirties epochoje

2019 m. birželio 18 d. pasaulis šventė žymaus vokiečių filosofo Jürgeno Habermaso 90-ies metų jubiliejų. Habermasas yra vienas įtakingiausių šių laikų filosofų, diskutavęs su tokiomis filosofijos ir visuomenės garsenybėmis kaip Richardas Rorty, Jacques’as Derrida ir Josephas Ratzingeris dar prieš jam tampant popiežiumi Benediktu XVI. Habermaso filosofija stengiasi aprėpti daugybę sričių – jis kalba ir apie socialinių mokslų filosofiją (ar ir kaip mes galime tirti socialinį pasaulį), ir sociologija, ir politinę filosofiją. Tarpdiscipliniškumas – viena labiausiai vertinamų šio visuomenės veikėjo savybių. Siūlau susipažinti su Jürgeno Habermaso asmenybe ir pagrindinėmis jo filosofijos idėjomis.

Jürgenas Habermasas gimė 1929 m. Diuseldorfe, Veimaro respublikoje. Gimė šalyje, skęstančioje Versalio taikos nuosprendžiuose ir visuomenėje, prisirpusioje tironijai. Visai netrukus rinkimus į parlamentą laimėjo Adolfas Hitleris, o Vokietija pasirinko kryptį, kuri galiausiai pakeitė visą visuomenę ir jaunojo Jürgeno gyvenimą.

Habermaso tėvas ne tik priklausė nacių partijai, bet ir tikrai tikėjo nacistinės Vokietijos idėjomis. Pats berniukas 1945 m., prieš pat karo pabaigą, prisijungė prie Hitlerio jaunimo organizacijos. Hitlerio ir nacistinės Vokietijos pradėto karo patirtis Habermasui buvo vienas iš postūmių persvarstyti nacionalizmą kaip visuomenės gyvenimą valdančią doktriną.

Nacionalizmas Habermasui simbolizavo agresyvumą ir tikėjimą viena idėja, kuri galėtų pakeisti pasaulio ir valstybės sandarą negalvojant apie supantį pasaulį ir idėjos įgyvendinimo pasekmes jam ir jame gyvenantiems žmonėms. Po Antrojo pasaulinio karo ne tik jis, bet ir daugelis kitų Vokietijos ir viso pasaulio filosofų atsitraukė nuo normatyvinio, griežto ir teigiančio mąstymo. Daugelis jų nusprendė veikiau užsiimti stebėjimu, dekonstravimu, kritika, atsisakė pozityvaus, dideles sistemas konstruojančio ir teigiančio mąstymo apie pasaulį. Griežtas, utopinis ir idealistinis mąstymas jiems visiems simbolizavo totalitarizmą, negailestingai sunaikinusį daugybę žmonių. Vieni kaltino racionalumą, proto įsigalėjimą, Apšvietą. Kiti sakė, jog po Aušvico rašyti poeziją, t. y. ką nors kurti, būtų tiesiog barbariška.

Poezijos ir kūrybos barbariškumą po Aušvico įvardijo vienas Frankfurto mokyklos atstovų Theodoras Adorno. Kartu su kolega Maxu Horkheimeriu jie ėmėsi svarbios užduoties XX a. antrojoje pusėje – demaskuoti ideologijas, kurios, atrodo, ir atvedė pasaulį į savinaikos, neatleistinų veiksmų prieš kitą žmogų ir barbariškumo terpę. Bet koks „pozityvios“ kūrybos aktas, naujos pasaulio sistemos konstravimas, idėjos teigimas jiems rodėsi kaip vėl iš naujo barbariška pozicija. Atrodo, kad teliko tik vienas žingsnis iki kito naikinimo veiksmo proto sukurtos sistemos neatitinkančių žmonių atžvilgiu. 

1956 m. į Frankfurtą atvyko jaunasis tyrėjas Jürgenas Habermasas. Prieš dvejus metus Habermasas Bonos universitete apsigynė disertaciją iš vokiečių idealisto Schellingo, o dabar vaikštinėjo Frankfurto socialinių tyrimų instituto koridoriais, besimokydamas iš to meto didžiųjų. Būtent Frankfurte Habermasas daugiau gilinosi į marksistinę teoriją, ideologijos pavojus, parėmė savo mokytojų norą atsikratyti griežto, sunkaus, užgožiančio mąstymo, tačiau Frankfurto mokykla jam buvo tik viena mąstymo ir karjeros stotelė.

Po kivirčų su darbo vadovu Horkheimeriu dėl disertacijos ir to, kad pats Habermasas nepalankiai žiūrėjo į Frankfurto mokyklos politinį skeptiškumą ir neapykantą moderniai kultūrai, jis persikėlė į Marburgo universitetą, kuriame galiausiai baigė habilitacijos procesą. Habilitacija tuomet reiškė išleisti knygą, paremtą tyrimu. Šia knyga tapo „Struktūrinė viešosios erdvės transformacija“ (1962 m.; anglų kalba knyga pasirodė 1989 m.). Knyga žymėjo naują posūkį Habermaso filosofijoje – į kūrybišką ir aktyvią politinę mintį, idealizmo ir utopinio mąstymo atgimimą.

Naujosios filosofijos užuomazgos

Veikale „Struktūrinė viešosios erdvės transformacija“ Habermasas teigia, kad iki XVIII a. Europoje politikoje dominavo „reprezentatyvi“ kultūra: tokia kultūra, kurioje vienas subjektas „atstovavo“ visiems, tačiau juos prispausdamas ir naikindamas, o ne leisdamas veikti politiškai. Pavyzdžiui, Liudvikas XIV turėjo reprezentuoti visosprancūziškosios valstybės didybę, tačiau parodymo veiksmas prislėgė ir visuomenę. Kitaip tariant, karalius, nors ir būdamas valstybės simbolis, neįkūnijo visos valstybės, o ją tik engė.

Ši „reprezentatyvinė“ kultūra sutapo su feodaliniu valdymo modeliu, tačiau, pradėjus megztis pirmiesiems kapitalistinės ūkio struktūros daigams, atsirado kitoks buvimo kartu būdas – viešoji erdvė (vok. Öffentlichkeit). Naujojoje kultūroje pradėjo kurtis viešosios erdvės salos, nepatenkančios į valstybės valdymo lauką, o jose žmonės galėjo dalintis savo požiūriais ir žiniomis – būti aktyvūs, o ne pasyvūs subjektai. Habermasas tokiomis salomis laiko įvairius laikraščius, žurnalus, skaitymo klubus, masonų ložes, kavines.

Pagrindinis viešosios erdvės kultūros aspektas buvo jos kritiškumas. Prieš tai dominavusioje kultūroje tik vienas iš dalyvių buvo aktyvus (valdytojas, karalius), o visi kiti – pasyvūs, o viešosios erdvės kultūra skatino dialogą: žmonės susitikdavo diskutuoti arba keisdavosi savo požiūriais spaudoje. Habermasui atrodo, kad viena iš Prancūzijos revoliucijos priežasčių buvo „reprezentatyvinės“ kultūros žlugimas ir viešosios erdvės kultūros iškilimas.

Nepaisant to, naujai užgimusi viešųjų erdvių kultūra, anot Habermaso, žlugo. Prie viešųjų erdvių kultūros žlugimo prisidėjo daug įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, komercinės, t. y. atrsiradimas naudos ir pelno siekiančios masinės medijos, kuri kritišką visuomenę pavertė vartotojų visuomene; taip pat ir „gerovės valstybės“ idėjos suvešėjimas. Ji, anot Habermaso, sujungė visuomenę su valstybe taip glaudžiai, kad neatsirado jokių plyšių, kuriuose galėtų rastis laisvų viešųjų erdvių.

Tokia situacija pavertė viešąją erdvę vieta, kurioje susitinka ginantys savo interesus ir kovojantys dėl valstybės išteklių subjektai, o ne tokie, kuriems rūpi sutarimas ir visuomeninis interesas. Kritika ir priežastys, kurių atranda Habermasas, neabejotinai kalba iš marksistinės perspektyvos – pagrindiniu jo „oponentu“ per visą ateinančią filosofinę karjerą taps „instrumentinis racionalumas“, t. y. toks racionalumas, kuris siekia naudos, intereso įtvirtinimo ir į kitą žiūri kaip į priemonę. Tokio racionalumo naudojimą socialiniuose moksluose, santykiuose ir politikoje jis laiko klaidingu.

Habermasas kritikavo modernizacijos procesus, kurie veikiau skatino visuomenę judėti į nepajudinamo ir kategoriško ekonominio ir administracinio racionalizavimo pusę. Kitaip tariant, skatino visuomenę į visus jos aspektus žiūrėti kaip į teikiančius racionaliai apskaičiuojamą ir instrumentinę naudą. Kasdienis žmonių gyvenimas yra nuolat persmelkiamas kapitalizmo, masinio vartojimo ir taip viešasis gyvenimas nuolat instrumentiškai racionalizuojamas.

Pirmojoje knygoje filosofas atliko istorinę analizę, tačiau ir joje pasirodo normatyvumo aspektas – viešąją erdvę ir joje laisvai besireiškiančius žmones jis laiko siekiamybe ir būtent iš šios siekiamybės perspektyvos jis vertina visą viešosios transformaciją.

Susitarimas kalbantis

Kita svarbi Habermaso filosofijos idėja – komunikuojančio veiksmo teorija (vok. Theorie des kommunikativen Handelns). Taip vadinosi ir 1981 m. pasirodžiusi Habermaso knyga. Ši teorija rodo Habermaso posūkį į kalbos filosofiją. Habermasas ima klausti, kaip žodžiai įgauna veiksmo pavidalą ne verčiant kitą sutikti, o bendradarbiaujant? Kokiu būdu įtikiname kitą, vartodami kalbą, elgtis vienaip ar kitaip, tačiau ne jį verčiant ar apgaunant, o veikiau bendraujant ir siekiant sutarimo kartu?

Pagrindinis ir idealus Habermaso politinės erdvės variantas yra toks, kuriame žmonių tikslas yra ne paveikti kitą judėti sava linkme, o atrasti sutarimą kito neverčiant. Jis mano, kad šitai gali padaryti savitai suprasta kalba. Filosofas siūlo „komunikacinio racionalumo“ koncepciją. Šis racionalumas skiriasi nuo minėtojo instrumentinio (siekiančio naudos) ar normatyvinio (apibrėžiančio normas), nes šis racionalumas jungia kelis pasaulius – subjektyvų, objektyvų ir intersubjektyvų arba socialinį. „Komunikacinis racionalumas“ nuolat save permąsto, yra atviras dialogui, kuriame jo dalyviai mokosi iš vienas kito argumentų, prielaidų ir klausimų. Tokiu racionalumo grįstos politinės erdvės ir ieško Habermasas.

Visuomenės veikėjas ir pokalbininkas

2011 m., iškart po ekonominės krizės įkarščio, Habermasas buvo kritiškas Europos Sąjungos atžvilgiu. Goethe’s institute Paryžiuje jis sunkiai rinko žodžius, išreiškiančius nepasitenkinimą. Galiausiai rėžė: „Smerkiu visas politines partijas. Mūsų politikai jau ilgą laiką negeba siekti kažko daugiau nei tiesiog dar vieno perrinkimo. Jie neturi visiškai jokios politinės substancijos, jokių įsitikinimų.“ Labiausiai jį erzino politikoje įsigalėjęs naudos ir efektyvumo siekiantis racionalumas.

Vienas iš kritikos objektų taip pat buvo neaiški Europos Sąjungos institucijų jurisdikcija ir veikla. Knygoje „Apie Europos konstituciją“ (vok. Zur Verfassung Europas) Habermasas negailestingai kritikavo N. Sarkozy ir A. Merkel laikais susikūrusią „postdemokratiją“, kurioje Europos Parlamentas beveik neturi jokios įtakos, Europos Komisija atsiduria „keistoje, pakabintoje pozicijoje“, o štai Europos Taryba Lisabonos sutarties nutarimu įgauna didžiulę galią. Habermaso kritika nuosekli mąstymui. Jis yra radikalus racionalios demokratijos ir dalyvavimo gynėjas, todėl bet koks demokratijos proceso pažeidimas atrodo kaip kritikuotinas.

Habermasą erzina ir politikos technokratiškumas ir politikų generuojamų idėjų skurdas arba jų nebuvimas. Galbūt dėl šios priežasties jis gyrė Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, kuris „išsiskiria iš kitų Europos lyderių dėl to, kad žiūri į kiekvieną problemą iš platesnės perspektyvos ir dėl to nėra tiesiog reaguojantis“, rašė jis 2018 m. liepą. Kitaip tariant, Habermasas itin vertina platų požiūrį ir nuolat siūlomas idėjas.

Įsitraukimas į pokalbį yra dar viena Habermaso gyvenimo ir filosofijos prielaida. Pavyzdžiui, knygoje „Kalbant apie filosofijos būklę“ (angl. Debating the State of Philosophy, 1996 m.) Habermasas prisijungia prie Richardo Rorty, Laszeko Kolakowskio ir Ernesto Gellnerio, kad aptartų šiuolaikinės filosofijos būklę. Jie kartu klausia, ar mums vis dar reikia filosofinio kalbėjimo šiuolaikinėje visuomenėje.

Rorty atsako neigiamai (jam filosofija tėra praėjusių amžių nebetinkamas naudoti produktas), o Habermasas nesutinka ir mato filosofijos vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Ši jo pozicija taip pat labai „habermasiška“ – kiekvienas pažinimo būdas, jo nuomone, turi ir gali prisidėti prie sutarimo tarp skirtingų pusių atradimo.

Kitas itin žymus Habermaso debatas užsimezgė su tuometiniu Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu Josephu Ratzingeriu knygoje „Sekuliarizacijos dialektika: apie protą ir religiją“ (angl. The Dialectics of Secularization: On Reason and Religion, 2004 m.): abu jie kalba apie religijos ir proto santykį šiuolaikinėje visuomenėje, sekuliarizacijos procesus, tikrovės „numitinimą“. Habermaso santykis su religija nuolat keitėsi. Marksistinės filosofijos veikiamas karjeros pradžioje, jis galvojo apie religiją kaip apie kontrolei skirtą įrankį, iškreipiantį tikrovę. Tačiau galiausiai religiją Habermasas priima kaip lygiavertę pokalbio dalyvę. Anot jo postsekuliarizacijos epochoje reikėtų siekti dialogo: tiek tikintieji, tiek netikintieji turėtų leisti agoroje kalbėti visiems. Jų argumentai turi būti suvokiami kaip lygiaverčiai: tiek vienos, tiek kitos pusės.

Habermasas tiki išlaisvinančia proto galia. Proto tikslas yra padėti mums atrasti naujų būdų, kaip kartu gyventi darniai ir sklandžiai. Tik tada, kai žmonės kartu diskutuoja ir jų nevaržo jokios valdymo ir paklusimo struktūros, galima pasiekti tikrą sutarimą. Habermasas siekia ir svajoja apie tokią būklę, kai piliečiai gali pajusti pokalbio ir vienam kito supratimo, susitelkimo ir sutarimo jausmą. Žinoma, tokių diskusijų tikrovėje sunku rasti, jos retos, tačiau tai ir yra Habermaso idėjos ypatingumas: mes puikiai suvokiame, kad vieni pokalbiai įgyvendina jo nustatytas sąlygas labiau nei kiti, t. y. jie nesikliauja spaudimu, bandymu įtikinti, o siekia racionalaus sutarimo, supratimo, tikrojo pokalbio. Būtent dėl šios priežasties Habermasas yra idealistas – jis tiki tokio pokalbio galimybe, nes kiekvienas iš mūsų yra tokio pokalbio atplaišų patyręs.

Habermasas skatina siekti idealo amžiuje, kai idealais daugelis nebetiki.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode