Gyventi ir mirti oriai

Mirtis, o su ja susijusi vidinė ir labai dažnai fizinė kančia, yra įvykis, su kuriuo vienaip ar kitaip susiduria kiekvienas. Kol mums viskas gerai, mylimieji yra gyvi ir sveiki, mirtis, liga ar negalia nėra kasdienio gyvenimo temos. Ir gerai. Kiekvieną dieną pakanka savų rūpesčių. Vis dėlto kartais arti ar tolėliau atsitikusių įvykių akivaizdoje tenka vėl sugrįžti prie klausimo: o kas bus, jei man, mano mylimam ir artimam žmogui atsitiks nelaimė? Kaip gyvensiu? Kaip mirsiu?

Kad ir kokios gyvenimo ar slaugos sąlygos bus sukurtos, kad ir kokie įstatymai mūsų valstybėje galios, tą kančios ir mirties etapą prieisime. Tik štai tos sąlygos ir joms labai tiesioginę įtaką darantys įstatymai, o ir aplinkinių nuostatos bei požiūriai į negalią, ligą ir mirtį gali palengvinti arba apsunkinti šiuos, tokius sudėtingus, gyvenimo etapus. Todėl verta kartkartėmis pasitikrinti, o kur esame, ką galvojame ir kur link einame, kurdami orias gyvenimo ir mirties sąlygas.

Mane prie šių klausimų sugrąžino praėjusio mėnesio žinios iš Prancūzijos. Tai istorija, jau beveik 10 metų skaldanti vieną šeimą ir visą šalį. Vincentas Lambert'as – jaunas vyras, prieš maždaug 10 metų per avariją patyrė sunkią galvos traumą ir nuo to laiko prikaustytas prie lovos gyvena ligoninėje. Medikai dėl Vincento būklės nesutaria. Vieni tvirtina, kad vyras yra vegetacinės būklės (kai ligonis nesuvokia savęs ir aplinkos, nereaguoja į išorinius stimulus, bet yra išlikusios gyvybinės funkcijos (širdies veikla, kvėpavimas, kraujospūdis) bei miego ir būdravimo ciklai), kiti sako, jog Vincentas reaguoja į aplinką ir išorės stimulus. Tai buvo užfiksuota dar viso gydymo pradžioje, apie tai liudija ir nuolat juo besirūpinantys tėvai. 

Dramatiška istorija prasidėjo 2014 metais, kai Vincento žmona, kuri pagal Prancūzijoje galiojančius įstatymus yra vyro įgaliotinė, sprendžiant medicininius klausimus, kartu su prižiūrinčiu gydytoju nusprendė nutraukti maitinimą bei nebeduoti skysčių ir taip pagreitinti VIncento mirtį. Apie tokį sprendimą sužinoję tėvai kategoriškai jam prieštaravo, ir šis nesutarimas pradėjo beveik dešimtmetį trunkantį teisinį ginčą. Praėjusio mėnesio pabaigoje Prancūzijos aukščiausiasis teismas priėmė neskundžiamą sprendimą, leidžiantį nutraukti maitinimą ir hidrataciją.

Šioje istorijoje ypač svarbios kelios detalės. Vincentas Lambert'as nėra mirštantis ligonis, t. y. jis neserga mirtina liga, jam nereikia gyvybę palaikančių aparatų, jis pats kvėpuoja, jo širdis veikia normaliai, jis nevartoja ir gyvybines funkcijas palakančių medikamentų. Vincentas yra žmogus, turintis sunkią negalią, nejuda, negali pats maitintis ir gerti, tad jam reikia priežiūros ir pagalbos. Kaip ir kiekvienam negalią turinčiam žmogui, taip ir VIncentui turėtų būti suteikta tinkama reabilitacija, veikla, kuri stimuliuotų jo fizinius bei protinius gebėjimus. Būtent tokias priemones dar 2008 metais rekomendavo anuo metu gydantys specialistai. Deja, šiandien Vincentas gyvena be jam rekomenduotų reabilitacinių priemonių, o jo tėvai bei sesuo kovoja už jo gyvybę.

Žiniasklaida Vincentą Lambert'ą tituluoja diskusijų apie eutanazijos legalizavimą Prancūzijoje veidu. Tačiau jo istorija priverčia pagalvoti ne tik apie eutanaziją. Mes taip pat turime paklausti, o koks yra mūsų požiūris į negalią, žmogų, kuris yra visiškai priklausomas nuo kitų, galbūt ir neatliekantis visų įprastų, kasdienių ar net žmogų apibrėžiančių funkcijų, tačiau vis dar esantį žmogumi?

Debatuose apie eutanaziją būdavo bandoma įtikinti, kad, net ją įteisinus, visada išlieka etinės ribos,įvairūs reguliavimo mechanizmai, garantuojantys asmens sprendimo autonomiškumą (kai niekas, net artimieji, neva nedaro įtakos apsisprendimui numirti) ir sąmoningumą (kai žmogus žino visas galimybes, supranta, ką daro, ir aiškiai išreiškia savo valią). Tačiau, rodos, žengus pirmąjį žingsnį darosi vis sunkiau sustoti, ir ribos beatodairiškai plečiamos.

Štai Belgijoje, kur eutanazija legali nuo 2002 metų, nuo 2014-ųjų ją pasirinkti gali ir vaikai. Šiandien ši šalis yra savotiška rekordininkė: 2016 ir 2017 metais čia eutanazija buvo atlikta kol kas jauniausiems, 9 ir 11 metų, vaikams, sirgusiems nepagydoma liga. Nyderlanduose eutanazija legali ir tuo atveju, jei ji atliekama psichinių bei psichologinių problemų turintiems asmenims. Ar tikrai šiais atvejais galime kalbėti apie sąmoningus, brandžius, autonomiškus pasirinkimus? Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Lietuvoje) nuolat kalbama apie psichinę sveikatą, vykdomos įvairias akcijos prieš savižudybę, su sunkumais susiduriantieji raginami kreiptis pagalbos, rašomos padrąsinančios, palaikančios knygos. O štai kitose šalyse ir depresija sergantysis gali mediko paprašyti mirtinos vaistų dozės.

Vincento Lambert'o istorija taip pat iškalbinga. Sunkią negalią turintis, tačiau niekuo nesergantis žmogus dėl keistai suvokiamo gailestingumo gali mirti iš bado ir dėl dehidratacijos, nes tie, kurie iš tiesų turėtų užtikrinti orias gyvenimo sąlygas, būtiną medicininę pagalbą, nusprendė nebeduoti maisto bei skysčių. Čia nekalbama apie beviltiško gaivinimo nutraukimą ar neproporcingų gyvybę palaikančių priemonių nebenaudojimą. Kalbama ne apie gydymą, bet apie maistą ir vandenį. Kaip apibūdintume situaciją, kai šie išgyventi būtini resursai būtų atimti iš savimi pasirūpinti negalinčio žmogaus, pavyzdžiui, vaiko ar senolio? Tokiu atveju tikriausiai kalbėtume apie nusikaltimą, apie žmogaus kankinimą, žiaurų elgesį, elementarių žmogaus teisių neužtikrinimą (pažvelkite į Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 25 straipsnį). Tačiau dabar diskutuojama apie eutanaziją, neva orią mirtį, iš kančios ir skausmo išlaisvinantį gailestingumą…

Eutanazija rodo pasidavusią ir pačius silpniausius savo narius nuviliančią visuomenę.

Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos* vadovo pareiškimas dėl Vincento Lambert'o buvo trumpas, bet griežtas. „Maistas ir vanduo yra elementarios pagalbos pagrindas, visada proporcinga gyvybę palaikanti priemonė. […] Tokios pagalbos nesuteikimas gali būti prilyginamas paciento apleidimui, kurio pagrindas yra negailestingas gyvenimo kokybės vertinimas, parodantis, ką reiškia išmetimo kultūra, atmetanti labiausiai pažeidžiamus ir bejėgius žmones, nepripažįstanti jų unikalumo ir begalinės vertės. Pagalbos tęstinumo užtikrinimas yra neišvengiama pareiga.“ 

Katalikų Bažnyčia nepropaguoja neproporcingo gydymo, kai bandoma bet kokia kaina išsaugoti paciento gyvybę, taikant ir tokias priemones, kurios negydo, nepailgina gyvenimo, tačiau gali sukelti tik dar didesnę kančią. Atėjus laikui, kiekvienas turime teisę oriai numirti. Tačiau eutanazija, ar tai būtų nepagrįstas gydymo nutraukimas, ar savižudybė su gydytojo pagalba, orios mirties neužtikrina. Tai verčiau rodo visuomenę, kuri, užuot vysčiusi skausmą palengvinančias technologijas, medicininius tyrimus, reabilitacijos ir slaugos priemones, užuot sudariusi sąlygas kurtis bendruomenėms ir įstaigoms, kurios jautriai rūpintųsi mirštančiaisiais ir jų artimaisiais, geba pasiūlyti tik mirtį. Eutanazija rodo pasidavusią ir pačius silpniausius savo narius nuviliančią visuomenę.

* Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija – tai Vatikano institucija, kuri rūpinasi Katalikų Bažnyčios mokymo apie žmogų, šeimą bei žmogaus gyvybę įgyvendinimu, pasauliečių bei šeimų sielovada.

Daugiau informacijos apie Vincento Lambert'o istoriją galima rasti čia (anglų ir prancūzų kalbomis).

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode