Reklama 1

Černobylis: tylėjimo pasekmės Lietuvai

1986 m. balandžio 26 d. 1 val. 23 min. ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke įvyko sprogimas, kuris visiškai sunaikino reaktorių. Katastrofos, nuo kurios nukentėjo 17 aplinkinių valstybių, padarinius likvidavo 600 000 žmonių iš visos Sovietų Sąjungos, nors šį darbą galėjo atlikti bent tris kartus mažiau asmenų. Ant rūkstančio reaktoriaus sraigtaspasrniai išmetė apie 4,5 tūkstančių tonų granito granulių, smėlio, švino. 400 šachtininkų po reaktoriaus pamatais kasė tunelį, įrengdami aušinimo sistemą, kad įkaitęs branduolinis kuras neįsiveržtų į gruntą ir nesukeltų dar vieno sprogimo. Teritorija vieno kilometro spinduliu aplink katastrofos židinį dėl didžiulės radiacijos buvo praminta Mirties zona. Iš gyvenviečių, esančių 30 km spinduliu nuo katastrofos vietos, kuri iki šiol laikoma viena labiausiai radiologiškai užterštų vietų pasaulyje, buvo evakuoti žmonės. Šios gyvenvietės tuščios iki šiol.

Didžiausią jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitą atominėje elektrinėje avarijos naktį patyrė apie 600 avarijos likviduotojų. Ūmi spindulinė liga buvo diagnozuota 134 avarijos likviduotojams, iš kurių 28 mirė 1986 m. Dar 19 avarijos likviduotojų mirė 1987–2004 m., tačiau jų mirties priežastys ne visada buvo susietos su gauta padidėjusia apšvita. Remiantis Jungtinių Tautų mokslinio komiteto jonizuojančiosios spinduliuotės poveikiui tirti (toliau – UNSCEAR) 2011 m. pranešimu, per 1991–2005 m. laikotarpį 6 848 skydliaukės vėžio atvejai buvo registruoti Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje tiems asmenims, kurie 1986 m. buvo jaunesni nei 18 m. Niekas neabejoja, kad tai susiję su radioaktyvus jodo pasklidimu po Černobylio katastrofos.

Lietuva taip pat nukentėjo nuo Černobylio. Žmonės oficialiai nebuvo perspėti likti namuose, į lauką neleisti vaikų, vartoti jodo preparatus. Didelė dalis likviduotojų, kurių 7000 buvo išsiųsti į Černobylį, iki šiol kenčia nuo įvairių ligų, potrauminio streso sindromo ir depresijos. Daugeliui jau antraisiais–trečiaisiais metais po katastrofos padarinių likvidavimo išsivystė hipertenzinės ligos. Tačiau, palyginti su labiausiai užterštais Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos regionais, Lietuva nukentėjo daug mažiau.

Kada Lietuvą pasiekė radiacijos debesis?

Apie nelaimę lietuviai sužinojo tik balandžio 28–29 dienomis, po to, kai pirmieji pavojaus varpaispradėjo skambinti švedai. Neramios žinios sklido iš lūpų į lūpas, tačiau valdžia tylėjo. Maža to, meteorologams, kurie pakitusį radiacinį foną pastebėjo pirmieji, griežtai buvo liepta tylėti.

„Prisimenu labai gerai tą situaciją, kai man liepė užsičiaupti nomenklatūriniai veikėjai, iš tų rūmų, kurie stovėjo prieš Lenino paminklą, – pasakoja meteorologė Audronė Galvonaitė, tuo metu dirbusi Fizikos instituto atmosferos užterštumo tyrimų skyriuje. – Tuo metu rinkau visą meteorologinę informaciją ir stebėjau vadinamąsias atbulines pernašas – iš kur ateina oro masė. Tada susidarė labai nedėkinga situacija – Lietuva iš abiejų pusių buvo apgaubta aukšto slėgio sričių, o virš Skandinavijos tvyrojo žemo slėgio sritis. O nuo Černobylio į pajūrį slinko pernaša lyg ekspresas. Pirmoji dozė kliuvo pajūriui ir sklido Švedijos link. Jei ne ši pernaša, dar negreit būtume sužinoję apie avariją. O švedai pradėjo matuoti labai aukštas koncentracijas ir pradėjo visais kanalais skelbti aliarmą. Balandžio 27–28 d. pernaša išsiskyrė: viena jų pusantro kilometro aukštyje slinko į Skandinaviją, o kita, buvusi 3 km aukštyje, jau grįžo atgal, per Lietuvą. Susidarė labai įdomi sinoptinė situacija: abi pernašos susidūrė, ir tada radiacijos jau gavo Vilnius, taip pat ir Lietuvos rytiniai bei centriniai rajonai. Vilnius gavo didžiausią dozę balandžio 29 d. Tą dieną švytėjo Vilniaus namų balkonų geležinės konstrukcijos. Mažiausiai nukentėjo rytinė ir šiaurės rytų dalis.“

Pasak A. Galvonaitės, tomis dienomis buvo saulėta, visi deginosi ir įdegdavo violetine spalva, lyg šaltibarščių. O televizija transliavo demonstracijas...

„Pirmasis lietus iškrito gegužės 5 d. Radioaktyvios dalelės nukrito ant žemės, o iki to laiko jos buvo ore. Gegužės pradžioje ta pernaša jau pasisuko ir išsiskyrė į dvi dalis: viena sklido į Rusiją, kita – į Europos šalis. Buvo kalbama, kad rusai bandė nusodinti debesį žemyn, kad jis nepasiektų Maskvos. Gegužės pradžioje ta grįžtanti pernaša nuo Skandinavijos leidosi žemyn ir slinko nebe į Lietuvą, o į pietus: Ukrainą, Krymą... Tada prasidėjo dar vienas baisus dalykas: paradai, svogūnų rinkimas, ir tai buvo be galo baisu, ypač kai žinai, kas vyksta. Atsirado labai daug savanorių, kurie norėjo važiuoti užsidirbti. Gi radiacijos nei pamatysi, nei užuosi. Nuo tos savanorystės vos atkalbėjau du savo pusbrolius... – pasakoja A. Galvonaitė. – Aš visuomet kam nors pasakydavau apie pavojų, ir tai sklisdavo iš lūpų į lūpas kaip grandininė reakcija...“

Buvo tariamasi, kaip apsaugoti žmones nuo papildomos apšvitos per maisto produktus...“

Tą vasarą buvo tiriamos arbatžolės, maisto produktai. Mažiausiai užteršti buvo riebūs produktai: sviestas, grietinė, majonezas, aliejus. Pienas buvo užterštas labiau. Pačios prasčiausios arbatžolės liko švarios, labiausiai užteršta buvo populiarioji „Bodrost“, kurią pradėjo maišyti centrifugose su neužterštomis arbatžolėmis. O po dvejų metų Lietuvoje išaugo labai dideli obuoliai, geras derlius, ir tai buvo išdava to, kas nusėdo. Bet, pasak A. Galvonaitės, mokslininkai tuo metu išsiaiškino ir natūralius radioaktyviuosius šaltinius. Ypač daug sužinota apie pelkes, sutraukiančias daugiausia radioaktyviųjų medžiagų. Buvo pastebėta, kad mėginiai, paimti iš kai kurių vietų, esančių šalia natūralių gamtinių šaltinių (urano ir kt.), skleidė didesnę radiaciją, nei mėginiai, paimti iš užterštų po katastrofos vietovių.

„Tuo metu dirbau Sveikatos apsaugos ministerijoje, buvau atsakinga už mitybos higienos reikalavimų vykdymą,– sako Danutė Šidiškienė, Radiacinės saugos agentūros Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vyr. specialistė. – Po Černobylio katastrofos buvo sudaryta komisija, į kurią įėjo Mėsos ir pieno pramonės, Maisto pramonės, Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos ministerijų ir Lietkoopsąjungos atstovai. Buvo tariamasi, kaip apsaugoti žmones nuo papildomos apšvitos per maisto produktus. Kuriam laikui buvo uždrausta gaminti pieno produktų mišinėlius kūdikiams, kadangi pienas buvo paveiktas radioaktyviuoju jodu. Grietinė buvo mušama į sviestą, nes jodo skilimas 8 dienos – po tiek laiko jo praktiškai nebelikdavo. Buvo uždrausta įvežti arbatą iš Gruzijos. Žmonės gavo informacijos, jau nieko nebuvo įmanoma nuslėpti.“

Paklausta apie radiacijos dozes ir jų pavojingumą žmonių sveikatai, D. Šidiškienė teigia, jog leistina metinė dozė žmogui yra 1 milisivertas. „Avarinė apšvita, reglamentuota TATENOS standartais, yra nekenksminga, kai ji siekia 100 milisivertų. Tokia apšvita nekenksminga net žmogaus vaisiui. Atliekant kompiuterinės tomografijos tyrimą galima gauti 10 milisivertų apšvitą. Radioaktyvus jodas Lietuvoje iškrito balandžio 30 d. Suaugusiesiems buvo nustatyta 2,4 milisivertų apšvita, o vienų metų vaikai gavo 5,3 milisivertų. Skydliaukei pavojų kelia 100 milisivertų“, – sako D.Šidiškienė. Pasak specialistės, radiacijai atsparesni vyresnio amžiaus žmonės. Pačios jautriausios yra lytinės ląstelės, kraujodaros organai, o atspariausios – smegenų ląstelės. Jonizuojančiosios spinduliuotės taikinys yra ląstelės branduolyje esanti paveldimoji medžiaga – DNR. Jai skylant pasidalina ląstelė, ir taip mes atsinaujiname. O augantis organizmas nuolat dalinasi.

Astravo grėsmė

Po Černobylio ir Fokušimos avarijų pasaulis pradėjo kitaip vertinti atominę energetiką. Vokietija atsisakė atominių elektrinių statybos, danai pareikalavo uždaryti Malmės atominę elektrinę. O Vilniaus pašonėje dygsta dar vienas monstras – Astravo atominė elektrinė, statoma Rusijos pinigais. Pasak Ramunės Stasiūnaitienės, Radiacinės saugos centro laikinosios vadovės, niekas Baltarusijoje neįrodė, kad Astravas yra saugi atominė elektrinė – tiek seisminiu požiūriu, tiek dėl itin nedidelio atstumo nuo kaimyninės šalies sostinės, tiek dėl kelių incidentų statybos metu.

Paklausta, kokių priemonių centras rekomenduotų imtis, jei nutiktų avarija Astravo atominėje elektrinėje, D. Šidiškienė sako: „Atlikome paties blogiausio scenarijaus vertinimą: jei avarijos metu pūstų 9–10 m/s pietryčių vėjas, radioaktyvios medžiagos Baltarusijos–Lietuvos sieną pasiektų po valandos, o sostinę Vilnių – po pusantros–dviejų valandų. Per Lietuvą radioaktyvus debesis praslinktų per 10 valandų. Mūsų centras vertino, kokių medžiagų būtų išmesta, o pagal visus užfiksuotus duomenis pateiktume rekomendacijų, ką daryti. Turime nuolat veikiančias 43 stotis, stebinčias radiacijos lygį ore, ir 3, kurios stebi vandenyje. Neries vanduo stebimas Buivydžiuose, Nemuno – Smalininkuose, o Rusnėje – į Kuršių marias įtekantis vanduo. Jei vanduo būtų užterštas, į Aplinkos apsaugos agentūrą ateitų signalas. Šalia Neries yra 11 Vilniaus vandenviečių, maitinamų Neries vandeniu. Vanduo užsiterštų per kelias dienas, tad svarbiausia būtų jas stabdyti. „Vilniaus vandenys“ turi galimybę tiekti vandenį iš kitų šaltinių. Aišku, reikėtų jį taupyti.“

Paklausta, kaip greitai žmonės būtų aprūpinti jodo preparatais, specialistė atsako, kad jodo reikėtų apie 1 milijonui gyventojų 100 km spinduliu. Jodą dalintų savivaldybės, mokymo įstaigos. Pirmiausia jodo preparatų gautų jaunų žmonių kolektyvai.

„Daug dirbame su savivaldybėmis, – sako R. Stasiūnaitienė. – Esame savo tinklalapyje paskelbę daug trumpos, aiškia kalba parašytos informacijos, išleidę trumpų leidinių. Anksčiau informaciją skelbėme ir rusų kalba. Pasienyje gyvena žmonių, kurie nežiūri lietuviškų laidų, o kai kas ir lietuviškai nesupranta. Mes planuojame važiuoti į seniūnijas, prašyti, kad jie sukviestų gyventojus, kad jie bent kartą išgirstų informaciją - mūsų parengtas rekomendacijas, kaip elgtis avarijos atveju.“

Radiacinės saugos centro laikinoji vadovė išsakė nemažai kritikos Vilniaus m. savivaldybei: Vilnius įsivaizduoja, kad už juos darbą atliks kitos institucijos. Tačiau Vilniaus m. savivaldybė turi civilinės saugos funkciją, už kurią ji atsako ir pati turi ruoštis ekstremaliam atvejui. Ir ne bažnyčių varpais žmones reikėtų informuoti apie nelaimę, kaip vienoje televizijos laidų yra siūliusi Vilniaus m. savivaldybės Civilinės saugos skyriaus atstovė. Išgirdę varpus žmonės pultų į gatves, užuot likę namuose...Tuo tarpu Vilniaus m. savivaldybė, pripažindama, kad yra nepasiruošusi ekstremaliai situacijai, pirštais rodo į Radiacinės saugos centrą, kaltindama pastarąjį neveiklumu.

***

Viena didžiausių Černobylio katastrofos klaidų – sąmoningų!– buvo tuometės sovietų valdžios tylėjimas, neperspėjant savo piliečių apie pavojų. Šio tylėjimo pasekmės Lietuvai – iki šiol išlikęs mūsų nepasitikėjimas valdžios institucijų gebėjimu apsaugoti gyventojus, informuojant juos apie pavojų, veikiant greitai ir efektyviai. Tą parodė daugybė telefono skambučių į Radiacinės saugos centrą iškart po žinios apie avariją Fokušimos atominėje elektrinėje. Vilniaus pašonėje iškilus Astravui, šio pasitikėjimo nedidina dabartinis valdžios institucijų stumdymasis alkūnėmis, nesugebant atrasti bendros kalbos. 

Tai kada išmoksime pamokas?

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode