Reklama 2
Reklama 1

S. Kuby: esame žmonės, todėl visada trokštame daugiau

Visai netikėtai susitikau su bičiule, kurios jau ilgą laiką nemačiau. Žinojau, kad ji visai neseniai išleido knygą, tad, žinoma, viena iš mūsų pokalbio temų buvo kaip tik ji. Greitai tapo akivaizdu, jog jos pasakojimas yra skirtas ne tik man. Tad sutarėme dar kartą susitikti, dabar jau su įrašymo įrenginiais. Mūsų pokalbio pradžioje Sophia prisipažino, kad knygoje, rodos, kalba apie savaime suprantamus dalykus, kurie kai kam gali atrodyti net banalūs, tačiau skaitytojų atsiliepimai liudijo, jog tikinčiųjų bendruomenei reikia priminimų apie tai, kas padeda gyventi autentiškesnį gyvenimą, nepaisant skirtingų, kartais sudėtingų, gyvenimo situacijų. Tikiuosi, vieną dieną mes skaitysime šią knygą ir lietuviškai, o kol kas kviečiu prisijungti prie mūsų pokalbio.

SOPHIA KUBY 2018 metais išleido knygą prancūzų kalba „Il comblera tes désirs“ (lietuviškai galėtume versti taip: „Jis išpildys jūsų troškimus“). Ši knyga, kartu su trimis kitomis, iš 1500 tais metais Prancūzijoje išleistų krikščioniškų knygų, buvo nominuota kaip geriausia metų krikščioniška knyga.

Pasakojai, jog mintis parašyti šią knygą kilo po to, kai tavo kalba beveik 5000 jaunuolių susitikime sulaukė didelio susidomėjimo. Kaip tik ši kalba ir tapo knygos pagrindu. Apie ką kalbėjai tai miniai jaunuolių ir ką joje rašai, kad taip „užkabinai“ visus?

Knyga yra apie pačius giliausius mūsų širdies troškimus ir apie pamatinį žmogišką patyrimą, kurį išgyvena kiekvienas, nesvarbu, kokio amžiaus ar kokiose gyvenimo situacijose gyvena. Rašau apie tai, kad mes visi žinome, ką reiškia nuolatos trokšti daugiau, nei turime šiuo metu. Nuolatos. Kartais tas patyrimas nurimsta, kartais tam tikri svarbūs gyvenimo įvykiai trumpam tą troškimą numalšina, tad nejaučiame jo nuolatos vienodai, bet jis visada yra mumyse. Mes nuolatos gyvename įtampoje tarp to, kad norime daugiau ir to, kad neturime to, ko norime. Mes norime tobulesnės laimės, kartais net nežinome tiksliai, ko norime, bet tą troškimą išgyvename intuityviai ir stipriai ir tuo pačiu mes išgyvename nuolatinį vidinį trūkumą. Ir šis išgyvenimas yra sunkus.

Tai yra tikra, reali vidinė kančia. Ir paprastai mes tai priimame kaip problemą, kurią reikia išspręsti, nuo jos pabėgti, kažkaip ją įveikti. Net jei nesame tame labai sąmoningi, vis tiek bandome ją spręsti. Mes tarsi pasiduodame minčiai, jog tol, kol išgyvename šį trūkumą, kol nejaučiame pilnatvės ir visiškos laimės, kažkas gyvenime nėra gerai, kažko dar jame trūksta. Tad ir bandome visaip tai spręsti, nes jausti tą trūkumą reiškia gyventi su skausmu. Bet mes juk esame sukurti pilnatvei ir laimei.

Savo knygoje siūlau kitokį požiūrį į šią problemą. Tiksliau, aš sakau, jog ši išgyvenama įtampa, tas nuolat patiriamas vidinis trūkumas nėra problema, tai natūrali žmogiška patirtis. Gyventi su tokia nuolatine patirtimi mums gali padėti ne tik reikšmingi išoriniai įvykiai, kurie trumpam leidžia patirti tobulą pilnatvę ir laimę, bet ir mūsų požiūris į šią žmogišką situaciją. Tai nėra problema, bet natūrali ir mūsų žmogiškam gyvenimui gyvybiškai svarbi patirtis.

Bet ar nėra normalu matyti tai kaip problemą ir bandyti ją įveikti? Jei tai kelia kančią, trukdo mums būti laimingiems, natūralu, jog ieškome būdų tai išspręsti?

Rašydama knygą daug apie tai galvojau ir sutinku, kad visiškai normalu matyti šį trūkumo išgyvenimą kaip problemą. Žmonės nėra sukurti kančiai. Tad gerai, jei norime įveikti, sumažinti tą kančią. Jei kentėtume tik dėl pačios kančios, čia jau būtų psichologinė problema.

Tačiau, visų pirma, mes turime suprasti tos kančios prasmę. Jei to nepadarysime, liks du pasirinkimai. Mes imsime be atvangos viską vartoti, kad patirtume ramybę, užpildytume tą nuolatinę tuštumą. Tuomet įsisukam į priklausomybės ratą, kai vartojame nuolat tiek, kad bent netrukdytų tas mūsų vidinis trūkumo patyrimas. Siekiant pasotinti vidinį troškimą kažkuo daugiau, vartoti galima viską, net veikla gali tapti priklausomybe. Bet nuolat taip gyvenant mums reikės vis daugiau suvartoti, kad bent trumpai patirtume pasitenkinimą ir ramybę. Tačiau tas trūkumas ir ta kančia vis tiek lieka, tik ją paslepiam. 

Ir kitas pasirinkimas – neigti, kad turiu kažkokių troškimų ir gyventi vien pareigos vedamam, kartais labai teisingos ir geros krikščioniškos pareigos. Tikrai atsiskleidžia žmogaus kilnumas, kai jis lieka ištikimas net tuomet, kai gundomas įvairių troškimų. Tik jei tai vienintelis dalykas, dėl ko žmogus gyvena, tuomet vidinis gyvenimas ima merdėti. Problema ta, kad tie tikrieji mano troškimai niekur nedings, jie kažkur bus, bet jie bus tamsoje, ten nebus nei mano sąžinės, nei Dievo šviesos. Ir jie gyvens savo gyvenimą, taps nuolatine pagunda. Ir vieną dieną suvoksiu, jog gyvenu dvigubą gyvenimą: išorėje esu tobulas krikščionis, bet viduje nesu vientisas, o tai nėra tikras krikščioniškas gyvenimas.

Tai kokią išeitį siūlai? Ką daryti, kad nepapultume į tuos perdėto vartojimo ar neigimo spąstus?

Mums reikia tą trūkumo patirtį, kas reiškia ir kančią, atrasti kaip gyvybiškai svarbią patirtį, kuri primena mūsų pamatinį pašaukimą ir mūsų gyvenimui duoda kryptį. Žinoma, be to troškimo ir tos kančios gyvenimas būtų kur kas lengvesnis, bet tuomet būtume jau ne žmonės. Pagalvokit, kas mus daro žmonėmis? Būtent tas troškimas kažko daugiau. Mes natūraliai turim tarsi nuojautą, kad yra kažkas daugiau. 

Tiesa, nėra lengva tai sudėti į žodžius. Pabandykit nusakyti, ko konkrečiai noriu. Jaukių namų, mylinčių žmonių šalia? Na taip, bet nėra nei vieno tobulo žmogaus, nėra nei vienos tobulos bendruomenės. Tad anksčiau ar vėliau vis tiek susidursim su trūkumu. Ką tas „daugiau“ reiškia? Nėra lengva įvardinti. Tai tarsi nuojauta, jog yra įmanoma patirti visišką pilnatvę ir laimę. Tikintys tai vadina amžinybe. Bet visi žmonės turi tą nuojautą. Ir tai yra labai keistas fenomenas, nes toji nuojauta yra visiškai nereikalinga, mes galėtume ir be jos gyventi. Ir būtume laimingi vien daugindamiesi, valgydami ir miegodami. Bet gi tai būtų labai nuobodu.

Tad pirmiausia turime labai sąmoningai pasižiūrėti į šią patirtį ir pripažinti ją, sąmoningai pažvelgti į savo troškimus ir išgyvenamą trūkumą. Tai tikrai skausminga, bet jei mes pasiduosime polinkiui tai nuneigti, uždaryti, tai nei mes patys, nei kiti žmonės, nei Dievas negalės prie to prisiliesti. Tad turime atverti duris ir įsileisti šviesą, nebijoti tai pamatyti ir pasitikėti…

Man atrodo, tikinčiųjų bendruomenėse galime atrasti dar vieną būdą, kuriuo bandom įveikti šį troškimą kažko daugiau. Mes daug dėmesio skiriame gyvenimo pašaukimo paieškai. Ir tai yra gerai. Tik kartais tos paieškos tampa labai agresyvios, karštligiškos. Rodos, mes žūtbūt turime pasirinkti kažkurį iš siūlomų ir aiškių variantų – šeimą arba pašvęstąjį gyvenimą – ir tą variantą teisingai įvykdyti, kad taptume visaverčiais, išsipildžiusiais žmonėmis. Bet gal to gyvenimo pašaukimo atradimas ir gali užpildyti tą trūkumą?

Labai tikiuosi, kad ne. Jei taip atsitiktų, mano nuomone, tai būtų tragedija. Įsivaizduok susituokusią porą, kuri nieko daugiau nebenori… Aš taip apibrėžčiau liūdną žmogaus egzistenciją. Labai tikiuosi, kad, atradus gyvenimo pašaukimą, tas troškimas neišnyks. Jei taip atsitiktų, tai reikštų, jog žmogus merdi. Būtų tikrai liūdna. Jei nebėra to troškimo daugiau, vadinasi, nebėra ir amžinybės troškimo.

Kiekvieno – ir susituokusio, ir vienuolio, ir kunigo – gyvenime pilna situacijų, kai viskas vyksta ne taip, kaip norėtųsi. Be to, net tiems, kurie atranda savo gyvenimo pašaukimą, gyvenimas nesibaigia susituokus ar įstojus į vienuolyną. Tiek santuoka, tiek pašvęstasis gyvenimas yra taip pat ir iššūkis. Labai gražus, bet iššūkis, nes mus supa tokie pat netobuli žmonės, kokie esame patys.

Na, žinoma, suprasti, koks yra tas mano konkretus gyvenimo pašaukimas, man skirtas gyvenimo statusas, yra gerai, mes to turėtume siekti. Tik manau, kad naivus ir neteisingas yra požiūris, kad mūsų gyvenimas taps išbaigtas ir visavertis, ir geras tik tada, kai bus aiškus mano gyvenimo pašaukimas. Tarsi aš dabar esu gyvenimo prieangyje, o kai rasiu gyvenimo partnerį, kai rasiu tinkamą religinę bendruomenę, iš tikrųjų pradėsiu gyventi. Tai yra nesusipratimas. Dievas krikštu davė mums viską. Būtų kvaila manyti, kad Dievas tarsi sako: „Aš tau dabar duosiu tik truputį gyvenimo, kad galėtum egzistuoti, ištverti, o pilnatvę suteiksiu tada, kai rasi gyvenimo partnerį.“ Tai visiškai ne Dievo žinia!

Ar Dievas norėjo santuokos? Taip. Ar jis nori, kad žmonės pašvęstų savo gyvenimą jam ir Bažnyčiai? Taip. Bet yra daug priežasčių ir kartais labai sudėtingų, dėl kurių daug žmonių gyvena neatradę to vieno kelio. Ir visame tame taip pat esame kviečiami, kiek įmanoma, išgyventi pilnatvę. Aš manau, kad mes, taip pat ir Bažnyčia turėtų kviesti visus patirti krikščioniško gyvenimo apstumą ir nesąlygoti to gyvenimo pašaukimu. Nes Dievo veikimas nepriklauso nuo gyvenimo situacijos.

Tikriausiai mums suteiktų drąsos pažvelgti ir sąmoningai priimti tą trūkumo patirtį, jei suprastume ir tai, kur link šis neišpildomas troškimas veda?

Jau minėjau, kad šį troškimą skirtingais gyvenimo etapais patiriame skirtingai. Kartais įvairių įvykių dėka, jis pasotinamas, bet tai laikina. Vienintelis pastovus dalykas – tas mūsų nuolatinis troškimas kažko daugiau. Jis kyla iš to, kad esame sukurti amžinybei su Dievu, o tai reiškia, esame skirti gyvenimui, kuris yra nepalyginamai geresnis, didingesnis, gražesnis ir tobulesnis nei šis. Vidinio trūkumo patirtis ir tai, kad čia, šioje žemėje niekas iki galo ir visam laikui to trūkumo užpildyti negali, rodo, jog mūsų tikslas, mūsų galutinis pašaukimas yra Dangus. Tad jei prarandame tą troškimą, jei jaučiamės viską padarę, viską pasiekę, nes sukūrėme šeimą ar radome geriausią bendruomenę, žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, mes labai klystame. Tas neišpildomas troškimas suteikia mums kryptį, jei prarandame jį, prarandame amžinybės troškimą.

Tad turėtume Dievui padėkoti už tą trūkumą, mums jis kalba apie amžinojo gyvenimo perspektyvą. Norėdami suprasti, ką tai reiškia, galime pasižiūrėti į Bibliją. Amžinybė čia apibūdinama pačiais turtingiausiais ir spalvingiausiais įvaizdžiais ir dažniausias jų – tai gražiausia ir didžiausia puota. Taip, Danguje mūsų laukia puota. Ir kas labai įdomu, Biblija tą puotą aprašo per labai kūniškus potyrius – ten bus geriausias vynas ir tobuliausias maistas, linksmiausia muzika ir visa kita, kas yra geriausia. Žinoma, tai nėra tobulas palyginimas, bet tai yra žmogiškos priemonės aprašyti tai, ko neįmanoma iki galo aprašyti. Apmąstydami tuos palyginimus, mes galime atpažinti vidinius savo troškimus. Mes nenorime konfliktų, nenorime bjaurumo, nenorime, kad mus kas nors žeistų, nenorime nusivilti, nenorime nuolat gyventi su neišsipildžiusiais troškimais. Ne tam esame sukurti, ir Dangus kaip tik yra ta „vieta“, kur visi tie mūsų troškimai bus išpildyti. 

Mes turime gražių troškimų, kurie mūsų gyvenimui duoda kryptį, suteikia prasmės visiems, net kasdieniškiems pasirinkimams. Tas vidinis troškimas nurodo į daug tobulesnį, gražesnį ir kilnesnį tikslą – amžinybę. Jei mes prarasime tą orientaciją, apribosime save ir galiausiai sužlugdysime. Tas vidinis troškimas, tinkamai nenukreiptas, turi galią sužlugdyti žmogų. Pasitenkindami vien šio gyvenimo teikiama laime, turėsime nuolatos ieškoti priemonių, kurios padėtų sukurti pilnatvės ir iš to kylančios laimės iliuziją. Siekti išsipildymo ir laimės žemiškomis priemonėmis yra gerai, bet jei tik tuo apsiribojame, mes tarsi žmogaus širdžiai taikome netinkamą gydymą. Mūsų liga – troškimas amžinybės.

Bet tuomet galima manyti, kad visa, ko mums reikia, tiesiog išlaukti tą laiką čia, išmokus ramiai priimti tą troškimą daugiau ir per daug nesiveržiant į priekį, juk vis tiek išsipildymo čia nepasieksime. Tiesiog reikia neprisidaryti per daug bėdų ir išlaukti, kol atsidursime tame pažadėtame rojuje.

Mano manymu, tai būtų labai klaidingas požiūris. Manau, klaidinga manyti, jog žemiški dalykai yra nesvarbūs, juos galime apleisti, nesirūpinti. Ne, ne tam esame kviečiami. Ir vėl prisiminkime Bibliją, ten daug palyginimų ir aiškinimų, kaip turėtume elgtis su visu tuo, kas mums duota. Tikriausiai labiausiai žinomas – tai palyginimas apie talentus. Nereikėtų jo suprasti tik kaip palyginimą apie kažkokius mūsų gebėjimus, čia kalbama apie kur kas platesnį, sakykim, žmogiškąjį kapitalą. Mes esame kviečiami juo naudotis ir per jį duoti vaisius. Ir mes, turėdami tinkamą savo gyvenimo kryptį, galime geriau tuo kapitalu naudotis. 

Paprastas pavyzdys. Jei amžinybė yra tai, kas iš esmės reiškia šventimą, o tai yra gilus žmogiškasis ryšys, džiaugsmas, apstumas, grožis ir visa, ko aš trokštu, kaip to trokšiu ir to link savo gyvenimą kreipsiu, jei nežinosiu, ką tai reiškia? Jei, pavyzdžiui, aš galvosiu – kviestis draugus į svečius, leisti pinigus geresniam vynui, geresniam maistui yra tiesiog švaistymas, neverta to daryti, aš nepraktikuosiu to amžinybės patyrimo. Mums reikia išmokti atiduoti kitiems geriausia, ką galime. Turime save amžinybei ruošti, patiriant tai, ką reiškia ten būti, ugdyti savo širdį ir savo charakterį. Sąmoningai skirdami dėmesį, kad mūsų aplinkoje būtų daugiau džiaugsmo, grožio, šventimo, mes puoselėjame vidinį troškimą daugiau, o tai reiškia amžinybės troškimą. Mes turime tai dažniau daryti. Ir galiausiai gražus, džiugus ir pilnas gyvenimas tampa ir apaštalavimo būdu, mes kitiems liudijame, kas mūsų laukia, ir kitiems padedame to trokšti. Jei teisingai suprasime šį troškimą, jo dėka mūsų gyvenimas bus daug įdomesnis, turtingesnis ir prasmingesnis. 

Jei matytume šį gyvenimo aspektą, šį žmogišką troškimą kažko daugiau ir kančią, kurią kiekvienas patiriame, kai susiduriame su to troškimo neišsipildymu ir trūkumu, taip pat būtinybę pažvelgti į tą sudėtingą tikrovę, ją pripažinti ir su ja gyventi, kaip į Bažnyčios sielovados dalį, ar yra kažkas, ką Bažnyčia, tikinčiųjų bendruomenė galėtų padaryti lydint žmogų, padedant jam gyventi šioje žmogiškoje tikrovėje?

Bažnyčia yra toji vieta, kur galime ne tik suprasti apie amžinybę, mūsų galutinį tikslą, bet ji yra ir žmonių bendruomenė. Mano manymu, Bažnyčia (aš nekalbu apie vyskupus ar kunigus, turiu galvoje, jog Bažnyčia esame kiekvienas), labai dažnai pernelyg susiaurina gyvenimo perspektyvą. Dažnai pasiduodame pagundai tikėjimą sutapatinti su tam tikru, sakykim, buržuaziniu gyvenimu. Būti geru tikinčiuoju reiškia tam tikros aiškios programos įvykdymą: susituoki, įstoji į vienuolyną, tampi kunigu, tada darai tam tikrus tam keliui tinkamus dalykus ir esi geras tikintysis. Bažnyčia tikrai turi palaikyti šeimas, turi darbuotis, kad būtų daugiau gerų pašaukimų. Tik dažnai mes pamirštame, kad Dievo aplinkybės neriboja. 

Jei pažvelgtume į Bibliją, čia beveik niekas nevyksta taip, kaip turėtų vykti. Čia galime rasti pasakojimų apie žmones, esančius visokiausiose situacijose. Dievas savo atpirkimą įvykdo ir per prostituciją, ir per surogatinę motinystę, ir per neištikimybę, ir per keisto charakterio našles, ir taip toliau. Jo atpirkimas vyksta per įvairias situacijas, kurios labai toli nuo to, ką suprantame kaip normą. Ir beje, tai neturėtų tapti norma. Turime turėti pavyzdžių tokio gyvenimo, kuris mums reiškia visavertiškumą ir pilnatvę. Bažnyčia turi kalbėti apie tai, ką reiškia geras šeimos gyvenimas, turi būti žmonių, liudijančių, ką iš tikrųjų reiškia būti kunigu. Tik nepamirškime, Dievas veikia įvairiose, taip pat labai priešiškose, sudėtingose situacijose. Ir šiandien, kai gyvename tokiais sąmyšio laikais, Bažnyčia turėtų priminti, kad tose situacijose Dievas yra. Taip, ji neturėtų sakyti, kad tas sąmyšis yra gerai, tik reikėtų nepamiršti, kad kuo situacija yra sudėtingesnė, kuo ji priešiškesnė, kuo ji labiau nukrypusi nuo normos, tuo didesnė galimybė paliudyti Dievo šlovę. 

Aš dažniau susiduriu su pasimetimu ir nenoru kažką daryti, kai situacija yra nenormali. Bet Dievui tai jokia problema. Taip, kunigai ir sielovados darbuotojai turi kalbėti apie tai, kas mūsų visuomenei yra gerai, bet tai niekaip neprieštarauja tam, kad turime praplėsti savo požiūrį ir pamatyti, jog Dievas veikia visokiose situacijose. 

Ir antras dalykas, ką Bažnyčia turėtu daryti – tai daugiau kalbėti apie amžinąjį gyvenimą. Žvelgiant iš katalikiškos perspektyvos, amžinybė gali reikšti du dalykus – pragarą ir Dangų. Šiandien girdime nusiskundimų, kad Bažnyčia apie pragarą nustojo kalbėti, bet ji ir apie Dangų nekalba, ir tai yra didesnė problema. Taip, buvo laikotarpių, kai Bažnyčia pernelyg daug dėmesio skyrė pragarui, tikėjimas buvo ugdomas remiantis pragaro baime, ir gal dėl to visai atsisakėme šios temos. Šiandien daugiausia girdime apie tai, kaip būti gerais žmonėmis. Bet tai visai nepadeda. Jei apie amžinybę nekalbame, prarandame kryptį jos link, prarandame savo gyvenimo prasmę. Ir nesakau, kad turime gyventi su nuolatine pragaro baime, ne, mes turime gyventi trokšdami Dangaus. Ir jei ten norėsime patekti, mes darysime viską, kad nenueitume priešinga kryptimi. 

Krikščione tapau jau suaugusi ir per 19 metų negirdėjau nė vienos homilijos apie amžinąjį gyvenimą, kuri kažkaip uždegtų mano troškimą patekti į Dangų. Tol, kol mūsų supratimas apie Dangų apsiribos tik ant debesies sėdinčio barzdoto senuko paveikslėliu, neatsiras troškimo ten patekti. O kodėl turėtų? Kodėl turėčiau nukreipti savo troškimus, savo poreikius ir jų pildymą į tikslą, kurio aš netrokštu? Manęs visai nestebina, kad praradome supratimą, jog mes, žmonės, esame sukurti didesniems dalykams.

Tad mums būtina kalbėti, Bažnyčiai reikia iš naujo atrasti Dangų. Mums reikia puoselėti tą troškimą, aiškinti ir pasakoti, kas mūsų laukia, ir kalbėti apie tai, kaip galime ten patekti.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode