Reklama 1

Yra daugybė būdų negalią paversti galia

 

Naujasis teatras, gyvuojantis jau dešimt metų, antraisiais namais yra tapęs kelioms dešimtims čia dirbančių ir kuriančių negalios žmonių. Vis dėlto, pasak šio teatro vadovės, režisierės ir aktorės SVETLANOS ŠULC, Naujasis teatras – tai toks teatras, kuriame dirba, kuria ir sveiki žmonės, ir turintieji negalią, ir menininkai profesionalai, ir mėgėjai, žengiantys pirmuosius žingsnius.

Bet daugiausia mūsų teatre yra žmonių, turinčių negalią“, – Bernardinai.lt tikino S. Šulc ir pasakojo, kad šio teatro gimimas – tai sena istorija.

Kai dėl nuolatinio streso praradau didžiąją dalį regėjimo, mane buvo apėmusi depresija. Septynerius metus įsivaizdavau, kad nieko nebegaliu, galvojau, kad dėl to, jog nematau, negaliu net valytoja dirbti. Vis dėlto išgyvenau. Meldžiausi ir prašiau Dievo parodyti, ką man daryti. Turėjau išeiti iš darbo, viską gyvenime pakeisti. Tuomet galvojau: negi niekur dirbti daugiau nebegaliu? Ir vienas dalykų, kuriuos pamačiau, buvo neįgaliųjų teatras“, – apie prieš dešimt metų kilusią idėją steigti neįgaliųjų teatrą pasakojo jo vadovė.

Pastaruoju metu teatras daug kalba apie visuomenės problemas ir baimes, vaizduodamas socialinę tikrovę nepagražintą. Kaip Naujojo teatro spektakliai reflektuoja tai, kas žmonėms skauda? Koks jūsų išskirtinumas norint paskatinti apmąstymus apie pokyčius, apie baimes būti neįgaliam, keisti neįgalumo stereotipus?

Visų pirma mes stengiamės, kad atėję į spektaklius žiūrovai nematytų negalios. Pavyzdžiui, jeigu vaidina vežimėliu judantis žmogus, jam sukuriamas toks kostiumas, kad jis į sceną tartum įplaukia ir dar taip, kad joks žmogus, vaikštantis sveikomis kojomis, taip negalėtų padaryti. Ir niekam nė į galvą nešauna, kad šis žmogus turi negalią. Būna, žiūrovai po mūsų spektaklių sako: palaukite, bet juk jie visi sveiki! Stengiamės parodyti, kad negalia čia niekuo dėta – mums svarbiausia žmogus. Visą laiką tai pabrėžiu: kad negalios priešakyje eina žmogus, asmenybė. 

O negalia yra tas pats, kas plaukų spalva, svoris, ūgis, tai antrinis nieko nelemiantis požymis. Ta diskriminacija – viena vertus, kai išskirdamas neįgaliuosius vertini pernelyg gražiai, hiperbolizuotai, stigmatizuotai, kita vertus – kai pernelyg juos nuvertini – nėra gerai. O padėti lygybės ženklą tarp sveiko žmogaus ir neįgaliojo, kuris turi savo išskirtinumą, nėra taip paprasta. Nes sveikam žiūrint į neregį ar kitokios negalios asmenį suveikia empatiškumas ir kyla gailestis. 

Kuo daugiau žmonių, turinčių negalią, eina į viešumą ir kalba apie tai, kokių gauna privalumų iš to, kokie jie yra, tuo geriau. Nes ten, kur dedame akcentą, iš tikrųjų ir esame. Menas, teatras – unikali, stebuklinga vieta patiems neįgaliesiems, nes padeda išeiti iš savo negalios. Ir kai bendrauju, tarkime, su psichikos negalią turinčiais žmonėmis, aiškiai matau, kiek daug įvairių kompleksų, baimių jiems nukrinta. Teatras jiems tampa terapine vieta, atkuriančia, palaikančia, mokančia išdrįsti priimti save tokį, koks esi. 

Kaip vertinate žodžio „neįgalus“ vartojimą? Ar nereikėtų jam ieškoti alternatyvų? Termino „invalidas“, apibūdinančio negalią turintį žmogų, jau beveik nebevartojame, nes jis žeidžia ir žemina asmenį. Bet ar tos pačios neigiamos konotacijos neturi ir žodis „neįgalus“?

Mes vengiame sakyti „neįgaliųjų teatras“. Buvo daug ieškojimų, kuo pakeisti sąvoką „neįgalus asmuo“ – ir ypatingų poreikių asmenimis, ir specifinių poreikių. Bet abiem atvejais irgi pabrėžiamas išskirtinumas, o to nesinorėtų. Beje, neseniai teko lankytis Odesoje, kur buvo suvažiavę daugybės šalių specialistai, ir ten man liepė mus vadinti invalidais. 

Lyg ir norisi vieno žodžio, bet tinkamo nėra. Tiesą sakant, niekada nemąsčiau, koks terminas būtų tinkamiausias. Bet tikiu, kad ateityje jis liks tik popieriuose, kai įvyks tokia stipri integracija, kad nebebus skirties tarp sveikųjų ir neįgaliųjų. Žinoma, dar turime užaugti iki to. Bet teigiamų pokyčių jau tikrai vyksta. Tikiu, kad išmoksime priimti žmogų, o ne matyti jo negalią. O ji vis dar lenda, nes tokie žmonės dėl sovietmečio buvo ilgą laiką atskirti, uždaryti, turėjo savo teritorijas, gyveno kaip rezervatuose, kur ir mokėsi, ir dirbo, ir buitinis aptarnavimas ten jiems buvo sukurtas – viskas vienoje vietoje. 

Todėl dabar, kai šie žmonės išėjo į visuomenę, ir yra sunku. Sveikieji juos matydami sutrinka iš nežinojimo, kaip čia elgtis, kaip neįžeisti. 

Viena portalui „Bernardinai.lt“ rašanti autorė, Elvina Baužaitė, yra pasakiusi tokią frazę: „Neįgalumo apskritai nėra, yra tik įvairus, savitas įgalumas.“ Vis dėlto visuomenėje vis dar sunku priimti negalios žmogų kaip žmogų, matyt, kaip ir sakote, dėl sovietinio požiūrio į neįgaliuosius. Kokių procesų turėtų vykti intensyviau, kad išsitrintų ši skirtis?

Būtent šių žmonių nereikia išskirti, politikams, valstybininkams nekurti šių atskirtybių. Pavyzdžiui, yra projektų, skirtų neįgaliesiems, kad būtent jie įsisavintų pinigus, o tai ir kuria atskirtį. Kita vertus, reikia daugiau neįgaliojo kaip įgaliojo pavyzdžių žiniasklaidoje – žinome, kokia ji paveiki valstybės valdyme. Kartais tas mūsų suvokiamas neįgalusis gali kur kas daugiau už sveikąjį. 

Pamenu, kai praradau regėjimą, galvojau: viskas, nieko nebegaliu – tik sėdėti ir verkti užsidariusi namuose, praradau darbą, viską. Ir viename seminare susipažinau su žmogumi, kuris per avariją neteko akių. Tame seminare buvo kalbama apie savo įsivaizduojamą darbo vietą, ir tas žmogus drąsiai sakė, kad nori būti vadovas, uždirbti didelę algą. Nors kai kurie lektoriai iš jo tąsyk ir juokėsi, tam žmogui pavyko tai pasiekti.

Įsivaizduojate? Kaip svarbu savimi pasitikėti ir nenurašyti gyvenimo! Tokie pavyzdžiai labai paveikūs. Manau, kuo daugiau tokių viešumoje bus, tuo geriau. 

Aš irgi turiu negalią, bet net nesijaučiu ją turinti. Taip, kartais man sunkiau, bet aš pasiklausiu, jeigu reikia, ir pasijuokiu iš to. Svarbiausia – priimti, suvokti, kad tu tai turi, neneigti, prisitaikyti. Na ir kas, kad kai kuriuos dalykus tu darai galbūt ilgiau. Kitas gal neturi negalios, bet jo suvokimas retesnis, ir jis irgi tam tikrus dalykus daro lėtai. 

Tarkime, mūsų teatre nematančiųjų yra mažuma, ir jeigu kas nors ką pameta, žinokite, ateina manęs prašyti pagalbos, kad padėčiau surasti. Nueinu į tą vietą, kur tas daiktas guli, ir surandu. Tas mano sugebėjimas atsipalaiduoti ir baimių neturėjimas yra Dievo dovana, nes kai esi įsitempęs, juk viskas užsirakina.

Kadangi negalią turintys žmonės yra jautresni, dėl to jie ir kūrybingesni. Tai seniai pastebėta. Ar matote tai ir savo teatre?

Matau, žinoma. Atsimenu, kartą amžinatilsį Arūnas Storpirštis man yra pasakęs: jums nebėra ko prarasti, ir iš čia ta jūsų laisvė bei didelė kūrybinė potencija. Iš tikrųjų – kai esi daug ką praradęs, visiškai išmuštas iš vėžių, labai aiškiai suvoki savęs trapumą, dabarties reikšmingumą, „čia“ ir „dabar“ esmę. Nes žinai, kad rytoj gali nebeatsikelti. Kai esi sveikas, galvoji, kad tam tikrus dalykus padarysi kada nors, kai bus laiko, neturi veržlumo daryti šimtu procentų čia ir dabar. 

Neturime mes negalimybių. Žinome: jeigu nematai, yra milijonas būdų, kaip pamatyti. Yra daugybė būtų negalią paversti galia. Taip protas ir išmoksta ieškoti sprendimo, išlaisvinti kūrybingumą. Kiek yra būdų pereiti per kambarį? Šimtas, du šimtai ar tik trys? Čia kaip pažiūrėsi.

Juk esame užkoduoti gyventi ir užkoduoti prisitaikyti, tik nelygu, kieno kokie pajėgumai. Mano įgimtas užtaisas toks stiprus, kad bet kokioje situacijoje ieškau sprendimo. Aš save labai įdomiai užsiauginau. Augau vaikų namuose, ir ten mes būdavome rengiami, kerpami vienodai. Man buvo gal kokie devyneri dešimt, ir aš įsivaizdavau (iš kur man, vaikui, ši mintis kilo – nežinau), kad mano mama saulė, aš su ja sveikindavausi, bendraudavau, kad mano tėtis vėjas, ir kai man kedendavo plaukus, įsivaizduodavau, kas tai jis mane glosto. O aš pati buvau karalaitė Neužmirštuolė. Susikūriau tame gyvenime sau pasaką ir niekada nejutau jokių stygių. 

Tai įrodymas, kad visa reikalinga mes turime, tik reikia atrasti. Visada žinojau, kad Dievas su manimi, kad duoda man apsčiai, ir nėra ko verkti ir dejuoti.

Dešimt Naujojo teatro metų. Atsigręžusi atgal, kokius juos matote? Ar visi sprendimai buvo teisingi?

Turiu vieną problemą – nemoku planuoti, esu labai spontaniškas žmogus. Ir dar tas mano nelemtas arba labai lemtas pozityvumas: aš nematau negerų sprendimų. Sunkumai – reliatyvus dalykas. Jeigu ir dėl kokių nors sprendimų buvo sudėtingų periodų, tai buvo mokymasis iš savo klaidų. Nes kai lengva – nesimokai. Man nebūna ne tik blogų sprendimų, bet ir netgi problemų. Taip nutinka, ateina pas mane darbuotojas ir sako: direktore, turime problemą. Atsakau: baikit, tai tėra situacija, į kurią šią sekundę neturite atsakymo. O jis visada būna: jeigu yra uždavinys, yra ir atsakymas. 

Buvo tikrai sunkių akimirkų, bet čia galbūt dėl to, kad visuomet buvome visiems atviri. Priimdavome visus, kurie tik norėjo save realizuoti, kurti ir kaip režisieriai, ir kaip aktoriai, kaip darbuotojai. Kartais taip jau nutinka, kad tolesnis skirtingų žmonių kelias nesiderina, kad reikia skirtis, o tai, žinoma, skaudu. Bet pastaruoju metu to mūsų teatre nebėra, – gal jau išmokau pamoką. Mūsų teatre neįmanoma darytis pinigų, ne dėl to mes čia – esame tam, kad skleistume savo teatro žinią. Daug ką darome už savo pačių atlyginimus, iš idealizmo. Gal tikrai esame per dideli idealistai šiame pasaulyje, kad kai kurie mumis netiki? 

Dėl tokių neatitikimų mūsų teatro kelias ir buvo vingiuotas. 

Pas mus dažnai ateina dirbti žmonių, kurie gyvenime nėra girdėję gražių žodžių, ir juos išmuša iš pusiausvyros mūsų gražus bendravimas – didelės šeimos atmosfera. Kai kurie negali tuo patikėti, jiems tai atrodo vaidinimas, melas. Tuomet būna sunku jausti sieną, iškilusią tarp tavęs ir nesuprantančiojo. Nesakau, kad tokie žmonės blogi – ne, jie geri, tik labai nuskriausti, dėl to turintys daug netikėjimo. 

Kai kurie pabūna mūsų teatre, pamato mūsų resursus, kiek uždirbame, ir jiems atrodo, kad po poros mėnesių užsidarysime. Bet aš jiems sakau: tikiu, kad teatras gyvuos. Ne veltui Šventajame Rašte parašyta, kad tikėjimas gali kalnus vartyti, ir taip iš tiesų yra – savo teatru galime tai paliudyti.

Santykių prasme mums galbūt buvo sudėtingiau, nes pati buvau per daug atitrūkusi nuo šio pasaulio, bet dabar mokausi, ir pastaraisiais metais daug pokyčių įvyko. Pradėjau matyti žmones, o anksčiau nemačiau, gyvenau savo šviesiame pasaulyje, ir man atrodė, kad ir aplinkui visi šviesiai mąsto. 

Čia gal ne veltui ta jūsų įsivaizduojama mama buvo saulė?

(Juokiasi.) Turbūt! Daug ko būdama šiame teatre išmokau, ir daug ko per ašaras. Išmokau suprasti, kad buvo kalta mano puikybė. Ir iš tos puikybės buvau labai gerai papurtyta, supratau, kad nesu Dievas, kad esu toks pat žmogus ir irgi galiu įskaudinti kitą. O žmonės pas mus jautrūs, juk tiek gyvenime skaudulių yra patyrę. Pradėjau juos matyti ir priimti tokius, kokie yra. Tai man buvo atradimas. Anksčiau atrodė: na kaip jie nesupranta? Gal apsimeta? Ar tyčia blogai daro? Gal kvaili? Ne, jie tik mato pasaulį visai kitaip. 

Šis atradimas mane labai praturtina. Matyt, per ilgai buvau užsidariusi savo šviesos kapsulėje. Ir kai išdrįsau išeiti į susikabinimo su žmogumi santykį, pažinti jį, pajutau, kad vėl pradedu gyventi. 

Kaip per dešimtmetį keitėsi jūsų spektakliai? Minėjote, kad nuo pat pradžių nenorėjote akcentuoti negalios.

Taip, nuo pat pradžių į tai nesiorientavome, bet patys spektakliai keitėsi. Žinote, žiūrovus paveikia tikrumas, ir aš noriu teatre eiti prie tikrumo, tiesos, visiško išsinuoginimo, bet to nepasieksi, jeigu tuo negyvensi. Mūsų sukurti spektakliai žmonėms patinka, jiems gera juose būti, matyti jų prasmę. Mūsų teatras yra apie žmogų, apie žmogų kaip vertybę. Todėl toks populiarus mūsų pojūčių spektaklis „Kodėl aš čia?“, vykstantis tamsoje. Todėl tokie vertinami yra mūsų spektakliai vaikams, šeimai. Gal ir nesame profesiškai dideli meistrai, bet mūsų širdis didelė: norime visus vaikus apkabinti ir būti su jais. Negalia kaip atsivėrimas pamatyti kitas galias yra mūsų stiprybė. 

Kuo atviresnis esi, tuo ir žiūrovas leidžia sau greičiau atsiverti. O per atsivėrimą ir ateina stebuklų. 

Naujasis teatras po dešimties metų – koks jis bus?

Nebeliks sąvokų „neįgalus, neįgalieji, neįgalumas“. Tai bus savarankiškas, nepriklausomas, galintis užsidirbti teatras, artelės židinys, kuriame kurs visi, visuomenėje sunkiai surandantys sau vietą, nuo kurios galėtų atsispirti ir šokti aukštyn. Mūsų teatras – lopšys: žmogus į jį paguldomas, iščiūčiuojamas, užauginamas ir išleidžiamas. Tai didžiulė mūsų misija, ir aš sau linkiu tai įgyvendinti. Dabar esame kaip kampininkai, nuomojamės šias patalpas, bet ateityje, tikiu, turėsime nuosavus namus. 

Viena darbuotoja neseniai pasakė: man taip čia gera, nes tai vienintelė pasaulyje vieta, kur galiu būti savimi. Kodėl? Nes mes priimame sielas, o tarp sielų nėra neįgaliųjų.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode