Psichiatras: depresija po gimdymo serga ir vyrai, o mamos liga atsiliepia vaiko raidai

 

Sergant pogimdyvine depresija sutrikdoma ir vaiko raida, nes mama negali atlikti jai ankstyvuoju vaiko raidos metu gamtos skirtų psichologinių uždavinių, portalui LRT.lt sako Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro gydytojas psichiatras Laurynas Bukelskis. Be to, priduria jis, dėl antrosios pusės pogimdyvinės depresijos kenčia ir vyras, nes jo būklė siejasi su vaiko mamos sveikata.

– Kas yra pogimdyvinė depresija? Kokie jos simptomai? Kaip dažnai ji pasitaiko?

– Svarbu pabrėžti, kad periodas po gimdymo yra didžiulis stresas organizmui – jis sparčiai persitvarko, keičiasi hormonų pusiausvyra, o kartu drastiškai pasikeitęs gyvenimo stilius, „pažintis“ ir prisitaikymas prie naujo žmogaus, gali lemti psichikos sveikatos  sutrikimus. Ir tai – idealiu atveju, jei vaikelis gimė sveikas ir mamos sveikata patenkinama.

Žinoma, kad didžioji dalis gimdyvių – 50–80 procentų, pirmomis dienomis ar savaitėmis patirs sumišimą, nerimą, kintančią nuotaiką, sumišusius džiaugsmo ir verksmo jausmus.

Čia siūlyčiau neskubėti klijuoti etiketės ir diagnozuoti depresijos. Man visai artimas amerikiečių terminas – „motinystės bliuzas“, tik reiktų kaip nors adaptuoti Lietuvai šį pavadinimą, gal – „motinystės sutartinė“?

Ši būklė paprastai prasideda 3–5 dieną po gimdymo, piką pasiekia 5–7 dienomis, ir turėtų praeiti iki 4–6 savaitės.

Vertinama, kad ketvirtadaliui šią būklę patyrusių moterų simptomai nepraeis per šį mėnesį, ir jiems užsitęsus daugiau nei 4–6 savaites, jau galima kalbėti apie depresiją.

Pogimdyvinė depresija paprastai ištinka moteris, jau turėjusias nuotaikos svyravimų praeityje. „Tikroji“ pogimdyvinė depresija paprastai yra staigi, sunki ir greitai progresuojanti. Literatūros duomenimis, šią būklę patirs iki 10 procentų gimdyvių, bet norėčiau tikėti, kad tikri skaičiai mažesni.

Depresiją atpažinsime iš blogos ir blogėjančios nuotaikos, užsitęsusios bent dvi savaites, pasisakymų apie neviltį, menkavertiškumą, savikaltą, taip pat iš dėmesio sutelkimo sunkumų, jausmo, kad tenkantis krūvis – nepakeliamas, džiaugsmo nebematymo veiklose, kurios anksčiau džiugino, sumažėjusio apetitą, sutrikusio miego ritmo, sulėtėjusių judesių, minčių.

Sergančiajam tampa vis sunkiau apsispręsti, priimti net menkiausius sprendimus, o pasisakymai apie prasmės gyventi nematymą, ar juo labiau – išsakomi ketinimai pasitraukti iš gyvenimo, bus neabejotini sunkios depresijos ženklai. 

– Kokie didžiausi šios ligos pavojai?

– Pavojai kyla visai šeimai, nes ši būklė paliečia visus – be abejo, matydama savo tariamą „nekompetenciją“ būti mama, jausdama kaltę, neviltį, išgyvena ir kankinasi pati mama. Tačiau sutrikdoma ir vaiko raida, nes mama negali atlikti jai ankstyvuoju vaiko raidos metu gamtos skirtų psichologinių uždavinių.

Kenčia ir vyras – vyrų būklė siejasi su jų vaiko mamos sveikata. Kai kuriais duomenimis, iki 5 proc. vyrų patiria depresines būkles per pirmuosius tris mėnesius po gimdymo, o jei serga mama, tikėtina, kad šis skaičius bus dar didesnis.

Žinoma, kad tiek mamų, tiek tėvų pogimdyvinė depresija gali lemti vaikų elgesio ir emocijų sutrikimus vėlesniame amžiuje. Be abejo, tragiškiausia depresijos komplikacija – savižudybė.

– Ar žinoma, kokios priežastys lemia pogimdyvinę depresiją?

– Šią būklę lemia endokrininiai pokyčiai, bendra kūno sveikata,  psichikos sunkumai praeityje. Riziką mažina turima parama, pagalba, artimi santykiai šeimoje.

– Ar moterys pačios greit supranta, kas su jomis darosi? Būna tokių, kurios į specialistus kreipiasi iš karto arba delsia? Ar delsti sergant pogimdyvine depresija – pavojinga?

– Kaip minėjau, pirmųjų dienų, poros savaičių po gimdymo padidėjusio verksmingumo, dirglumo nereiktų skubėti vertinti kaip sunkios ligos.

Vis dėlto, sunkios depresijos atveju žmogus vis blogiau vertina savo būklę. Paprastai artimieji būna tie, kurie pasako, kad „daugiau taip nebegalima, reikia kažką daryti“.

– Kaip gydoma pogimdyvinė depresija?

– Bendros rekomendacijos sako, kad lengvai depresijai pakanka psichoterapijos, tačiau esant išreikštai vidutinei ar sunkiai depresijai, juo labiau – depresijai su psichozės reiškiniais, reiktų spręsti ir dėl psichoterapinio gydymo papildymo medikamentais.

Reikalus čia sunkina maitinimas krūtimi, ir sprendimai – individualūs bei reikalaujantys kompromisų.

Lengvesni atvejai, žinoma, gydomi namuose, sunkūs – ligoninėje.

– Kokių sunkiausių pogimdyvinės depresijos atvejų pasitaikė jūsų praktikoje? Pacientėms sunku pasveikti?

– Nenorėčiau akcentuoti sunkiausių atvejų, nes jų aprašymai – sunkūs, nesinorėtų, kad kas nors atpažintų save. Tačiau svarbu pabrėžti, kad didžioji dauguma pasveiko ir tikrai ne dėl mano nuopelnų – dėl to, kad taip lemta, tokia eiga, galiausiai, kad sutiko priimti psichologinį, kai kurios – ir medikamentinį gydymą. Nors pagalbos kreipimosi metu ta pati didžioji dalis ir netikėjo, kad būklė pagerės.

– Turbūt daugelis mamų, susirgusios šia liga, ima kaltinti save. To daryti nereikėtų? Kaip sau padėti?

– Savikalta yra vienas iš depresijos diagnostikos kriterijų, kartu su menkavertiškumu – tai labai sunkūs jausmai. Įsivaizduokite, kad laukėtės vaiko, ir tikėjotės, kad būsite „ideali“. Pamatote, kad ir to nespėjate, ir vaiko nenuraminate, ir svorio jis priauga ne tiek, kiek „reikia“, ir namai apsijaukė, o jūs taip mėgote švarą. Idealių mamų nėra, yra tik „pakankamai geros mamos“, kaip gražiai sakė vienas britų pediatras ir psichoanalitikas Donaldas Winnicottas.

Idealiu atveju, jei yra kam padėti, kviečiu neatstumti pagalbos, kol „įeisite į ritmą“, imsite labiau pasitikėti savimi. Nepamirškite užtikrinti bazinių savo poreikių, juk jūsų kūnas – kaip automobilis. Bus blogai, jei vis atidėliosite „sustojimą degalinėje“, jei sakote: „pavalgysiu vėliau, dabar neturiu apetito“, jei nuspręsite verčiau atlikti kokį namų ruošos darbą užuot 10 minučių pasnaudusi.

Manau, supratote – neapleiskite fizinių kūno poreikių, pasistenkite rasti kompromisą su savo lūkesčiais, kiek nuleisti kartelę, bei išlaikykite ryšius su artimaisiais.

– Ar pogimdyvinė depresija – naujųjų laikų liga? Kokie šiuolaikiniai išorės veiksniai ją paskatina?

– Tikrai ne, ši būklė nėra naujas dalykas, kadangi ją lemia ne tik psichologiniai aspektai, bet ir fiziologiniai organizmo pokyčiai.

Tikėtina, kad mus supantys vaizdiniai apie idealią motinystę kelia lūkesčių kartelę, o realybė niekada nėra tokia graži. Kartais leidžiu sau pajuokauti – jei mama su mažu vaiku (ypač – dviem ir daugiau) – pasidažiusi, ji arba tikrai organizuota, arba turi auklę.

– Kokie dar psichikos sutrikimai gali pasireikšti po gimdymo? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį būsimoms mamoms, norinčioms jų išvengti?

– Gali paaštrėti anksčiau gyvenime varginę psichikos sunkumai, pavyzdžiui, obsesnis kompulsinis sutrikimas, kurio metu vargina įkyrios, mūsų suvokiamos kaip nemalonios mintys, kurių negalime atsikratyti, ir kartais bandome gintis atlikdami įvairius ritualus (pvz., įkyri mintis, kad namai užteršti, ir nuolat juos valome).

Kita sunki būklė – pogimdyvinė psichozė, kuri ištinka 1 iš 500–1000 gimdyvių, ir kuri linkusi kartotis po kitų gimdymų.

Dabar yra daug grupių, užsiėmimų besiruošiančioms tapti mamomis. Reiktų pasinaudoti esančiomis galimybėmis, tačiau neapleisti ir bendro mūsų psichologinio raštingumo, pamatyti galimybes pasikeitusiame „tėvystės“ pasaulyje, nesifiksuoti ties „prarandama laisve“, palaikyti ir stiprinti ryšius su mus supančiais artimaisiais bei priimti jų siūlomą pagalbą, kaip, beje, ir medicinos bei psichologijos siūlomą pagalbą, jei iškyla toks poreikis.

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode