Reklama 1

117 metų nugyvenusios moters ilgaamžiškumo paslaptis: žali kiaušiniai ir jokio vyro

 

Emma Morano išgarsėjo vėlai. Iš tiesų, jos kasdienis gyvenimas niekuo nebuvo ypatingas, jeigu ne faktas, kad jai pavyko tiek daug nugyventi – daugiau kaip 117 metų. Ji buvo viena iš nedaugelio žmonių, gyvenusių net trijuose amžiuose, rašė nytimes.com.

Per savo gyvenimą E. Morano matė, kaip Italija nuo monarchijos išsivystė į respubliką, kuri per septynis dešimtmečius turėjo beveik 70 vyriausybių ir dvidešimties metų fašizmo etapą. Ji išgyveno du pasaulinius karus ir sunkmečius po jų, vidaus terorizmo metus ir ekonominio klestėjimo laikotarpį, kuris Italiją iš žemės ūkio šalies pavertė viena labiausiai išsivysčiusių šalių pasaulyje.

Prieš trejus metus, vieną vėsų sausio rytą, susisupusi į rankomis megztą šalį šalia šilto radiatoriaus sėdinti senolė savo gyvenimą apibendrino labai paprastai: „115 metų yra daug“.

E. Morano neabejojo dėl to, kaip jai pavyko taip ilgai gyventi: jos ilgaamžiškumo eliksyras buvo žali kiaušiniai, kurių ji per dieną suvalgydavo tris. Tai ji darė nuo paauglystės, kai gydytojas tokiu būdu patarė kovoti su anemija.

Jeigu tikėsime jos žodžiais, per savo gyvenimą moteris suvartojo apie 100 tūkstančių kiaušinių. Taip pat senolė buvo įsitikinusi, kad dar viena jos ilgaamžiškumo priežastis – gyvenimas be vyro nuo tada, kai būdama 38 metų, mirus naujagimiui sūnui, nutraukė savo nelaimingą santuoką.

Tuo metu gyvenimas skyriumi buvo retas reiškinys, o skyrybos Italijoje buvo legalizuotos tik 1970 metais. Moteris tvirtino, kad po skyrybų turėjo nemažai gerbėjų, siekiančių jos rankos, tačiau niekada daugiau taip ir neišsirinko sau partnerio.

„Nenoriu, kad kažkas dominuotų mano atžvilgiu“, – sakė ji.

Gerontologai sutinka, kad nėra vienos ilgaamžiškumo priežasties.

„Kalbi su šimtu šimtamečių ir gauni šimtą skirtingų istorijų“, – sakė Valteris D. Longo, vadovaujantis Pietų Kalifornijos universiteto Ilgaamžiškumo institutui, kurio atlikti tyrimai rodo, kad ilgaamžiškumui nemažai įtakos turi ir mityba.

Taip pat nemažiau svarbi genetika.

„Žinome, kad gebėjimas sulaukti 110 metų yra paveldimas, tad jeigu jūsų šeimose buvo keli ilgaamžiai žmonės, jūsų šansai didesni“, – tikino V. D. Longo.

Viena E. Morano seserų mirė prieš pat šimtąjį gimtadienį, kita gyveno 102 metus.

Būdama 115 metų E. Morano vis dar gyveno viena. Ji vaikštinėdavo po savo nedidelį dviejų kambarių butą, kupiną miglotų prisiminimų ir nesenos šlovės ženklų, tarp kurių aukštų šalies pareigūnų, tarp jų ir šalies prezidento įteikti apdovanojimai ir sertifikatai, bylojantys apie jos ilgaamžiškumą.

Šalia jos lovos stovėjo nedidelė lentelė su skaičiumi 115 – ją padarė vietos vaikų darželio auklėtiniai ir patys įteikė šią dovaną senolei.

„Jie taip pat atnešė savo kosulius ir šniurkščiojimą“, – nerimavo jos dukterėčia ir pagrindinė globėja Rosemarie Santoni, ateidavusi kiekvieną rytą paruošti patiekalų senolei.

O ji valgydavo jau minėtus kiaušinius, kurių skaičių paskutiniais gyvenimo metais sumažino iki dviejų, trintą sriubą, tirštus makaronus ir vieną bananą per dieną. Periodiškai E. Morano aplankydavo jos kaimynai, jiems buvo galima paskambinti prireikus skubios pagalbos, tačiau tokių atvejų buvo vos keletas.

Tuos kelis kartus, kai sušlubavo senolės sveikata, ji „atsisakė kelti koją į ligoninę“, todėl net kraujo perpylimas ir žaizdos siuvimas jai buvo atlikti namie, teigia gydytojas Carlo Bava, kuris rūpinosi jos sveikata nuo devyniasdešimties metų. Ir jis visada džiaugėsi, kad bendra jos sveikatos būklė – gera.

E. Morano mėgavosi senatvėje aplankiusia šlove ir kantriai pasakodavo nepažįstamiems žmonėms, klausinėjantiems apie jos gyvenimą ir nugyventus laikus. Savo prisiminimuose ji aplenkdavo ištisus dešimtmečius. Paklausta apie Benito Mussolini, pasaulinius karus ar tuometes politines figūras, ji tik abejingai patraukdavo pečiais. Jos prisiminimai daugiausiai buvo asmeniniai.

„Mano seserys ir aš mėgome šokti, mes pabėgdavome į šokių salę, o tada mūsų ieškoti ateidavo mama su beržo vytele“, – prisimindavo senolė.

Vyriausia iš aštuonių vaikų, E. Morano gimė 1899 metų lapkričio 29 dieną Civiasco miestelyje Pjemonto regione. Tais pačiais metais Guglielmo Marconi pirmą kartą perdavė radijo signalą per Lamanšo sąsiaurį ir grupė investuotojų įkūrė „Fabbrica Italiana Automobili Torino“ arba „Fiat“.

Dar vaikystėje kartu su šeima ji persikėlė gyventi į Viladosolą, kuris kadaise buvo svarbus geležies ir plieno kompanijų miestas. Čionykštis klimatas – drėgmė ir šaltos žiemos – netiko jai, tad gydytojas patarė persikelti arčiau Madžorės ežero, besišliejančio palei Italiją ir Šveicariją. Ji pasirinko Verbaniją – puikų miestą ant ežero kranto, kur klimatas buvo švelnesnis.

Ji įsidarbino gamykloje, kur gamino džiuto maišus. E. Morano išgarsėjo tik atšventusi 110 gimtadienį, kai pateko į vis retėjančias supersenolių gretas, kuriose beveik vien moterys. Jai patiko būti dėmesio centre ir kelti mokslininkų iš viso pasaulio susidomėjimą – kadangi senolė iš namų niekur neišeidavo, jie patys atvykdavo į jos namus domėtis jos gyvenimo būdu ir genetika.

„Ji suvokia gyvenimo privilegiją“, – sakė C. Bava ir pasidžiaugė, kad jo pacientė maloningai priima senėjimo procesą ir su tuo ateinančius skausmus bei negalavimus.

Iki pat mirties gydytojas lankėsi pas ją kartą per mėnesį, tiesiog norėdamas ją patikrinti.

„Jeigu visi mano pacientai būtų tokie, galėčiau leisti dienas skaitydamas laikraščius“, – sakė gydytojas. E. Morano mirė 2017 metų balandžio 15 dieną, būdama 117 metų ir 137 dienų amžiaus.

Ji tuo metu buvo seniausias žmogus pasaulyje ir paskutinis asmuo, kurio gimimo XIX amžiuje faktas buvo patvirtintas.

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode