Reklama 2
Reklama 1

Nusiminusi siela

Kažkas beldžiasi mano viduje. Kažkas prašo atkreipti dėmesį. Kažkas yra apleistas ir užmirštas. Kažkas tyliai verkia. Kažkas nematomas sudejuoja giliai viduje. Kažkas virpa paliktas vienas. Kažkas vienišas meldžiasi Dievui. Be manęs. Be mano sąmoningo pasirinkimo. Mano siela, glūdinti manyje, laukia kada aš ją pajusiu. Ir tada, kai savo sielą pajuntu, suprantu, kad ji yra neatskiriama nuo mano suvokimo, neatskiriama nuo mano esybės – ir kai ji meldžiasi – meldžiuosi aš.

Bet aš dažnai net neprisimenu, kad manyje slypi Dievo sukurta ir dovanota siela. Aš turiu tai priimti protu ir širdimi, neapleisti jos. O dažnai ji būna užmiršta. Kartu užmirštas ir mano nemirtingumas. Nusiminusi siela laukia, kad prisijungčiau prie Dievo garbinimo, maldos, kad būčiau sąmoninga savo pasirinkimuose. Siela yra neatskiriama mano dalis, bet dažnai ją ignoruoju nepakeldama akių Dievo link. Jeigu negirdžiu sielos balso, negirdžiu ir Dievo balso. Ir pati tampu bebalsė. O siela vis bando atgaivinti atmintį – bent dalelę Dievo manyje. Mano atmintyje visa mano žemiškoji sielos istorija. Ji budi ties mano gyvenimu. Dažnai palikta, užmiršta ir nusiminusi.

Nusiminusi siela laukia, kad su ja kalbėčiausi, kalbėčiausi apie Dievą, kalbėčiausi apie pasaulį tikėjimo šviesoje, kad saugočiau ją nuo nuodėmių, nuo blogų ketinimų. Aš nepakankamai rūpinuosi savo siela. Nepakankamai rūpinuosi geriau pažinti Dievą. Pažinti Dievą – tai priartėti prie Jo. Retai prisimenu Jėzaus Kristaus kryžiaus auką lyg tai būtų nereikšmingas epizodas, vienas iš daugelio įvykių. Juk be kryžiaus aš – be Jėzaus Kristaus. Aš nesustoju prie Viešpaties kryžiaus ir mano siela sudejuoja. Pasaulio šurmulyje dažniausiai tos sielos dejonės net neišgirstu, toliau gyvenu ignoruodama nusiminusią sielą, lyg jos nė nebūtų. Taip ir lieka gyventi tik mano kevalas. Prasideda negyvenimas. Dangus tada tampa tuščias.

Kaip dažnai gyvenu taip, lyg sielos neturėčiau. Užmiršdama šią Dievo dovaną, užmiršdama kelią į amžinybę. Mano siela laukia, kad į ją atsigręžčiau. Prisiminti, kad turiu nemirtingą sielą, turiu kuo dažniau, nes ji yra mano ryšys su Dievu. Aš turiu puoselėti savo sielą. Ji mano saugi buveinė Dievo akivaizdoje. Mano siela visada yra Dievo akivaizdoje. Siela yra neatskiriama nuo manęs, tačiau aš gyvenu taip, lyg jos neturėčiau. Lyg neturėčiau gyvybės. Kai aš apleidžiu Dievą, mano siela kenčia.

Apleista siela – siela be maldos. Sutepta nuodėme siela – apleista ir palikta liūdėti. Mano sielos būsena priklauso nuo mano pasirinkimų. Nugalėta nuodėmės siela nori keltis, nori eiti pas Dievą, bet manasis aš renkasi ne būti, bet tapti toks, kuris valdomas blogio. Nusiminusi siela laukia mano pagalbos, laukia pasirinkimo būti. Išgirsti Dievo kvietimą sielos gilumoje. Mano pasirinkimai lemia mano sielos būseną. Būdama lengvatikė, aš susivilioju nuodėminga tikrove, priimu į savo sielą gyvenimo nuograužas ir įtikinėju save, kad man viskas gerai. Bet mano sielai negerai – ji išduota. Išduotas Dievas. Mano siela užribyje, aš tildau jos balsą. Įtikinėju, kad, jeigu ji ir yra, tai – nesvarbi. Neverta dėmesio. Bet tada nevertas dėmesio ir Dievas, nes siela su juo artimai susijusi.

Aš pasirinkau nuodėmę kaip vertybę ir apgavau save. Kokia tai vertybė, jeigu ji neigia. Svarbiausia nuodėmei paneigti mano ryšį su Kūrėju. Bet sielos neapgausi. Jos tylus balsas priekaištauja dėl netinkamų pasirinkimų. Žiūriu į nuodėmę ir nebematau savęs. Išsiliejęs nuodėmės paveikslas skandina sielą. Nebejaučiu sielos nerimo, nes nuodėmės sukeltas triukšmas ir sumaištis nori nutildyti jos bandymą sakyti tiesą. Tiesą, kad nuodėminga siela yra nelaiminga siela. Be Dievo niekas nėra laimingas. Jis tik imituoja laimę.

Nuodėmė priverčia sielą kentėti. Net ir tada Dievas nesiliauja jai kalbėjęs. Dievo balsas kaip nuolatinis kvietimas grįžti. Nuodėminga siela negali atsikratyti blogio be mano laisvos valios įsikišimo, be mano naujo pasirinkimo, be Dievo pasirinkimo. Nusiminusi siela neprarado balso, bet, kuo daugiau darau nuodėmių, tuo balsas darosi tylesnis – jis užgožtas. Bet nusiminusi siela kalba ženklais. Primena gražias praėjusias maldos akimirkas, mano gerumo pasirinkimus, akimirkas, kai sustoju pasiklausyti įkvėptos Dievo tylos, pasidalijimo su artimu švelnumo dalia.

Kai Dievas apkabinęs mano sielą, aš negaliu likti nuošalyje. Aš atsakinga už sielą. Kai grįžtu pas Dievą, siela pravirksta iš gerumo. Aš net pati nepažįstu sielos, kaip ją pažįsta Dievas. Pasilenkęs ties mano sužeista siela, Dievas vis nepaliauja tikėti manimi. Dievas kviečia pakelti žvilgsnį į Jį. Kartais siela ima giedoti giesmes – ji taip bando priminti mano užmirštą meilę Dievui, pamintą pareigą. Atsakomybės stoka apsaugant sielą, atsakomybės stoka pasirenkant. Aš pernelyg dažnai užmirštu, kad esu atsakinga už savo sielą. Pasinėrusi stačia galva į pasaulį renkuosi negalvodama, renkuosi, kas lengviausia, kas teikia daugiausia malonumo, vengiu atsakomybės ir pamažu atitolstu nuo Dievo. Mano siela sutepta, ji neatspindi Dievo veido. Nusiminusi siela neatspindi Dievo veido ir taip ji tampa nebesvarbiausia. Dievo dovana ir stebuklas, slėpinys ir mano pačios gyvybė staiga tampa man nebesvarbi. Man tampa nebesvarbus palaimintas žemiškasis gyvenimas, nei amžinybė, nei Dievo prisilietimas prie mano sielos. Pasijuntu pasiklydusi.

Bet netyla Dievo balsas – siela gręžiasi į Jo pusę. Siela grįžta į pradžią, kai buvo Dievo buveinėje. Grįžimas pas Dievą palydėtas gerumo antplūdžio. Tai pirmiausia pajuntu savo sieloje. Siela stiebiasi į Dievo balsą. Aš netgi paprašau sielą kalbėti garsiau, kad išgirsčiau jos atgimimą. Aš atsigręžiu į sielą ir guodžiu ją. Siela dėkinga, kad jai praskinu kelią Dievo link – mano pasirinkimai pagal Dievo valią. Nenorėčiau daugiau jausti, kad mano siela nusiminusi, norėčiau pasiekti išganymą.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode