Romas

Lucasas: Rytų Europa išsklaido mano liūdesį dėl „Brexit“

Praėjo ginčų kupinas praėjusio ketvirtadienio rytas ir sotūs pietūs, kuriuose dalyvavo devynių šalių lyderiai ir jų padėjėjai. Aš turėjau juos prablaškyti kalbėdamas apie tai, kaip apginti atvirąsias visuomenes nuo grėsmių, kurias kelia „hibridinis karas“ – nuodingas Kremliaus kokteilis iš pinigų, propagandos, ardomosios veiklos ir kitokių metodų. Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos ir Bulgarijos prezidentų susitikimas puikiame Slovakijos Košicės mieste man sukėlė įvairių jausmų.

Nežiūrint į bendrą patirtį, nelaisvę sovietų imperijoje, kažkada „Rytų Europa“ mūsų vadintas regionas nėra monolitinis. Net ir praėjus 30 metų po komunizmo žlugimo, užsieniečiai vis dar linkę nerūpestingai klijuoti etiketes ir priskirti viską, kas buvo į rytus nuo Geležinės uždangos, vienai atsilikusių, keistų ir problematiškų šalių kategorijai.

Reikia pripažinti, kad šis stereotipas ne be pagrindo. Vengrijos prezidentas Janošas Aderis, užuot pavadinęs grėsme Kremliaus kišimąsi, perspėjo dėl įtakingų mažumų, turinčių turtingų rėmėjų, keliamo pavojaus. Tai yra George'o Soroso, milijardieriaus ir filantropo, palaikančio liberalias gerąsias iniciatyvas visame regione, kodinis pavadinimas. Vis dėlto savo gimtojoje Vengrijoje G. Sorosas yra tapęs vyriausybės plataus masto neapykantos kampanijos taikiniu.

Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, kurio niūri išvaizda kontrastuoja su jo linksmais įpročiais, mėgsta pasiginčyti. Jis rūkė per visus pietus ir smerkė savo kolegas už jų atlanticizmą – istorija esą rodo, kad tikrasis melas ir piktadarystės ateina iš CŽV pusės.

Kaip keičiasi laikai ir žmonės. Pirmąkart susitikau su ponu Zemanu komunistinėje Čekoslovakijoje, kai jį dėl reformistinių pažiūrų atleido iš prestižinio akademinio posto. Dabar jis agituoja už geresnius santykius su Rusija ir Kinija. Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas tuo metu buvo aktyvus jaunas liberalų disidentas. Dabar jis geležiniu kumščiu vadovauja proputiniškai vyriausybei, kuri verčia drebėti kitas Europos konservatyvias partijas.

Tačiau šie žmonės, jų žodžiai ir reikalai – nukrypimas. Tikroji istorija – viešas pasipriešinimas antivakarietiškam ir prokremliškam korumpuotam elgesiui ir juos lydinčiam nepakantumui bei ksenofobijai. Vidurio ir Rytų Europos gyventojai mėgsta orumą, laisvę, teisėtumą ir atvirumą, kuriuos pasiekė po 1989 metų. NATO ir Europos Sąjungą jie mato kaip savo laisvės ir saugumo garantą.

Optimizmą ir atvirumą įkūnija Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid. Dalykiška 49-erių moteris neseniai dalyvavo Niujorko maratone, o paskui prezidentę bėgo jos asmens sargybiniai. Buvusi eurokratė populiarina savo šalies aukštųjų technologijų startuolius ir šiuolaikišką elektroninę vyriausybę, taip pat jos pastangas ugdyti mergaičių pasitikėjimą savimi ir lyderystės įgūdžius. Tai sudomino Melanią bei Ivanką Trump, ir Estija užmezgė naudingų ryšių su Baltaisiais rūmais.

Ponia Kaljulaid keliavo po Afriką ir Karibų jūros regioną, siekdama gauti paramos savo šalies kandidatūrai į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą. Estija kaip imperializmo auka sėkmingai randa bendrą kalbą su kitomis buvusiomis kolonijomis.

Antra ambicinga figūra yra Laura Condruta Kovesi. Ji yra buvusi Rumunijos generalinė prokurorė – pirmoji moteris ir pats jauniausias asmuo šiame poste. Po to ji vadovavo šalies antikorupcijos agentūrai DNA, šia Rumunijos viešąja institucija labiausiai pasitiki žmonės. Politikai atleido L. Condrutą Kovesi, kai jai ėmė itin gerai sektis. Nepaisant (atvirai griežto) jos vyriausybės prieštaravimo, dabar ji yra viena iš pagrindinių kandidatų į naujai kuriamos ES prokuratūros vadovus.

Trečia moteris, į kurią verta atkreipti dėmesį, yra potenciali nauja Slovakijos prezidentė Zuzana Čaputova, advokatė, pelniusi sau gerą vardą kovoje su įtartinu municipaliniu sąvartynu. Artėjant kovo 16-osios rinkimams rinkėjų apklausose ji lenkia du isteblišmento kandidatus.

Šios griežtos moterys lavina visuomenės vaizduotę ir griauna Vakarų stereotipus. Jei tik partinė politika galėtų sekti jų pavyzdžiu. Per parlamento rinkimus ir vyriausybės sprendimų priėmimo procese bendrą vaizdą dažnai temdo komerciniai interesai, regioniniai konfliktai ir kiti faktoriai. Daugelyje regiono šalių isteblišmento politikai dažnai pelnytai turi savanaudžių ir korumpuotųjų reputaciją.

Nesunku suprasti, kodėl rinkėjams reikia kažko nauja, net jei iš šalies tai atrodo nemaloniai. Autoritarinėms figūroms, sukčiams ir populistams sekasi ne todėl, kad jų žinutė sulaukia atgarsio, o todėl, kad konkurencija tarp pagrindinės srovės partijų yra labai silpna ir susiskaldžiusi.

Pagrindinė pamoka yra ta, kad kažkada svarbus buvęs Rytų ir Vakarų Europos susiskaldymas dabar turi vis mažesnę reikšmę. Jei norite pamatyti tikrą demokratijai iškilusios grėsmės ženklą, pažvelkite į Italiją, kur neseniai paaiškėjo, kad premjero pavaduotojo Matteo Salvini partija „Lyga“ gavo tiesioginį finansavimą iš Rusijos. Chuliganiškai ir dažnai antisemitiškai besielgiančios Prancūzijos „geltonosios liemenės“ neturi daug bendraminčių buvusioje komunistinėje Rytų Europoje.

Nesuprantamos ir Britanijos neurozės Europos atžvilgiu. Daugelis šalių turi nesutarimų su Briuseliu, tačiau niekas nereaguoja taip, kaip mes. Tuo metu gyvenimas tęsiasi ir be mūsų. Prezidentų diskusijose daugiausia dėmesio buvo skiriama energetiniam saugumui, tai yra, Rusijos dujotiekiams, ir Afganistanui: jie būgštauja, kad JAV nori išeiti iš ten pirmos ir palikti savo sąjungininkes. Daug kalbėta ir apie karinį mobilumą: bendras NATO ir ES pastangas, nukreiptas į taisyklių ir infrastruktūros pakeitimus, siekiant leisti kariams ir įrangai judėti greičiau ir sklandžiau.

Praėjusį ketvirtadienį rytų Slovakijoje vykusiame susitikime prezidentai ir jų padėjėjai uždavė man klausimų apie „Brexit“, tačiau darė tai tokiu tonu, kokiu mandagiai teiraujamasi apie demencija sergantį mylimą giminaitį. Jiems daug didesnį nerimą kelia britų politikų kvailumas. Gynybos sekretorius Gavinas Williamsonas praėjusį mėnesį suklydo kalbėdamas apie Didžiosios Britanijos karines pastangas ginant „Lietuvą“ (jis turėjo galvoje Estiją, kur Britanija koordinuoja NATO veiksmus). Užsienio reikalų sekretorius Jeremy Huntas neseniai pavadino Slovėniją (buvusią Jugoslavijos respubliką) buvusia „sovietų vasale“. Tikriausiai jis turėjo galvoje Slovakiją.

Skrendant namo iš Košicės (vos dvi valandos skrydžio, tiesiai į Lutono oro uostą) mane apėmė keistas jausmas: išvykau iš dinamiškos ir įdomios Europos dalies ir iškeliavau į jos savotišką, bet tamsuolišką periferiją.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Reklama 2a

Powered by BaltiCode