Kada Lietuva turės savo ekonomikos Nobelio premijos laureatą?

Pagal ekonomikos Nobelio premijų skaičių pasaulyje pirmauja Jungtinės Amerikos Valstijos. Antrąją vietą užima Jungtinė Karalystė, toliau rikiuojasi Norvegija, Izraelis, Švedija. Lyginant su šiomis valstybėmis, Lietuvos mokslininkų ekonomistų pasiekimai atrodo kuklūs – skirtingai nei kitų, pavyzdžiui, medicinos ir fundamentaliųjų, mokslų srityse.

Apie dabartinę ekonomikos mokslo padėtį, jaunųjų talentų ugdymą bei Lietuvos ateities perspektyvas diskutuojame su ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriumi Daliumi Misiūnu ir ekonomikos vadovėlių bei įvairių metodinių leidinių bendraautore, Vilniaus licėjaus ekonomikos mokytoja eksperte Daiva Strielkūniene.

Ar Lietuva ekonomikos mokslo srityje gali lygintis su vakarų valstybėmis?

Mokslininkų akademiniai pasiekimai yra vertinami pagal publikacijų skaičių pripažintuose aukšto lygio tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose, straipsnių cituojamumą, įsitraukimą į tarptautinius mokslinius projektus su pasaulyje pripažintais mokslininkais ekonomistais. D. Misiūnas pripažįsta, jog tokiais pasiekimais lietuvių ekonomistai nepasižymi. Kaip vieną iš priežasčių pašnekovas įvardija Lietuvos politinės ir ekonominės sistemos raidą: sovietiniu laikotarpiu ekonomikos mokslas buvo stipriai politizuotas, orientuotas į socialistinės santvarkos kūrimą, atitinkamai ir ekonomikos tyrimų sfera – gana siaura dėl politinio suvaržymo ir riboto informacijos prieinamumo.

Pasak D. Misiūno, ekonomikos mokslas Lietuvoje iš esmės tapo įmanomas tik po Nepriklausomybės atkūrimo, o išauginti kompetentingą ir savimi pasitikinčią ekonomistų kartą per tris dešimtmečius – nemenkas iššūkis. „Per trumpą laiką turėjo būti išauginta nauja ekonomistų karta, išmananti fundamentalias šiuolaikines ekonomikos teorijas, susipažinusi su naujausiais tyrimais, gebanti taikyti šiuolaikines tyrimų metodikas. Lietuvoje tai vyko lėtai, drauge su universitetų ir jų studijų programų pertvarka. Žymiai greičiau – per jaunų talentingų žmonių studijas žymiausiuose pasaulio universitetuose“, – sako D. Misiūnas. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius svarsto, jog istorinės aplinkybės lėmė ir lietuvių pasirinktą ekonominių tyrimų kryptį – mokslininkams, visų pirma, buvo svarbu suvokti perėjimo nuo socialistinės prie rinkos ekonomikos procesus, priemones, institucijų formavimo principus, taip pat ir šių procesų potencialias pasekmes. Vis dėlto, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, pripažinus, kad Lietuvoje sukurtos rinkos ekonomikos struktūros bei institucijos, tokie tyrimai tapo nebeaktualūs. Anot pašnekovo, šiandien probleminiai ekonomikos mokslo klausimai iš esmės nebesiskiria nuo tų, kuriuos sprendžia kitų šalių ekonomistai. „Tai sudaro prielaidas bendradarbiauti tyrimų srityje su užsienio tyrėjais, ir, be abejo, konkuruoti“, – pabrėžia D. Misiūnas.

Nepaisant minėtų veiksnių, akademinių Lietuvos mokslininkų pasiekimų ekonomikos srityje vienareikšmiškai vertinti nereikėtų. D. Misiūnas primena, kad, visų pirma, pastarojo meto ekonomikos mokslo kokybinius pokyčius nulėmė mokslinių tyrimų padalinio Lietuvos banke įkūrimas ir jo veiklos vystymas. „Lietuvos banko Tyrimų centre dirba lietuvių kilmės ir užsienio tyrėjai, kurie baigė studijas ir apgynė disertacijas žymiausiose šių dienų mokslo institucijose. Jie atlieka ekonomikos tyrimus, juos publikuoja pripažintuose leidiniuose bei ugdo jaunąją studentų kartą ISM, VU, KTU universitetuose“, – sako D. Misiūnas. Kita vertus, pašnekovas primena, kad universitetai patys imasi iniciatyvos ekonomikos mokslo kokybiniams pokyčiams paspartinti – kviečiasi dėstyti bei atlikti tyrimus aukšto lygio mokslininkus iš užsienio, vykdo tarptautinius tyrimų projektus drauge su užsienio mokyklomis.

Jaunąją kartą ugdome per vėlai, o ugdymo procese trūksta nuoseklumo

Pasak Vilniaus licėjaus ekonomikos mokytojos ekspertės Daivos Strielkūnienės, jei norime sulaukti geresnių rezultatų ekonomikos mokslų srityje, ne mažiau svarbu ugdyti lietuvių visuomenės, ypač jaunosios kartos, finansinį raštingumą. Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad įvairūs jaunimo finansinio raštingumo tyrimai (pavyzdžiui, Lietuvos bankų asociacijos atliktas tyrimas) liudija lietuvių jaunimo finansinio raštingumo stoką, kuris apsiriboja gebėjimu atlikti paprasčiausias finansines operacijas. „Deja, nedaug teišmanoma apie taupymą, investavimą, finansų planavimą ir valdymą, rizikas bei kitus finansų ir ekonomikos dalykus“, – tvirtina Daiva Strielkūnienė.

Paklausta, kaip vertina daug diskusijų sukėlusius 2015 m. OECD atlikto PISA tarptautinio penkiolikmečių finansinio raštingumo tyrimo rezultatus (šis tyrimas parodė, jog 31,5 proc. tyrime dalyvavusių Lietuvos penkiolikmečių pasiekimai yra žemesni nei bazinio finansinio raštingumo lygio), pašnekovė atsako, kad aukštesnių rezultatų tikėtis negalėjome, nes šioje srityje jaunosios kartos tiesiog neugdome. „Žinoma, pirmąsias ekonomikos žinias vaikas įgyja namuose, tačiau toliau finansinio raštingumo dalykų vaikas turi būti mokomas darželyje ir mokykloje“, – sako mokytoja ekspertė. Pašnekovė atskleidžia, kad šios kompetencijos pradedamos ugdyti per vėlai: nėra aiškios jaunesnio mokyklinio (ir ikimokyklinio) amžiaus mokinių finansinio raštingumo ugdymo strategijos, iki 9–10 klasės mokiniai šių dalykų mokomi nesistemingai, todėl mokiniai įgyja tik fragmentiškas žinias. „Rengiamose Bendrųjų programų atnaujinimo gairėse nieko nekalbama apie finansinio raštingumo ugdymą 1–8 klasėse, nors šioje amžiaus grupėje finansinio raštingumo ugdymas yra itin svarbus“, – teigia ji.

9-10 klasėse Lietuvos moksleiviai ekonomikos ir verslumo mokosi privalomai, o asmeniniams finansams formaliojoje programoje skiriamos maždaug 7 pamokos. „Kadangi ekonomikos ir verslumo pamokos privalomos tik vienerius metus, moksleivių finansinis raštingumas gali ir apsiriboti per šias pamokas įgytomis žiniomis, – sako pašnekovė. – Dėl šios priežasties labai svarbu finansinio raštingumo ugdymą pradėti kuo anksčiau – ne pagrindinėje, net ne pradinėje mokykloje, o priešmokyklinio ugdymo įstaigose, pasitelkiant patrauklias ir interaktyvias vaikų amžių atitinkančias mokymo priemones bei būdus, padedančius vaikams paprastai ir įdomiai susipažinti su asmeniniais finansais“.

Vis dėlto pabrėžiama, kad pozityvių pokyčių neformaliojo ugdymo srityje daugėja: atsiranda vis daugiau tokių nevyriausybinių organizacijų kaip Lietuvos banko, Lietuvos bankų asociacijos, Sodros, VGTU, „Lietuvos Junior Achievement“, NVO „Avilys“ iniciatyvų, skirtų vaikų finansinio raštingumo ugdymui. „Kita vertus, tai nėra sistemingas ir koordinuotas finansinio raštingumo kompetencijų ugdymas. Finansinis raštingumas turėtų būti ugdomas sistemingai, pradedant mokyti nuo finansinio raštingumo abėcėlės ir pereinant prie sudėtingesnių, mokinių amžiaus tarpsnį atitinkančių dalykų. Kadangi aiškios to vizijos ir sistemos kol kas nėra, finansinio raštingumo ugdymo kokybė labai priklauso nuo asmeninės mokytojų iniciatyvos ir kompetencijos“, – įspėja Daiva Strielkūnienė.

Ekonomikos mokslą pastūmėti pirmyn nelengva, tačiau įmanoma

Į klausimą, ar Lietuva ekonomikos srityje artimiausiu metu galėtų pasivyti labiausiai išsivysčiusias valstybes, abu pašnekovai atsako teigiamai, tačiau pabrėžia, kad šiam tikslui pasiekti reikalinga daug pastangų. „Labiausiai Lietuvai trūksta drąsių, ambicingų, nestandartiškai mąstančių, išmintingų ir entuziastingų žmonių – ir švietime, ir politikoje, ir ekonomikoje. Bendradarbiavimas, dalijimasis žiniomis ir kompetencijomis, valstybės institucijų, mokslo ir verslo sinergija, aiškūs tikslai bei racionalūs sprendimai padės ne tik pasivyti labiausiai išsivysčiusias valstybes, bet galbūt ir tapti pirmaujančia valstybe“, – tikina D. Strielkūnienė.

Aiškaus laiko limito Lietuvai nedrįsta nurodyti ir Dalius Misiūnas. „Kada iš tiesų pasivysime užsienio valstybes, sunku pasakyti, – svarsto pašnekovas. – Mokslo kokybiniai pokyčiai yra ilgalaikis procesas, tačiau jis gali būti spartinamas, pasitelkiant tam tikras priemones“. Pasak D. Misiūno, šį procesą paspartintų politizuoto požiūrio į ekonomikos mokslą atsisakymas ir orientacija į fundamentalius ekonomikos tyrimus. Taip pat reikalingos didesnės investicijos į ekonomikos mokslą bei apibrėžta valstybės strategija ekonomikos mokslo atžvilgiu. „Vykstant universitetų programų stambinimui ir akcentuojant verslo poreikius, vis dažniau ekonomikos studijų programos tampa panašesnės į verslo bei vadybos studijų programas, o tai iš principo riboja ar net užkerta kelią Lietuvoje formuoti jaunųjų ekonomistų tyrėjų kartą. Dėl šios priežasties, stiprūs ekonomistai tyrėjai dabar tėra ugdomi užsienio universitetuose. Kyla klausimų: ar jie grįš į Lietuvą ir ar turės galimybę vykdyti tyrimus savo valstybėje?“, – sako ISM rektorius.

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode