Ssc pirmasis
Ssc antrasis

Nacionaliniai koalicijos sudarymo ypatumai. Žaidimai smėliadėžėje

Netikėtas sprendimas

Pats premjeras po rinkimų sulaukė aršios kritikos iš partijos kolegų. Pirmais smuikais griežė Aloyzas Sakalas, kuris aiškiai įvardijo, kad partija rinkimus pralaimėjo ne dėl oponentų nešvarių žaidimų, o dėl socialdemokratijos trūkumo. Jam antrino Vytenis Povilas Andriukaitis, išplatintame laiške itin nedviprasmiškai kalbėjęs, kad po nokauto LSDP turi persitvarkyti ir ketverius metus atlikti rinkėjų bausmę – likti opozicijoje.

Visgi bendra politinė padėtis ėmė keistis, dar rinkimų naktį, kai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis Gabrielius Landsbergis ėmė veltis į žodžių karą su Ramūnu Karbauskiu. LSDP iki pat penktadienio nedemonstravo didelės meilės LVŽS, tačiau kalbėta bent jau apie galimybę paremti LVŽS mažumos vyriausybę.

Galiausiai paaiškėjo, kad LSDP pradeda derybas dėl koalicijos. Kokie faktoriai suveikė? Visų pirma LSDP yra gerokai mažiau hierarchiška partija negu TS-LKD. Čia mažiau matomų partijos narių nuomonė itin svarbi, o politinio pasitikėjimo pareigas LSDP valdymo metu gavę asmenys neturi didelio noro jas apleisti. Aišku, kad svarbi buvo ir TS-LKD laikysena. Jos karšta retorika kartu sukūrė ir galimybę nesunkiai paaiškinti savo sprendimą jungtis į koaliciją valstybiniu mąstymu – LSDP dabar save galės tituluoti gelbėtojais nuo politinės krizės. Šis sprendimas atrodo labiausiai paremtas trumpo laikotarpio politiniais išskaičiavimais, o ne tikru rūpinimusi partijos ar tuo labiau Lietuvos gerove.

LSDP ateitis miglota

Viena vertus, galima kalbėti apie tai, kad susitarimą su LVŽS gali palengvinti tai, jog pastarosios ekonominė politika daugeliu atveju yra smarkiai kairuoliška. O LSDP dabar būtent ir turėtų parodyti savo rinkėjams, kad po neoliberalių eksperimentų jie pasiruošę vėl ginti mažesnes pajamas gaunančiųjų interesus, o ne pataikauti stambiajam verslui. Tad nors tokie idėjiniai socialdemokratai kaip V. P. Andriukaitis labiau yra prieš koaliciją, pati galimos logika verstų LSDP pasukti į kairę.

Kita vertus, Lietuvoje mažieji partneriai dažnai yra tie, kuriuos rinkėjai baudžia labiausiai. Taip į politikos kapinyną pasitraukė Naujoji sąjunga, tuometiniai valstiečiai liaudininkai, Pilietinės demokratijos partija, liberalcentristai, Tautos prisikėlimo partija, dabar ir Darbo partija. Jeigu koalicijos valdymas bus sėkmingas ir populiarus – laurai dėl jo teks pirmiausia didiesiems žaidėjams. Jeigu rinkėjai 2020 m. koaliciją baus – niuksų gaus abi partijos.

LSDP šį kartą nepretenduoja į didelį postų skaičių – kalbama, kad gali gauti keturias ministerijas. Tai gana kuklus skaičius, tad savų žmonių įdarbinimo galimybės politinio pasitikėjimo postuose bus sumenkusios. Todėl LSDP tikrai vertėjo dar patempti laiką, nes LVŽS sukalbamumas su laiku turėjo tik augti.

Be to, LSDP neišvengiamai laukia lyderystės pokyčiai. Nors premjeras kol kas trauktis nelabai skuba, gali būti, kad mėgins tempti laiką netgi iki pat gegužės 1-osios, tačiau permainų neabejotinai vyks. Naujasis vadovas ir jo komanda, kad ir kas juo taptų, iškart bus įmestas į politinių įvykių sūkurį, galbūt, jeigu juo taptų Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius, ar kitas dabar toli nuo Seimo gyvenimo esantis LSDP narys, jam būtų sudėtinga greitai adaptuotis.

LSDP pasirinkime jungtis į valdančiąją koaliciją paveikė ir tai, jog šiuo atveju tikimasi, jog TS-LKD lyderio Gabrieliaus Landsbergio pozicijos svyruos ir dabar kibirkščiuojantys krikdemų ir liberalesniojo sparno santykiai partijoje užsiliepsnos atvira liepsna. Visgi šis scenarijus tikrai nėra nulinės sumos žaidimas, nes LSDP rizikuoja gerokai daugiau.

TS-LKD abejingumas LVŽS vilionėms taip pat šiek tiek galėjo būti nulemtas tikėjimo, kad LSDP susivilios, o koalicijos vaisius visiškai užnuodys jų politinę ateitį. Nesvarbu, kad TS-LKD ketveri metai opozicijoje nebūtinai bus naudingi. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – šiemet iškovota mažiau mandatų, negu partija jų turėjo 2012 m., nors ketverius metus dirbo opozicijoje.

Tad abiejų partijų laikyseną lėmė ir mąstymas apie tai, kaip vienokioje ar kitokioje situacijoje elgsis jų pagrindiniai idėjiniai oponentai.

Situaciją primena trijų vaikų žaidimą smėliažėdėje. Pavadinkime juos Ramūnu, Gabrieliumi ir Algirdu. Ramūnas turi labai gerą kastuvėlį, tačiau aštroką ir ne visai vaikišką. Kastuvėlis yra jo nuosavybė, bet jis žino, kad dviese žaisti smagiau. Gabrielius labai norėjo pats būti to kastuvėlio savininkas, tačiau jo negavo, todėl apsimeta, kad jam kastuvėlis nerūpi, nors galbūt paslapčia tikisi, kad Ramūnui atsibos žaisti vienam ir jis pakvies Gabrielių žaisti geresnėmis sąlygomis – galbūt didesnėje smėliadėžėje. Algirdas mato, kad kastuvėlis aštrus, ir jis gali ne tik apsibraižyti, bet ir rimtai susižaloti, bet neiškenčia ir eina žaisti su Ramūnu.

Ar žaidimas tikrai įvyks, dar neaišku. LSDP kol kas yra itin nuolankūs ir didelių reikalavimų nekelia, o tai padėtį lengvins. Tačiau nebūtinai derybos bus lengvos, pagalius į ratus gali mėginti kaišioti ir Prezidentūra. Visgi šią minutę centro–kairės koalicija atrodo realus scenarijus.

Matas BALTRUKEVIČIUS

Nuotraukoje – Algirdas Butkevičius

Nuotraukos autorius Karolis KAVOLĖLIS/BFL 
Baltijos fotografijos linija

Bernardinai.lt

Powered by BaltiCode