Ssc pirmasis
Ssc antrasis

„Yra kita kryptis, regėjimas gali gerėti“

Elmyra Vaidakavičienė dalyvavo 2019 m. vasarą Lietuvos sveikuolių sąjungos organizuojamoje regėjimo gerinimo stovykloje „Šalin akinius!“ Moteris sutiko pasidalinti savo patirtimi.

Diagnozė – glaucoma

„Prieš keturis metus man diagnozavo glaukomą. Dėl tam tikrų priežasčių atrofuojasi regos nervas ir iš matymo lauko iškrenta vaizdo gabaliukai.Tarsi kokiame sugedusiame monitoriuje dingsta pikseliai. Buityje tai atrodo taip: žiūri į stalą, matai lėkštę, šakutę, peilį, bet nematai puodelio, kuris stovi šalia – tarsi jis neegzistuoja. Taigi, medikų teigimu, akies nervas atrofuojasi negrįžtamai. Liga yra gydoma (užkertama) vaistais, operacijomis, bet glaukoma dažniausiai progresuoja ir baigiasi visišku arba daliniu apakimu“, – pasakojo E. Vaidakavičienė.

Operacija laikinai sustabdė ligos progresavimą

„Trejus metus pagal nurodymus lašinau į akis atominius vaistus. Jie su akim darė ką tik nori: jos buvo raudonos, pastoviai ašarojo, vokai šerpetojo, dygo skaudūs miežiai ir netgi nenormaliai augo ir tankėjo blakstienos (vienintelis teigiamas dalykas, bet kas iš tų blakstienų, kai pačios akies nėr), bet... negydė ligos. O ji progresavo. Aklųjų kvadračiukų vis daugėjo. Tada staiga kažkodėl buvo atlikta sėkminga operacija, po kurios tų nuodingų vaistų nebereikia! Akli kvadračiukai nedidėja!!! Aš vėl laiminga!!! Laiminga tiek, kiek gali būti laiminga, kai žinai, kad tai laikina. Bet kada gali būti vėl pradedamas vaistų kursas iš naujo... Mane įrašė į įskaitą stebėjimui. Po kelių metų vėl reikės operacijos. Gulėjau palatoje su moterimis ir močiutėmis, kurioms tokios operacijos atliktos po 10-15 kartų. Ir vis blogyn, blogyn… Tiek neįtikėtinų likimų ir išgyvenimų išgirdau, tiesiog subrendau toje ligoninėje“, – dalijosi įspūdžiais moteris.

Akiniai nuo mažėns

E. Vaidakavičienė tikino, kad akinius nešiojanti nuo antros klasės: „Iš pradžių nematai, kas parašyta ant lentos. Tave persodina į pirmą suolą. Po to nuveda pas akių gydytoją ir uždeda akinius. Pirma silpnesnius. Pripranti. Vėl nebematai. Akinius pastiprina. Dar. Ir dar. Ir dar. Taip aštuoniolikos metų turi -8 dioptrijų akinius, kas reiškia, kad be akinių negali žengti nė žingsnio. Plonėja tinklainė, vėliau išsivysto glaukoma“.

Atsisakyti akinių atrodė neįmanoma

„Jūs turbūt esate girdėję apie akinių atsisakymo grupes? Pamenu, bendradarbė pasakojo, kad ji girdėjo, kažką pasakojant mačius, kaip jie ten išmeta akinius ir sutraiško su koja ir šaukia: „Man nereikia akinių!“ Atsimenu, juokėmės. Sektantai. Seniai juokėmės. Dar net koučerių era nebuvo prasidėjusi. O paskui, jau daug vėliau, kai koučerių knibždėte knibždėjo aplinkui ir alternatyvos nebe taip gąsdino, kita bendradarbė, tokia žiauriai kieta, laisvai mąstanti, papasakojo man apie Beitso metodą, davė Meir Schneider knygą su akių pratimais ir patarė kuo mažiau nešioti akinius. Na, žinote, tie pratimai. Na ką ten su jais. Nepridarysi tu jų. Na, pabandžiau. Na, dar pradėjau begiodama akinius nusiimti, smagu aišku. Einam su vyru pasivaikščiot. Aš be akinių. Sakau, kas ten eina, žmogus su šuniu? Juokiasi. Sako, na šiaip tai su mergina. Taip, natūralūs būdai, aišku, gerai. Bet gal kada nors. Kai laiko bus. Pradėsiu valgyti salotas, kai vėžiu susirgsiu. Nuvažiuosiu į regėjimo gerinimo stovyklą, kai apaksiu. Arba yra dar vienas 100 proc. variantas – genda akys vaikui“, – sakė E. Vaidakavičienė.

Prastėjantis vaiko regėjimas atvežė į stovyklą

„Viskas. Kraunam daiktus, pinigai iš kojinių. Labas, regėjimo gerinimo stovykla „Šalin akinius“. Taip tai įvyko šią vasara. Nelabai norėjau važiuoti. Suprantate, praktiškai tik dėl vaiko. Mano akys buvo pusėtinoj būklėj. Ir šiaip. Kalnai darbų. Ant kulnų vis mina įvairių priežasčių depresija. Džiaugtis niekuo nesinori, ką jau ten stovykla, – abejojo moteris. – Tačiau šią vasarą mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Kai grįžau iš stovyklos, kur susipažinau su žmonėmis, su kuriais mes visą savaitę buvome be akinių, o po to pamačiau jų FB akiniuotas nuotraukas, supratau, kad tai visai kiti žmonės. Taigi, ir aš su akiniais – ne ta, kuri turėčiau būti.

6 valandą ryto jaunuoliai su garsiai grojančia kolonėle ant ratukų beldžia į kambarį ir energingai kviečia į mankštą! Ant ežero kranto, rasotos žolės, lyja ar ne, muzikytė „dubasina“ iš kolonėlės, o treneris blyksi savo raumenimis ir neišpasakyta, nenormalia, visiškai beprotiška energija užkrečia ir išjudina taip, kad… Niekaip. Jokiais būdais. Visiškai. Nėra šalta po to išokti 7.00 val. ryto į ežerą! Vuhu! Kur depresija? Kokia čia gali būti įvairių priežasčių depresija, kai pasveikini saulę (arba lietų) ir gauni apie 40-50 apsikabinimų iš pat ryto, kai girdėjau, gyvybei palaikyti reikia kiek 8 per dieną? Žodžiu, po to meditacija, batutas(!), salsa, tarantela ir čača!

Ajurvedinė virtuvė, ate kepsniai ir kitos mėsos, gudbai, nepasiilgsiu jūsų! Vėl meditacija, dar kartelį į ežerą, įdomios paskaitos ir, aišku, akių praktikos. Ne tokios, kur anuomet bandžiau pati. Išgrynintos, susistemintos, efektyvios. Tokios efektyvios, kad prieš praktiką nematai priešais sėdinčių vaikų veidų, o po pusvalandžio atsimerki ir… Dieve! Matai veidus. Supraskit, veidus. Ne tik, kad matai, kad ne šuo, o veidus! Ir po to aišku pietų miegelis kartu su gongų meditacija“.

Regėjimas nesustoja gerėti

Pasak E. Vaidakavičienės, visa veikla stovykloje vadinasi atsipalaidavimas: „Ir jis savaitės pabaigoje pagerina regėjimą kokia visa dioptrija, o kai grįžti namo, pastebi, kad procesas nesustoja ir dar po kelių savaičių dar dioptrija. Ir štai gi vat vietoj 8 turi 6 ir išmeti senus akinius! O paskui skaitydamas knygą pastebi, kad glaukomos aklųjų kvadračiukų krašteliai… jie švelnėja… tarsi tirptų… Negrįžtami procesai, pasirodo jie dar ir kaip grįžtami... Ir tai dar nėra svarbiausia“.

Depresijos priežastis – blogos prognozės

„Minėjau savo įvairių priežasčių depresiją, – sakė moteris. – Vienos tokios priežasties kilmė – gydytojų prognozės: „blogės“, „reikia stiprinti akinius“, „reikia operuoti“, „neatstatoma, galim tik lėtint“, močiučių pavyzdžiai… Pasirodo taip nėra, yra kita kryptis.Yra. Kita. Kryptis. Gerės. Įmanoma. Matysiu. Gyvenimas tęsiasi. Ir tai yra gerasis užburtas ratas. Nes nuo šių minčių gerėja dar labiau. Ir labiau. Ir labiau. Ir labiau. Dabar begiodama paupiu matau žmones, šunis, matau snukius ir veidus, kasdien pastebiu kažką naują, ko nemačiau ir visa tai BE AKINIŲ. O dar, po velnių, nuo mėsos nevalgymo ir nuo sporto jaučiuosi tokia greitauodegė, kaip kokia Pepė Ilgakojinė.

Kažkada šventai tikėjau, kad tikrai kažkur giminėje, na, turėjo būti toks paslaptingas giminaitis, iš kurio aš paveldėjau tą trumparegystę. Bet jo nebuvo. Tai nepaveldima. Ir tai nėra mano likimas“.

Sigita KRIAUČIŪNIENĖ, www.sveikuoliai.lt

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Powered by BaltiCode