Romas

„Šalis ta Lietuva vadinas...“ Telšiai

Šį mėnesį užsuksime į Žemaitijos sostinę – miestą ant septynių kalvų – Telšius. Čia kviečia Žemaičių muziejus „Alka“, Šv. Antano Paduviečio katedra su dviem centriniais altoriais, Angelų malūnas, Žvėrinčius, gausa meno ženklų.

Muziejus

Žemaičių muziejus „Alka“ – muziejus Telšiuose. Renka, saugo, restauruoja, tiria, eksponuoja bei populiarina Žemaičių krašto materialinės ir dvasinės kultūros, gamtos objektus, nuo 1955 m. rengia archeologines ir etnografines ekspedicijas.

Muziejaus fonduose sukaupta daugiau kaip 60 000 eksponatų iš archeologijos, etnografijos, numizmatikos, liaudies meno, spaudinių, rankraščių, fotografijų, profesionaliojo meno, gamtos ir kitų rinkinių. Ypač vertingos profesionaliosios tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dailės kolekcijos į muziejų pateko 1940–1941 m. iš Žemaitijos dvarų. Muziejaus fonduose per 70 000 XVI–XX a. dvarų archyvų dokumentų, bibliotekoje per 10 000 XIX–XX a. knygų lietuvių ir užsienio kalbomis, fototekoje per 15 000 fotonegatyvų, yra mokslinis archyvas.

Ypač reikšminga archeologų nuo 1955 m. rengtose ekspedicijose (vien archeologas Vitas Valatka 1956–1976 m. surengė 17 ekspedicijų) sukaupta medžiaga iš akmens amžiaus stovyklų, gyvenviečių ir kapinynų, ankstyvųjų metalų laikotarpio, įvairių laikotarpių kuršių, žemaičių ir žiemgalių įkapės. Atskira rinkinių dalis – Telšių senamiesčio archeologinių tyrinėjimų medžiaga. Muziejaus darbuotojų tirti Buožėnų piliakalnis, Gintališkės kapinynas, Paplienijos piliakalnis, Renavo piliakalnis, Maudžiorų kapinynas, Vienragių pilkapiai, Pagadonės senkapiai, Zastaučių kapinynas ir kiti.

Gausūs ir įvairūs etnografijos rinkiniai. Tai žemdirbystės, amatų ir buities daiktai, iš kurių ypač originalios kultuvių, lazdų, prieverpstėlių, rankšluostinių bei senųjų žemaičių audinių kolekcijos. Išskirtinę vietą užima kalvystės meno dirbiniai – kryžių ir koplytėlių saulutės. Unikalūs muziejuje saugomi medinės liaudies skulptūros rinkiniai.

Muziejaus meno rinkiniuose – lietuvių nacionalinės dailės mokyklos pradininko Pranciškaus Smuglevičiaus drobė „Agripina neša savo vyro palaikus“, Kanuto Rusecko „Pjovėja“, „Neapolis“, Vincento Slendzinskio paveikslai „Senutė veria siūlą“, „Vyro portretas“, žymių Vakarų Europos menininkų darbai: flamandų mokyklos atstovo Jano van Veikersloto (1643–1683) „Šeimos portretas“, tapytas 1660 m., vokiečių mokyklos atstovo Luko Kranacho (vyresniojo) (1472–1553) dirbtuvės paveikslas „Išminčių pagarbinimas“, olandų mokyklos atstovo Kasparo Netcherio (1639–1684) „Markizės Montespan portretas“, italų skulptoriaus Pietro Romanelio (1812–1887) skulptūra „Jaunystė“ ir daugelis kitų.

Muziejaus saugyklose – 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis, 1791 m. Savivaldos privilegija Telšių miestui, 1794 m. sukilimo dokumentai, 1831 m. ir 1863 m. sukilėlių ginklai, knygnešių platinti leidiniai ir kt.

Muziejų 1932 m. vasario 16 d. įkūrė Žemaičių senovės mėgėjų draugija Alka. Steigėjai poetas Pranas Genys, Telšių apskrities viršininkas Eugenijus Šalkauskas, kun. Antanas Juozapavičius, gyd. Jonas Mikulskis. Pagrindas buvo padėtas jau 1924–1925 m., kai Telšių mokytojų seminarijoje buvo pradėti rinkti eksponatai. Iš pradžių Žemaičių kraštotyros muziejus veikė Telšių Birutės gatvėje, tam reikalui išnuomotose patalpose.

Už Savivaldybės skirtas, krašto gyventojų ir užsienio lietuvių paaukotas lėšas 1938 m. pastatyti muziejaus rūmai (architektas Steponas Stulginskis).

1948–1988 m. vadinosi Telšių kraštotyros muziejumi.

1988 m. spalio 30 d. muziejus susigrąžino senąjį Žemaičių „Alkos“ muziejaus vardą.

1998 m. pastatytas priestatas (architektas Algirdas Žebrauskas). 2002 m. suremontuotas senasis muziejaus pastatas.

Katedra

Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra stovi Telšiuose. Vėlyvojo baroko ir klasicizmo stiliaus. Šalia buvusios bažnyčios 1624 m. pastatytas bernardinų vienuolynas. 1650 m. suręsta nauja medinė bažnyčia. Ji per 1702 m. miesto gaisrą sudegė. 1738 m. pastatyta nauja – medinė – bažnyčia.

Bernardinų mūrinio vienuolyno (L formos) viena dalis pastatyta 1702 m., kita – 1762 m. Iš Kretingos perkelta mokykla, kurios mūrinis dviaukštis pastatas iškilo 1796 m.

1761 m. pradėta statyti mūrinė bažnyčia, 1794 m. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas sufraganas Tadas Juozapas Bukota. Statant bažnyčią, į ją integruotas 1650 m. statytas mūrinis šv. Loreto namelis-koplyčia. Išlikę koplyčios fragmentai – seniausio mūro pastato Telšiuose pavyzdys. 1802 m. sudaryta sutartis pastatyti priebažnytį ir 2 bokštus (pristatytas tik priebažnytis). 1836 m. tapo parapine. 1853 m. uždarytas bernardinų vienuolynas.

Klebono J. Moncevičiaus rūpesčiu 1862 m. išmūrytas bažnyčios bokštas. Jau 1867 m. gautas valdžios leidimas jį remontuoti. 1881 m. gautas leidimas remontuoti audros apgriautą bokštą. Jis nugriautas ir pastatytas dabartinis. Architektas Piotras Serbinovičius 1893 m. suprojektavo šventoriaus tvorą ir vartus, 1896 m. parengė bažnyčios remonto projektą. Ji su pertraukomis remontuota iki 1914 m. 1898 m. iš Varšuvos atvežta ir sumontuota visą antro aukšto galeriją juosianti aptvara su žibintais ir žvakidėmis. Bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai. Įkūrus Telšių vyskupiją, bažnyčiai 1926 m. suteiktas katedros statusas.

1938 m. čekų meistras Otto Kratokvilas sukonstravo didelius dviejų manualų ir pėdalų, 22 registrų vargonus.

1973–1975 m. katedros klebonu dirbo kun. Antanas Vaičius, kuris nuo 1975 m. valdė Telšių vyskupiją, o 1982 m. buvo nominuotas vyskupu ir iki 2002 m. buvo Telšių vyskupas ordinaras. 1977–1983 m. katedros vikaru dirbo kun. Jonas Kauneckas – būsimasis Panevėžio vyskupas ordinaras (2002–2013 m.).

1996 m. Vokietijos kunigo Gerhard Lange rūpesčiu katedrai padovanoti penki varpai iš nugriautos Reino-Vestfalijos regiono Ruhrgebiet miestelio bažnyčios. Ta proga rekonstruota katedros bokšto varpinė. Rekonstrukcijos metu sumontuota nauja cinkuoto metalo varpų pakabinimo konstrukcija vietoj iki tol buvusios medinės.

1999 m. rugsėjį į Telšių katedros kriptą perkelti vyskupo kankinio V. Borisevičiaus palaikai. Katedros kriptoje taip pat palaidoti vyskupai Justinas Staugaitis ir Pranciškus Ramanauskas. Katedros šventoriuje palaidoti vyskupai Petras Maželis, Juozapas Pletkus ir Antanas Vaičius, taipogi 1863 m. sukilimo dalyviai – kun. Antanas Gargasas bei kun. Izidorius Noreika.

2009 m. birželio 14 d., Telšių miesto šventės dieną, pašventintos naujosios katedros durys, kuriose dailininkas Romualdas Inčirauskas pavaizdavo krašto krikščionybės ir kultūros istoriją.

2016 m. liepos 23 d. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas pašventino katedros šventoriaus vartuose įkomponuotą meninę plokštę, skirtą Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui. Memorialinės plokštės architektas ir idėjos autorius – A. Žebrauskas, fundatoriai – Elena ir Stanislovas Jurkai. Plokštėje nurodoma, jog 2013 m. rugpjūčio 1–4 d. Telšių katedroje, vadovaujant popiežiaus Pranciškaus legatui kardinolui Peteriui Erdo, iškilmingai paminėtas Žemaičių krikšto jubiliejus.

2015–2017 m. katedros klebonu dirbo kun. teol. dr. Darius Trijonis, kuris 2017 m. rugsėjo 29 d. buvo nominuotas Vilniaus arkivyskupijos vyskupu augziliaru.

Nuo 2017 m. spalio 15 d. parapijos klebonu dirba kan. teol. lic. Vygintas Gudeliūnas.

Bažnyčia vėlyvojo baroko ir klasicizmo stiliaus, stačiakampio plano, vienabokštė, su trisiene apside. Vidus trijų navų, atskirtų pilioriais, dengtų skliautais. Meistrai Jurgis Mažeika ir Tomas Podgaiskis sukūrė septynis altorius. Jurgis Mažeika taip pat sukūrė baroko ir rokoko formų mūrinę sakyklą, kurioje pavaizduoti keturi Vakarų Bažnyčios tėvai.

Pagrindinis katedros fasadas – lakoniškų ir santūrių formų su virš jo kylančiu bokštu. Virš centrinio portalo įkomponuotas trikampis sandrikas. Antrą tarpsnį skaido siaurų, aukštų pusapvalių arkų langai. Pirmąjį galerijos aukštą apšviečia nedideli ovalūs fasadų langeliai.

2005 m., minint Telšių miesto 555 metų jubiliejų, katedros šventoriaus vartuose pastatytos katedros globėjo šv. Antano Paduviečio ir Telšių miesto globėjo šv. Stanislovo skulptūros, sukurtos skulptoriaus Arūno Sakalausko.

2009 m. katedrą papuošė prof. Romualdo Inčirausko su Rimo Mickevičiaus pagalba sukurtos reljefinės durys, skirtos Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui. Duris sudaro 4 reljefiniai epizodai-meniniai blokai: žemaičių pagoniškoji istorinė praeitis iki krikšto; Žemaitijos krikštas bei Konstancos Visuotinis Bažnyčios susirinkimas ir garsusis žemaičių skundas; Žemaičių vyskupystės istorija bei Telšių vyskupijos istorija.

Loreto Dievo motinos altorius, esantis pirmo katedros aukšto galerijoje, pastatytas XVIII a. pabaigoje, o jo autorystė priskiriama Tomui Podgaiskiui. Altorius įkomponuotas nišoje tarp neaukštų skliautų, todėl savo proporcijomis jis daug mažesnis nei antro aukšto galerijoje esantis šv. Antano altorius. Altoriuje esanti Dievo Motinos su kūdikiu skulptūra greičiausiai sukurta XIX a. Apatinio tarpsnio šonuose, šalia nišos Dievo Motinos skulptūrai, abipus tabernakulio, yra dvi ant vieno kelio priklaupusių angelų figūros. Tarp sutrigubintų šoninių apatinio tarpsnio kolonų esančios dvi nišos šiuo metu tuščios, nors anksčiau ten stovėjo po dar vieną skulptūrą (tai matyti iš XIX–XX a. sandūroje darytų katedros nuotraukų). Viršutinio tarpsnio viršuje, centre, matyti debesys su angelų galvutėmis, supančiomis Marijos monogramą, o šonuose – du sėdintys ir po vieną ranką į monogramą tiesiantys angelai. Apatiniame tarpsnyje, šalia altoriaus, ant piliastrų, taip pat yra dvi prie sienos pritvirtintos šv. Petro ir šv. Pauliaus skulptūros. Šiam altoriui 1790 m. popiežius Pijus VI suteikė privilegiją, nurodančią, kad altorius skirtas melstis už mirusiųjų sielas.

Šv. Juozapo arba Šventosios šeimos altorius pastatytas arčiausiai centrinio Loreto Dievo Motinos altoriaus. Tai vėlyvas, tik XIX a. II pusėje pastatytas klasicistinio stiliaus altorius, besiskiriantis nuo kitų altorių. Šio altoriaus paveikslai perkelti iš nugriautos medinės Telšių parapinės bažnyčios. Pirmojo tarpsnio centre – paveikslas Šventoji Šeima. Antrojo tarpsnio altoriaus paveikslas skirtas Švč. Mergelės Marijos Rožančinės garbei. Puošnumo altoriui teikia greta antro tarpsnio paveikslo simetriškai įkomponuotos vazos ir altorių vainikuojančios arkos centre įkomponuota angeliuko figūra.

Šv. Barboros altoriaus apatinio tarpsnio centre esančioje nišoje įkomponuota šv. Barboros skulptūra. Šalia skulptūros vaizduojamas bokštas, nes, pasak legendos, šv. Barboros tėvas pagonis Dioskuras, norėdamas apsaugoti dukterį nuo gerbėjų, pastatęs bokštą ir ten ją įkurdinęs. Viršutiniame altoriaus tarpsnyje – ypač dekoratyvus reljefas su šonuose sėdinčių angeliukų figūromis. Altoriaus viršūnę vainikuoja įmantrus vėlyvojo baroko baldakimas, po kuriuo šv. Onos, mokančios Švč. Mergelę Mariją, paveikslas. Šis paveikslas vėlyvas, į altorių įstatytas XIX a. viduryje ar II pusėje. 1780 m. popiežius Pijus VI bažnyčioje veikusiai Šv. Barboros Kankinės brolijai dovanojo amžinus atlaidus. 1799 m. šį apdovanojimą patvirtino Žemaičių vyskupas Steponas Jonas Giedraitis.

Priešais šv. Barboros altorių yra Kristaus Kalėjime arba Antakalnio Jėzaus altorius. Pastarasis pavadinimas galėjo atsirasti dėl čia buvusios Antakalnio Jėzaus skulptūros, minimos 1822 m. bažnyčios inventoriuje. Altoriaus kompozicija tapati Šv. Barboros altoriui. Pirmajame altoriaus tarpsnyje yra Kristaus kalėjime skulptūra, o antrajame – šv. Kazimiero paveikslas.

Antrojo aukšto katedros galerijoje iš kairės centriniam šv. Antano altoriui yra Telšių vyskupijos globėjo šv. Justino altorius. Iki 1926 m. šis altorius buvo dedikuotas Švč. Mergelei Marijai. Altoriaus šonuose ant stačiakampių formų retabulo stovi šv. Elžbietos ir šv. Zacharijaus – šv. Jono Krikštytojo tėvų skulptūros. Antrojo altoriaus tarpsnio kompoziciją rėmina voliutos, ant kurių keterų įkomponuotos viršuje ir apačioje simetriškai altoriaus kompozicijai sėdinčių keturių angelų figūros. Centre – tarp debesų – supama angelų vaizduojama Švenčiausioji Trejybė. Kompozicijos viršuje – debesyse stovintis angelas.

Kitas šoninis antrojo aukšto galerijos altorius yra šv. Pranciškaus Serafiškojo altorius. Pirmajame altoriaus tarpsnyje, tarp kolonų, yra šv. Pranciškaus paveikslas. Šonuose, ant stačiakampių formų retabulo postamento, stovi šv. Kazimiero ir šv. Vaclovo skulptūros. Antrasis altoriaus tarpsnis panašus į šv. Justino altorių – jo kompoziciją rėmina voliutos, ant kurių keterų įkomponuotos viršuje ir apačioje simetriškai altoriaus kompozicijai sėdinčių keturių angelų figūros. Bareljefinės figūros iliustruoja šv. Pranciškaus stigmų gavimą. Klūpančiam šv. Pranciškui Švč. Mergelė Marija tiesia kaspiną su įrašu Agnus Dei ir rodo į iškilmingai pasirodantį debesyse angelų supamą Jėzų. Jėzus – viena ranka laiminantis, o kita – laikantis kryžių.

Centrinis katedros altorius skirtas šv. Antanui Paduviečiui. Šis altorius – baroko ir klasicizmo elementų derinys. Altoriaus pirmo tarpsnio centre – XVIII a. vidurio nežinomo autoriaus tapytas šv. Antano paveikslas. Paveikslo šone, netoli rėmo, prie baldakimo, matyti jo fundatoriaus Mykolo Gorskio herbas iš auksuotos sidabro plokštelės. Altorių darė skulptorius Tomas Podgaiskis. Jis altoriui komponuoti pasirinko korintiškąjį orderį su smulkiai kaneliūruotomis kolonomis ir piliastrais, virš jų – gausiai dantyti karnizai, frizai, puošti angeliukų su girliandomis lipdiniais. Altoriaus antrojo aukšto dalis užbaigta skulptūrine grupe, kurios pagrindą sudaro legenda, pagal kurią šv. Antanas tam, kad įrodytų, jog Eucharistija yra Kristaus kūnas ir kraujas, privertė prie taurės ir Ostijos suklupti asilą. Abiejose altoriaus nišose, puoštose vienodu rokokiniu ornamentu, yra pranciškonų šventųjų – šv. Liudviko ir šv. Bonaventūros skulptūros.

Katedros pirmojo aukšto galerijoje, priešais šv. Juozapo altorių, yra rokoko stiliaus sakykla. Apačioje ją puošia keturių bažnyčios daktarų figūros, o virš sakyklos – marmurinis baldakimas, po kuriuo – balandžio pavidalo Šventoji Dvasia. Ant marmurinio baldakimo karnizo stovi arba sėdi keturių evangelistų skulptūros, o virš jų – laiminančio Kristaus figūra.

Angelų malūnas

Varnių regioniniame parke, gražioje vietoje, Kūlio Daubos kaime, ant Virvyčios kranto, stovi 1851 m. statytas vandens malūnas. Jame buvo malama, pikliuojama, šatruojama, gaminamos kruopos. 1951 m. malūnas buvo apgadintas gaisro. Vėliau atstatytas toks, koks buvo. Malūnas pastatytas iš akmens mūro ir karkasinių medinių konstrukcijų. Nepakitęs išliko iki šių dienų. Vandens malūnas yra kultūros paveldo objektas. 2010 m. buvo atlikta rekonstrukcija, siekiant maksimaliai išsaugoti paveldą, įrengti muziejų ir pritaikyti turizmo reikmėms bei patrauklų lankytojams. Atgijus naujam malūno pastatui su išsaugotomis autentiškomis malūno technologinėmis dalimis suteiktas Angelų malūno vardas.

Žvėrinčius

Žvėrinčius įkurtas 1996 m. Ubiškės girininkijoje siekiant supažindinti visuomenę su laukinių gyvūnų gyvenimu. Čia įrengtas 14,7 ha ploto miško aptvaras šernams, danieliams ir muflonams bei aptvertas 2,4 ha ploto miško sklypas vilkams. Žvėrinčiuje gyvena apuokai, lūšys, vilkai, muflonai, danieliai, meškinas Timas, šernė Jadzė ir šerniukai. Lankytojų patogumui stebėti laukinių gyvūnų gyvenimą pastatytos dvi apžvalgos aikštelės bei pavėsinė, regykla, įrengta žaidimų aikštelė vaikams, pastatytas ąžuolas su inkilais ir stendas su labiausiai Lietuvoje paplitusių žvėrių ir paukščių aprašymais.

Parengė Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

Informacija ir nuotraukos iš pamatyklietuvoje.lt, lt.wikipedia.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Reklama 2a

Powered by BaltiCode