Romas

„Šalis ta Lietuva vadinas...“ Šilalė

 

2019-ieji paskelbti Žemaitijos metais, todėl šiemet lankysimės šio etnografinio regiono įžymiose vietose. Šį kartą – Šilalės rajone. Čia yra žymaus rašytojo Dionizo Poškos įkurtas ir aprašytas Baublys – mažas kambarėlis, įrengtas ąžuolo kamiene. Dar viena šių apylinkių įžymybė – Medvėgalio piliakalnis, nuo kurio atsiveria įspūdingas vaizdas. Šilalės rajone yra ir daugiau lankytinų vietų.

Pirmasis kraštotyros muziejus Lietuvoje

     Pirmasis kraštotyros muziejus Žemaitijoje, taip pat ir visoje Lietuvoje įkurtas 1812 m. Jį Bijotuose, (Barzduose, Barzdžiuose), netoli Skaudvilės miestelio, šalia Pelos upeliuko, įrengė Dionizas Poška. Šiam muziejui pasirinktas 1812 metais Vyšniakalnyje nukirstas didžiulis išdegęs ąžuolas Baublys. Vėliau šalia jo pastatytas dar vienas Baublys, „Baublio broliu“ vadinamas.

Istorija

Įdomiai istoriją apie pirmąjį kraštotyros muziejų Žemaitijoje –­ Didįjį Baublį ­– „Mūsų Lietuvos“ IV tome pasakoja Bronius Kviklys. Pasak jo, ant Vyšniakalnio augę daug ąžuolų. Beje, jei tikėti senųjų žemaičių pasakojimais, kitados ąžuolų viršūnėmis buvę galima nueiti nuo Skaudvilės iki Šilalės. Iš visų ąžuolų ypač išsiskyręs vienas, vadinamas Baubliu, ir savo storumu, ir šakų bei šaknų platumu. Ąžuolas buvęs toks tvirtas ir storas, kad nepasidavęs nė didžiausioms audroms, smarkiausiems vėjams. Šie vėjai patys pakliūdavę į Baublio nelaisvę: paklysdavę jo giliose drevėse ir, nerasdami kelio atgal, imdavę į visas puses blaškytis, kaukti ir baubti... Žmonės tai iš tolo girdėdavę ir sakydavę: „Ąžuolas baubia.“ Iš čia kilęs ir ąžuolo vardas.

Dar 1811 metais šis Baublys, nors ir nudžiūvusia viršūne, buvęs tvirtas ir gražiai žaliavęs, tačiau tų metų žiema Baubliui buvusi paskutinė. Pavasarį lapų jis nebeišleidęs. Tada po ąžuolu lapės įsitaisiusios urvus. Piemenys pabandę jas išrūkyti ir pakišę po medžio šaknimis degančių šiaudų gniūžtes. Ąžuolo vidus jau buvęs stipriai išpuvęs, tad greitai įsidegė ir visa sutrešusi dalis išdegusi. Po to, siaučiant vėjams, medis dar labiau baubdavęs. Apie tai sužinojęs už pusantro kilometro nuo tos vietos gyvenęs didelis senienų ir gamtos mylėtojas Dionizas Poška. Paprašęs baudžiauninkų, kad šie medį nukirstų ir pargabentų į Bijotus. Nukirtus Dionizas Poška kartu su žemaičių vyskupu Giedraičiu suskaitė net 740 matomų ąžuolo rievių (metūgių), o tai rodė, kad medžio būta apie 1000 metų senumo. Kaip rašo B. Kviklys, Dionizas Poška pastatė šį Baublį savo sodyboje. Iškirto du langelius, duris, apdengė šiaudų stogą ir įsitaisė jame savotišką malonią poilsio vietą ­– altaną, kurioje ir buvo pradėtas kurti senienų muziejėlis.

„Lietuvių enciklopedijoje“ (T. 2, p. 270) rašoma, kad nusenusių ąžuolų tuščiaviduris kamienas buvo garbinamas dar ir krikščionybės laikais. Tokie ąžuolai būdavo vadinami baubliais. Jų viduje, kaip kokiose koplytėlėse, mūsų prabočiai statydavo šventųjų statulėles. Visa tai Dionizas Poška žinojo. Tą seną tradiciją jis kiek pakoregavo ir Baublyje, kuriame tilpo 10­–15 žmonių, o apimtis siekė 12,5 metro, „įkurdino“ prie Adakavo, Baisogalos, Nevėžio paupiuose surinktus senovinius radinius (šarvus, suakmenėjusias mamuto iltis), senovinius namų apyvokus daiktus, daug kitų vertingų senienų. Padabinęs Baublio sienas įžymių Lietuvos valstybės veikėjų portretais, muziejėlio kūrėjas viešai raštu paskelbė, kad „čion kitąkart pagonys pjovė ožkas, o dabar gyvena Dionizas Poška“. Verti dėmesio ir tuometiniai apie Baublį iškalbingai pasakoję užrašai, paties D. Poškos įrėžti Baublyje:

Barzdžiuose kaip užgimiau, jau tūkstantis metų, 
parnešts iš ąžuolyno, čion esmi padėtu.
Tikras vardas mano buvo baublys, Dievui garbints buvau,
Nuteriojus tėvynę, suvytau, sudžiūvau.
Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos,
O dabar manyj gyvena Dionyzas Poška.

Baublio duryse būta ir tokio užrašo:

Man su Matuzaliu lygiai amžiaus. 
Bet Matuzalį per metus kandys suėdė. 
O aš gyvensiu dar šimtą metų,
Jei dar palikuonys bus atidūs,
Jei pro stogą nemerks lietus.

Šie D. Poškos įrašai Baublyje dabar restauruoti.

Žinoma, kad įsitaisęs Baublyje įrengtame kambarėlyje, kurio plotas buvo 1,9x2 metrų, Dionizas Poška parašė poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. O gimdavo tokios poemėlės, kaip yra prisipažinęs pats D. Poška, „užsidegus pypkę, atsisėdus lipkėj, susikeitus kojas, rašant nedūmojant gražias pasakėles, mįsles ir daineles“.

Žinoma, kad prieš savo mirtį Baublius D. Poška testamentu paliko Simonui Stanevičiui, o kai šis mirė, tai nuo 1848 metų Baubliais rūpinosi Pliateris. Muziejėlis gerokai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. 1924 metais jo vertybės atiteko Tauragės mokytojų seminarijai. 1947 metais Baublio muziejus atkurtas. Palaipsniui jis perėjo Šiaulių „Aušros“ muziejaus žinion. Saugant Baublius nuo sunykimo, 1930 metais jiems buvo pastatytos laikinos pašiūrės. Vėliau atlikti ir Baublių konservavimo darbai, o 1971 metais ant jų uždėti stikliniai gaubtai. Šie tebestovi iki šiol. Na, o patys Baubliai (dabar jų čia 4: du dideli ir du mažiukai) stovi ant kalvos, kur senovėje buvo įsikūręs Barzdžių (Bijotų) dvaras. To dvaro didybę mena tik keletas senų galingų medžių. Greta jų – Baubliai ir iki šiol didžiuosiuose Baubliuose veikiantis pirmasis Lietuvoje įkurtas kraštotyros muziejus. Priešais Baublius ­dvi kalvos, o ant jų ­po paminklą. Vienas iš jų skirtas muziejaus įkūrėjui Dionizui Poškai, o antrasis­ – Vytautui Didžiajam.

Medvėgalis

Medvėgalis – XIV a. lietuvių pilies, vėliau – piliakalnio ir greta esančios aukščiausios Žemaitijos kalvos (234,6 m) pavadinimas. Išsidėstęs Šilalės rajone, apie 8 km į šiaurės vakarus nuo Kaltinėnų, 12 km į pietus nuo VarniųKarūžiškės dvaro laukuose. Tai didžiausias žemaičių piliakalnis. Į šiaurės rytus nuo jo yra kūlgrinda, į pietvakarius – kalva, vadinama Alka.

Medvėgalis – tai dvi viršūnės: aukštesniojoje yra aukščiausias Žemaitijos taškas, žemesniojoje (pietinė) – Medvėgalio piliakalnis (Pilies kalnas). Nuo 1960 m. Medvėgalio kraštovaizdžio istorinis draustinis.

Piliakalnio aikštelė ovali, 120×50 m dydžio, viduryje kiek iškilusi. Jos galuose supilti pylimai. Pietrytiniame šlaite, apie 16 m žemiau aikštelės, yra pylimėlis. Piliakalnio pietvakarinėje papėdėje rasta I mūsų eros tūkstantmečio gyvenvietės liekanų. Į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra pelkė, per kurią buvo nutiesta kūlgrinda.

Istorija

Aukštesniojoje kalvoje XIX a. buvo laidojami vietos dvarininkai Bytautai. Jų kapai dabar yra krūmais apžėlusioje aikštelėje. Šiems dvarininkams priklausė Karūžiškės dvaras, jie garsėjo savo žiaurumu. Ši kalva dar vadinama kapinių kalnu.

Istoriniuose šaltiniuose medinė Medvėgalio pilis minima nuo 1316 m., kai ją puolė kryžiuočiai. Čia stovėjusią pilį kryžiuočiai sudegino 1329 m. vasario 1 d. Medvėgalio gynėjai buvo priversti krikštytis, bet kryžiuočiams pasitraukus tuoj atsimetė nuo krikščionybės. Tuo metu teutonai kartu su Čekijos karaliumi Jonu užgrobė Medvėgalio pilį ir paėmė belaisvius. Vygandas Marburgietis mini, kad magistras norėjęs „juos išgalabyti“, tačiau karalius Jonas belaisvius išgelbėjo ir pakrikštijo. Lietuviai davė tvirtus įžadus laikytis katalikų tikėjimo, bet po kelių mėnesių ėmė bodėtis šito tikėjimo, kol galiausiai vėl grįžo prie pagonybės.

Pavadinimo kilmė

Aukščiausio žemaičių kalno pavadinimas yra upėvardinės kilmės, sudarytas iš dviejų šaknų. Rėvomis tekėjusios sraunios skaidrios upelės Medva, Medvė (Meduva, Medava) pavadinimas, kalbininko A.Vanago nuomone, priskirtinas vandenvardžių, susijusių su lit. medė, medis, medžias „miškas, giria“, grupei.

Anot padavimo, Medvėgalio vardas atsiradęs po to, kai pilyje apsuptus gynėjus išgelbėjo dvi narsios mergelės, žinojusios kelią per kūlgrindą. Kai reikėjo nuspręsti, kas praneš kitoms pilims apie Medvėgalio apsiaustį, merginos pasakė: „Mudvi galiva“, o paskui išėjo ir pakvietė pagalbą. Pagal šiuos žodžius pilį imta vadinti Medvėgaliu. Apie jį poetas Maironis parašė eilėraštį „Medvėgalio kalnas Medvėgalis“.

Kitos Šilalės lankytinos vietos

Laukuva – tai nedidelis miestelis prie Žemaičių plento. Pirmą kartą paminėtas 1253 m. karaliaus Mindaugo sutartyje su kryžiuočiais. Įspūdinga bažnyčia, kurios kertinį akmenį 1852 m. pašventino vyskupas Motiejus Valančius. 1924 m. įrengta Laukuvos meteorologijos stotis.

Požerė. Požėrių dvaras buvo žinomas jau XVIII amžiuje. Verta aplankyti Požerės bažnyčią, pastatytą 1868 m.

Burbiškių ir Treigių piliakalniai. Tai įspūdingi, menantys garbingą Žemaitijos praeitį piliakalniai. Remiantis istoriniais šaltiniais, Treigių piliakalnis davė pradžią Laukuvos miesteliui. Čia stovėjusi pilis, o aplink ją kūrėsi gyvenvietė. Tai buvęs svarbus strateginis punktas, žemaičiams narsiai kaunantis su kryžiuočiais, ginant savo žemę, savo laisvę.

2003 metais minint Laukuvos 750 metų jubiliejų, piliakalnio papėdėje pastatytas stogastulpis, girininko Jono Šedbaro iniciatyva pasodinti 75 medeliai: 25 berželiai, 25 eglaitės ir 25 ąžuoliukai. Rudenėjant jų derinys tarsi simbolizuoja lietuvišką trispalvę vėliavą.

Yra ir ežerų. Paršežerio ežeras yra šalia Požerės, prie jo įrengta vietinių gyventojų ypač mėgstama poilsiavietė. Dievyčio ežeras – apie 4 km nuo Laukuvos, važiuojant į Šilalę.

Kelpšaičių parkas, įkurtas 1990 metais, yra apie 1 km nuo Laukuvos miestelio. Tai rami, gražiai sutvarkyta vieta tiek suaugusiųjų, tiek vaikų poilsiui.

Parengta pagal samogitia.mch.mii.lt, Vikipedija.lt, mail.silale.lt

Nuotraukos iš anonsas.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Reklama 2a

Powered by BaltiCode