„Šalis ta Lietuva vadinas...“ Jurbarkas

Šis miestas pasižymi ilgiausiu Lietuvoje automobilių tiltu. Supažindiname portalo skaitytojus su jo istorija, duomenimis ir galimu nauju vardu.

Šiame rajone yra garsios Panemunės ir Raudonės pilys, kiti paveldosaugos objektai. Pasižvalgysime po juos.

Šimtmečio tiltas

Jurbarko tiltas – tiltas per Nemuną, jungiantis Jurbarką su pietiniame upės krante esančiais Kiduliais, Šakių ir Jurbarko savivaldybes. Tai ilgiausias (494 m ilgio) Lietuvoje automobilių tiltas, pastatytas krašto kelio Nr.137Pilviškiai–Šakiai–Jurbarkas 57,0-ajame km. Projektą parengė Kijevo projektavimo institutas „Sojuzdorprojekt“. Rangovas – Rygos tiltų statybos trestas. Pradėtas statyti 1975 m. sausio mėnesį. 1978 m. spalio 26 d. atliktas tilto sijų deformacijos patikrinimas. Tiltas atidarytas eismui 1978 m. lapkričio 3 d., jam suteikta 100 metų garantija.

Panašu, kad šiais metais 40-mečio sulaukęs Jurbarko tiltas gaus dovaną. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio tilto vardą. Šis sumanymas sausio 15 dieną aptartas su Valstybinės automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovais bei gautas jų pritarimas. 

Panemunės pilis

Panemunės pilis – Renesanso stiliaus  rezidencinė pilis Jurbarko rajone,  Pilies I (arba Vytėnų)  gyvenvietėje, pastatyta ant aukšto  Nemuno  kranto. Architektūros paminklas. Dabar pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai. Greta pilies yra senas, jau sulaukėjęs parkas (15,62 ha) su penkiais kaskadiniais tvenkiniais. Jis labai nuniokotas, pokario laikais iškirtus šimtametes liepas ir kitus medžius.

Iš pradžių pilis vadinosi Panemunės vardu pagal dvarą, kurio žemėse pastatyta. Vėliau, ją perėmus Gelgaudams, ji vadinta Gelgaudų  pilimi. Po 1831 m. sukilimo pasikeitus savininkams prigijo Zamkaus vardas. XX a. pradžioje netoliese įsikūrus Vytėnų kaimui, pradėta vadinti Vytėnų pilimi. Šiuo metu vėl vadinama pirminiu savo vardu.

1597 m. Žemaičių pakamario Stanislovo Stankevičiaus-Bielevičiaus Panemunės dvarą įsigijo vengrų kilmės dvarininkas, miško pirklys Jonušas Eperješas. Jis 1604 m. pradėjo statydinti renesansinę rezidencinę pilį. Manoma, kad statinio architektas –Vilniaus Žemutinės pilies rekonstrukcijos autorius Petras Nonhartas. Pilis baigta statyti 1610 m., tačiau vėliau ne kartą buvo pertvarkyta.

Vytėnų pilis 1753 m. parduota Leonui Igelstromui, kuris 1759 m. ją perleido Akmenės seniūnui,  LDK vėliavininkui  Antanui Gelgaudui. Naujasis savininkas apleistą pilį rekonstravo, puoselėjo parką ir įkūrė prabangią reprezentacinę savo šeimos rezidenciją. Rekonstruota pilis įgavo klasicizmo bruožų, šiuo stiliumi atnaujinti tvenkiniai, sutvarkytas parkas, jame įrengta oranžerija, aptvarai danieliams. Pietinėje statinio dalyje pro iškirstus langus atsivėrė gražus vaizdas į dvaro parką ir Nemuną. Taip pat buvo pastatytos baltų koklių cilindrinės krosnys, reprezentaciniai kambariai papuošti antikinėmis figūromis. Pilis tapo prabangia rezidencija.

Generolas Antanas Gelgaudas tapo vyriausiuoju 1831 m. sukilimo dalyvių vadu Lietuvoje. Atvykęs iš Užnemunės jis su 16 tūkst. karių persikėlė per Nemuną ties Gelgaudiškiu ir apsistojo netoli savo tėvonijos. Iš čia prasidėjo sukilėlių kovos Lietuvoje. Pralaimėjus 1831 m. sukilimą ir žuvus A. Gelgaudui, Panemunės pilis buvo apleista, išgabenta vertinga biblioteka, pilis nusavinta. Šeimininkų netekusi pilis buvo menkai prižiūrima ir ilgainiui vis labiau griuvo.

1867 m. pilį ir dvarą iš Valdinės palatos perėmė Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis. Pilyje įrengti keli kambariai, bet rytinis korpusas beveik sugriuvo.

1925 m. pilį ir dvarą nusavino Lietuvos valstybė, jie iš varžytynių parduoti iš JAV atvykusiam kunigui A. Petraičiui, kuris netrukus mirė. Tarpukariu čia veikė vienuolių saleziečių vienuolynas, uždarytas Antrojo pasaulinio karo metais. 1934 m. pilies griuvėsius, nusiaubtus 1927 m. gaisro, pasiūlyta perimti Švietimo ministerijos Kultūros departamentui, o 1935 m. ji perduota Švietimo ministerijos Archeologijos komisijai. Nuo to laiko pilis buvo įvairių kultūros ir švietimo įstaigų žinioje.

1939, 1959–1962 m. pilis buvo konservuojama, 1984 m. ir 1995–1997 m. restauruojama. 1961 m. įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą.

2009 m. Panemunės pilis pradėta atstatyti, bandoma atkurti buvusią pilies išvaizdą – atstatomi nugriauti du gynybiniai bokštai bei vienas iš pilies korpusų, taip atkuriama buvusi pilies struktūra su uždaru kiemu. 2013 metais pilis po rekonstrukcijos vėl atidaryta lankytojams.

Raudonės pilis

Raudonės pilis – rezidencinė pilis Raudonėje, dešiniajame Nemuno krante, ant stataus ir aukšto (apie 35 metrus) šlaito. Pilį sudaro trys stačiakampio plano 2–3 aukštų korpusai, išdėstyti U raidės pavidalu, penki apvalūs bokštai (4 kampiniai ir centrinis bokštas). Pilis sumūryta iš raudonų plytų, netinkuota. Korpusus ir bokštus puošia masyvūs konsoliniai karnizai, bokštų viršūnes – dantyti kuorai. Pilies rūmuose dabar veikia Raudonės pagrindinė mokykla. Į pilies bokštą (33,5 m aukščio) leidžiama patekti ir turistams.

Pirmosios pilys Nemuno pakrantėje statytos dar apie 1300 metus kaip kovų su kryžiuočiais gynybiniai postai. Po Žalgirio mūšio jų svarba sunyko, tačiau pilys atgimė XVI–XVII a., kai Nemunas tapo prekybos keliu. Raudonės pilis priskiriama tokioms antrosios kartos reprezentacinėms panemunės pilims

Miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas (iš Prūsijos kilęs miško eksportuotojas) XVI a. pabaigoje Raudonėje pagal olandų architekto Nornhardto projektą pasistatė Renesanso stiliaus įtvirtintus dvaro rūmus – pilį. Manoma, kad Raudonės dvarą Krišpinas Kiršenšteinas gavęs iš LDK Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto. XVII a. 2-ojoje pusėje didelius perstatymus atliko Lietuvos didysis iždininkas ir Lietuvos didysis sekretorius Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (pilį pastačiusio pirklio anūkas), įrengęs čia savo rezidenciją. Tai buvo pilies klestėjimo metai. Vėliau, išmirus Kiršenšteinams, įsikūrė jų giminaičiai  Olendskiai  XVIII–XIX a. keliskart perstatė pilį (daugiausia pagal klasicizmo tradicijas; autorius galėjo būti architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius).

Pilį apgadino gaisras. 1811 m. ją iš Olendskių nusipirko Jekaterinos II favoritas grafas Platonas Zubovas, kuris keitė daugiau jos vidų, tačiau taip pat rekonstravo pilį, iškasė tvenkinius, pastatė neogotikinio stiliaus malūną. Dmitrijaus Zubovo duktė Sofija von Pirch-Kaisarova 1854–1877 m. vėl pagal  L. C. Anikinio projektą perstatė pilį, kuri įgavo neogotikos bruožų ir dabartinę išvaizdą. 1877 m. pilį jau valdė Kaisarovos dukra Sofija Waxell, o vėliau ir anūkė, taip pat Sofija, ištekėjusi už portugalo José Carloso de Faria e Castro. 1903 m. atliktas kapitalinis pilies remontas, tačiau per I pasaulinį karą smarkiai nuniokota ir išgrobta. Po karo de Faria e Castro giminė nuskurdo ir pilis 1934 m. buvo parduota iš varžytynių – ją įsigijo LR švietimo ministerija, vėliau perduota Lietuvos bankui.

1944 m. rugpjūčio 6 d. vokiečiai susprogdino pietinį didįjį bokštą (34,5 m aukščio), kuris virsdamas sugriovė dalį pietinio korpuso. 1965 m. pilis atstatyta, joje įsikūrė Raudonės pagrindinė mokykla, 1968 m. atstatytas didysis bokštas. Pritaikant pastatą mokyklai buvo sunaikintas istorinis interjeras.

Greta pilies yra Raudonės parkas (26,8 ha; pradėtas kurti XVI a. pabaigoje), vandens malūnas, gamtos paminklas – Gedimino ąžuolas. Dabar čia driekiasi dvi mažalapių liepų ir paprastųjų eglių alėjos. Auga apie 200 metų kaštonas, kurio skersmuo siekia 1,3–1,4 metro. Parke taip pat stovi paminklas Raudonajai Armijai.
Parkas imtas veisti XVI a. pabaigoje, vėliau buvo plečiamas, pertvarkomas, sodinamas. Jį įkūrė K. Kiršenšteinas. P. Zubovui valdant iškastas tvenkinys, įrengtos apžvalgos aikštelės. S. Kaisarova įrengė naują takų sistemą, pasodino egzotiškų medžių (riešutmedis, europinis maumedis, baltažiedis vilkmedis ir kt.). Po karo dalis želdinių iškirsta mokyklai kūrenti.

Dominuoja vietiniai medžiai (paprastasis klevas, mažalapė liepa, paprastasis uosis, karpotasis beržas, plaukuotasis beržas, paprastasis ąžuolas, šermukšnis, eglė, ieva, drebulė, blindė ir kiti). Įrengta Šaulių aikštė (tarpukariu joje rinkdavosi šauliai), yra Draugystės, Meilės kalnai, skroblų alėja veda Beždžionkalnio link (pasakojama, kad vienas pilies savininkas turėjo beždžionę, kurią labai mylėjo, o po jos mirties palaidojo ir kapo vietoje supylė kalnelį).

Pilies šiaurinėje pusėje yra raudonų plytų malūnas, pastatytas 1877 m. Jame buvo dvaro tarnų gyvenamosios patalpos, ratinė. Tarpukariu jame dar buvo gyvenama, kai kuriose patalpose pilti javai. 1923 m. pastate įkurtas malūnas.

Kiti objektai

Jurbarko rajone yra ir daugiau paveldosaugos objektų – tai Seredžiaus, Veliuonos ir Vytėnų archeologijos kompleksai, Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo dangun bažnyčia, ūkinės paskirties pastatas, vadinamas magazinu, Nemuno žvejybos muziejus Šilinėje, Smalininkų miestelio centrinė dalis, buvusio siaurojo geležinkelio stoties pastatas, technikos objektas – vandens matavimo stotis ir kiti.

Parengta pagal wikipedia, turistopasaulis.lt bei jurbarkas.lt informaciją

Nuotraukos iš wikipedia ir turistopasaulis.lt