Reklama 1

Pranciškus. Liturgija – pirmoji katechetė

„Jūsų atsidėjimas liturgijai ir jos muzikai yra evangelizavimo kelias visiems, nuo vaikų iki suaugusiųjų. Liturgija iš tiesų yra pirmoji katekizmo „mokytoja“. Nepamirškite to: liturgija yra pirmoji katekizmo „mokytoja“, – trims tūkstančiams rugsėjo 28 dienos audiencijos dalyvių sakė popiežius Pranciškus. Jis susitiko su Italijos šventosios Cecilijos asociacijos nariais. Ši 1880 metais įsteigta asociacija siekia, kaip rašoma jos nuostatuose, „remti ir skleisti sakralinę muziką arba liturgiją pagal Bažnyčios dvasią“. Ji sudaryta iš daugybės kitų draugijų, kurios veikia parapijų lygiu, dažniausiai chorų pavidalu.

Trečiadienio katechezė. Iš kokio molio nulipdytas Kristaus mokinys?

Per paskutinę rugsėjo mėnesio bendrąją trečiadienio audienciją popiežius Pranciškus vėl komentavo Apaštalų darbų ištrauką, šį kartą apie Steponą, kuris tapo pirmuoju kankiniu. Gausiai maldininkų ir piligrimų miniai šv. Petro aikštėje buvo perskaitytos šios Šventojo Rašto eilutės: „Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių ženklų ir stebuklų. Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos (...) ir mėgino ginčytis su Steponu. Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo. (...) Visi sėdintys taryboje įsmeigė į jį akis ir matė jo spindintį tarytum angelo veidą (Apd 6, 8–10. 15)“.

Popiežius sekmadienio vidudienį. Kas yra Jėzaus giriamas „gudrumas“?

Popiežius Pranciškus, prieš „Viešpaties Angelo“ maldą kalbėdamas apie šio sekmadienio Evangelijos palyginimo nesąžiningą prievaizdą, neragino juo sekti, bet ragino iš jo mokytis „gudriai“, tai yra apdairiai ir išmintingai tai, ką turime šiame gyvenime panaudoti siekiant dangaus karalystės. Būti „gudriems“, sakė popiežius, reiškia pirmumą skirti žmonėms, o ne tam, ką turime.

Vertingiausia popiežiaus dovana

Minint popiežiaus vizito Lietuvoje metines, kviečiame skaityti vyr. redaktorės komentarą, rašytą praėjus mėnesiui po Šventojo Tėvo apaštališkosios kelionės Baltijos šalyse. 

Šį savaitgalį dėkojama už popiežiaus vizitą Lietuvoje, įvykusį prieš keturias savaites. Jo metu Šventasis Tėvas savo žodžiais ir veiksmais mums pasiuntė ne vieną žinią. Dalyvavę susitikimuose, sveikinę jį kelyje ar stebėję LRT transliacijas įsiminėme skirtingus to savaitgalio momentus, vis dar jais dalijamės.

Šventojo Sosto diplomatas: čiabuvių kultūros nėra našta

Jungtinių Tautų Organizacijos generalinė asamblėja 2019 metus paskelbė Tarptautiniais čiabuvių kalbų metais. Pasaulyje tokių kalbų yra per septynis tūkstančius, jomis kalba per 370 milijonų žmonių, gyvenančių 90 kraštų. Kalba yra ne vien bendravimo priemonė. Kiekviena iš jų atspindi unikalų požiūrį į pasaulį, unikalų pasaulio supratimą, yra savitos kultūros dalis. Tačiau beveik 2700 kalbų gali netolimoje ateityje išnykti.

Taika neturi būti priimama kaip savaime suprantamas dalykas

Rugsėjo 15–17 dienomis Madride vyko tarpreliginis Maldos susitikimas už taiką, kurį organizavo Šv. Egidijaus bendruomenė. Renginio, suburiančio draugėn šimtus dvasininkų iš įvairių pasaulio kraštų, tema: „Taika be sienų“. Šiuo pavadinimu buvo norima priminti Rytų ir Vakarų Europą skyrusios Berlyno sienos griūtį bei po to sekusius pokyčius, kurie vedė Europą vienybės ir taikos keliu.

Šv. Juozapas iš Kupertino, pranciškonas

Rugsėjo 18 dieną Pranciškoniškoji šeima mini šventąjį Juozapą iš Kupertino.

Šv. Juozapas gimė Neapolio karalystėje, Kupertino mieste, 1603 m. Jo tėvas buvo paprastas dailidė, turėjęs didelių skolų ir gyvenęs labai sunkiomis sąlygomis tuo metu, kai gimė Juozapas. Jo motina vaikui buvo labai griežta. Vėliau gyvenime Juozapas mėgo sakyti, kad atliko noviciatą dar tebebūdamas vaikas. Nepaisant to, jis papildomai atgailaudavo ir visaip marindavo savo kūną. Nuo pat vaikystės Juozapas išgyveno artimą santykį su Dievu.

Šv. Pranciškaus stigmų slėpinys

Tik prieš kelias dienas šventėme Šventojo Kryžiaus išaukštinimo iškilmę. Šiandien, rugsėjo 17 dieną, visa Pranciškoniškoji šeima, o ypač ant La Vernos kalno, pašventinto Serafino pavidalu apsireiškusio Viešpaties ir šventojo Pranciškaus, ant šio kalno gavusio stigmas, švenčia Kryžiaus slėpinį, kuris tapo matomas Neturtėlio iš Asyžiaus kūne. Kaip apaštalas Paulius rašė, nuo šiol tegu niekas manęs nebevargina, nes savo kūne nešioju Jėzaus žymes (Gal 6, 17). Šv. Paulius savo kūne nešiojo nukryžiuotojo Kristaus sekimo randus, o šv. Pranciškus ant rankų, kojų ir šono nešiojo Kristaus kančios ženklus.

Kaip kalbėtis apie Dievą su mažais vaikais? Atsako kun. A. Saulaitis

Jėzui nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė.

Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, – neįeis į ją.“

Ir jis laimino juos apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas. (Mt 10, 13–16)

Kristaus pečiai – kryžiaus skersinis

Jėzaus gerumas nusidėjėlius traukė labiau nei vabzdžius, užuodusius šviežią medų. Iš Jo Širdies savaime sklido šviesa, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Nenuostabu, kad Dievo Avinėlio šventumo kvapsnis traukė prie Jo tuos, kurie suprato, jog jų nuodėmės buvo tapusios jų egoizmą maitinančia šleikščia kasdiene duona, bet nežinojo, kaip iš gėdingo pataikavimo sau išsivaduoti... Gyvenimo prasmės ieškojimas yra esminis žmogaus būties lūžio taškas, nes artėjimas prie Dievo primena neabejotiną tiesą – Jis mūsų ieško tūkstančius kartų labiau nei mes Jo. 

Į Lietuvą atvykęs „Šv. Kazimieras“ – šedevras, apie kurį niekas nežinojo

50. Tiek kambarių yra rūmuose, kuriuose nuo vaikystės gyvena mons. Marco Domenico Viola – dabartinis Šv. Lauryno bazilikos Florencijoje klebonas. Tuose namuose, menančiuose seną Violų giminės istoriją, sukabinta daugiau kaip 350 vertingų paveikslų – seniausi jų siekia XIV amžių. Ir viename iš tų kambarių kabojo ir Šv. Kazimieras. Tik dvasininkas nė neįtarė, kad praeidavo pro Lietuvos ir Lenkijos globėją.

Pranciškoniškosios šeimos šventieji. Pal. Bonaventūra iš Barselonos

Jis vedė būdamas aštuoniolikos metų, kad įtiktų tėvui. Mikelis Batista Gran, jaunas ispanas, gyvenęs XVII a., jautė stiprų pašaukimą vienuoliniam gyvenimui, jam gerai sekėsi mokslai. Tačiau jis buvo vienintelis kuklių ūkininkų vaikas, kurie labai norėjo, kad jis padėtų jiems ūkyje. Norėdami sutvarkyti jam gyvenimą, ėmė ieškoti Mikeliui žmonos. Taip jis vedė, labiau iš paklusnumo nei iš meilės, tačiau jau po šešiolikos mėnesių tapo našliu.

Powered by BaltiCode