Ssc pirmasis
Ssc antrasis

Ketvirtasis Gavėnios sekmadienis

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.

Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: 'Eik į Siloamą nusiprausti'. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“. Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“. Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“. Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“. Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' – Taigi jūs kalti“. (Jn 9, 1-41)

Gyvenimo šviesa

Mons. Adolfas Grušas

Jėzui buvo labai svarbi ženklų kalba. Per juos jis betarpiškai prisiliesdavo prie žmonių, nešdamas jiems išgelbėjimo žinią.

Tą dieną Viešpats susidūrė su nuo gimimo aklu žmogumi ir panoro jį pagydyti. Sumaišęs savo seiles su žemėmis, tuo purvu Jėzus patepa aklojo akis, prisiliesdamas prie jo, o paskui liepia eiti ir nusiplauti veidą Siloamo tvenkinyje. Tai ženklas, kuriuo per vieną akimirką pasakoma viskas: Jėzus yra Šviesa ir atėjo nešti Šviesos į pasaulį, kuriam dažnai kur kas labiau patinka tamsybės. Kadangi Šviesa labiausiai spindi tada, kai nėra debesų, kai širdies netemdo sunkumai ir rūpesčiai, Viešpats liepia aklajam, prieš atgaunant regėjimą, nusiprausti vandenyje.

Jei norime išvysti Jėzaus veidą, pirmiausiai privalome leisti Jam nuvalyti mūsų širdį. Jei nepatirsime tos dovanos, liksime amžinai akli.

Jeruzalės gyventojai ir iš toliau atvykę šventyklos  lankytojai negalėjo patikėti savo akimis. Taip atsitiko, nes tai buvo aklųjų akys, nenorinčios žvelgti tikėjimo žvilgsniu. Tai užsispyrėliai, nesudedantys ginklų net susidūrę su akivaizdžia tiesa.

Tokiu būdu pagydytasis jaunuolis tapo visuotinio dėmesio objektu. Visi jį klausinėja, visiems norisi sužinoti, kaip jis buvo pagydytas. Jis visiems kartoja tą patį pasakojimą, atkakliai, nenukrypdamas nė vienu žodžiu, tačiau, klausantis to pasakojimo, pristinga paties svarbiausio asmens - Jėzaus: „Kur jisai?“ „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“, o pagydytasis teturi vieną atsakymą: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“.

Fariziejai randa dirbtinę problemą: Jėzaus padarytas stebuklas įvyko šeštadienį, tuo tarpu, pagal juos, tas, kuris ką nors daro šeštadienį, netgi jei tai būtų pats geriausias darbas, negali būti iš Dievo. Tačiau ir toliau buvęs aklasis nesugeba pasakyti ką nors daugiau, o tik atkakliai kartoja: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jo klausia: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“,- ir šis tvirtina: „Jis pranašas“. Fariziejai spyriojasi: „Tas žmogus ne iš Dievo“, o buvęs aklasis į tai atsako: „Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“.

Vis dėlto net ir pagydytas aklasis žydų valdžios viršūnėms buvo tik nusidėjėlis, kurį reikia išvaryti iš šventyklos…

Kaip tik tada pagydytasis ir išvysta Jėzų, tikrąją Šviesą. Iki šiol jis nebuvo Viešpaties matęs savo akimis, o dabar jau susiduria akis į akį, kad tokiu būdu būtų atbaigta gautoji malonė. Viskas baigiasi tikėjimo išpažinimu, nes aklasis suvokia, kad dovanotoji akių šviesa yra ženklas, kviečiantis į tikėjimą.

Tai kartu ir kvietimas mūsų bendruomenėms, kiekvienam iš mūsų, kad, apšviesti tikėjimo ir pažinę Jėzų, su džiaugsmu priimtume kiekvieną dieną, netgi tada, kai susiduriame su vienatve ar išmėginimais. Akių atvėrimo ženklas yra liudijimas, kad Jėzus savo šviesa gali nušviesti kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Reikia tik nusiplauti purvą nuo akių bei širdies ir leisti, kad mus paliestų Viešpaties ranka…

Powered by BaltiCode