Reklama 1

Vysk. K. Kėvalas: turėtume kalbėti apie gerovės, o ne apie globos valstybę

Lietuvos Caritui minint savo įkūrimo 30-metį, rugsėjo 30 d. Seime įvyko konferencija „Gerovės valstybės link – ar geru keliu einame?“, kurios dalyvius sveikino Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas ir Europos Caritas generalinė sekretorė Maria Nyman, pranešimus skaitė LVK Socialinių reikalų tarybos pirmininkas vyskupas Kęstutis Kėvalas, sociologai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Siūlome susipažinti su vyskupo KĘSTUČIO KĖVALO pranešimu „Kas gerovės valstybėje kuria gerovę? Subsidiarumo principas.“

Jei paklaustumėme patys savęs, ką reiškia gerovės valstybė, kiekvienas turėtume atsakymą į šį klausimą. O kaip įvardyti pagrindines kelias kryptis, kurios mums duotų jėgų sekti bendrais principais ir neišsibarstyti? Kaip galima kalbėti apie gerovės valstybę, neturint valstybės vizijos? Valstybės vizija turėtų būti įvardyta keliais lakoniškais sakiniais, ir gerovė turėtų būti minima kaip pagalba šiems tikslams siekti. Valstybė turėtų rūpintis šeima, jaunimu, savo vargšais. Išsprendus šiuos rūpesčius gerovės valstybę turėtume stipresnę.

Ką turime savo valstybėje daryti, kad jaunas guvus protas neemigruotų, kad ta energija, kūrybiškumas ir sveikata liktų mūsų Tėvynėje? Gal reikėtų smulkiam ir vidutiniam verslui aplinką gerinti ir stiprinti?

Susiduriame su vienatvės vargšais, esančiais atskirtyje nuo šeimos ir visuomenės. Ši skurdo rūšis dar didesnė nei rūbai ir maistas. Kad ir tie drabužiai, kuriuos Caritas dalino 30 metų. Pastebime, kad kai kurie žmonės įsigudrino net nebeskalbti drabužių, nes Carite galima gauti išskalbtų.

Santykiai šeimoje. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas buvo pastanga atliepti smurto problemą. Pasiteiravęs policijos, kokia situacija su nusikalstamumu, sužinojau gerą žinią: nusikalstamumas mažėja. Tačiau pastebėta, kad nepavyksta sumažinti smurto protrūkių artimiausioje aplinkoje. Tai tampa tikru iššūkiu. O kodėl tai vyksta?

Stebime emigraciją, kuri yra pasiekusi vidutinio Lietuvos miesto išvykimo per metus mastą. Ką turime savo valstybėje daryti, kad jaunas guvus protas neemigruotų, kad ta energija, kūrybiškumas ir sveikata liktų mūsų Tėvynėje? Gal reikėtų smulkiam ir vidutiniam verslui aplinką gerinti ir stiprinti?

Gerovės valstybės pagrindinis kūrėjas yra šeima, o ne pati valstybė. Santuokoje saugūs ir vaikai, ir tėvai. Santuokos stiprinimą suprantame kaip pirminį gerovės valstybės kūrimo būdą. Antras veiksnys – bendruomenių stiprinimas. Tai – sektorius, kuris Lietuvoje egzistuoja ir yra labai brangus, nes, kaip patarlė sako, užauginti vaiką reikia viso kaimo. Kuo margesnė mūsų nevyriausybinių organizacijų vaivorykštė, tuo stipresnė visuomenė. Turėtume labiau remti nevyriausybines organizacijas ir jų iniciatyvas.

Mūsų jaunimas galėtų turėti geresnes sąlygas, nes šiandien tokias randa užsienyje. Kokie namų darbai turėtų būti padaryti? Mūsų kaimyninės valstybės eksperimentuoja su PVM mokesčiu, pavyzdžiui, Lenkija – su PVM mokesčiu maistui, Latvija – daržovėms, kad, tarkim, tas žmogus, kuris nutaria auginti pomidorus, juos augintų savo krašte, o ne vyktų rinkti braškių į Angliją. Esu su tokiais žmonėmis kalbėjęs. Šeštadienis, rytas, visi susirinko į šventąsias Mišias. Sakau, jūs liejate prakaitą šioje šalyje, dirbate už tris, o kodėl ne Lietuvoje? Pasiaiškinus sužinau, kad uždirba šiek tiek per tūkstantį eurų. Ir dirba taip, kad visos jėgos ir energija tam skirtos. O gal tiems jauniems žmonėms galime sudaryti sąlygas auginti tas braškes Lietuvoje? Esame specialistai, ekspertai patarti, kaip tą padaryti, bet kaip padaryti, kad jaunimas čia liktų, mūsų vaizduotė netempia... O turėtume įtempti jėgas. Kuo ta Anglija patrauklesnė, gal tyrimą reikia atlikti? Gal reikia jų klausti: „Ką padaryti, kad tu liktum čia?“ Ar ne simpatiškas uždavinys būtų, ar ne pagalba vargšams, ar ne gerovės valstybės kūrimas?

Vyko graži šventė, visi vaikai lakstė patenkinti, gavo daug dovanų, organizacija irgi buvo patenkinta, tačiau viena grupė liko nuliūdusi – ogi tų vaikų mamos. Kodėl? Todėl, kad dėdė geras atėjo ir padėjo mano vaikui. O mama negalėjo padėti, nors, aišku, pritarė tam, kad dėdė padėtų.

Apie subsidiarumo principą. Šis principas – tai visuomenės suartėjimas, įveikiant susvetimėjimą. Kai kalbame apie gerovės valstybę, turime atskirti ją nuo globos valstybės. Globos valstybė yra kritikuojama popiežiaus šv. Jono Pauliaus II, kuris savo laiške Centesimus annus rašo: „Globos valstybės neveiklumas ir trūkumai kyla dėl neteisingai suprastų valstybei būdingų uždavinių.“ O juos suprantame maždaug taip: ateikite, ponai, mes jums padėsime. Valstybės uždavinys yra padėti vargšui, bet padėti reikėtų netiesiogiai, įgalinant šeimą, bendruomenes, jaunimą, kad jie padėtų sau.

Pavyzdys galėtų būti toks: viena labdaringa organizacija nutarė Kalėdų proga apdovanoti vaikus. Vyko graži šventė, visi vaikai lakstė patenkinti, gavo daug dovanų, organizacija irgi buvo patenkinta, tačiau viena grupė liko nuliūdusi – ogi tų vaikų mamos. Kodėl? Todėl, kad dėdė geras atėjo ir padėjo mano vaikui. O mama negalėjo padėti, nors, aišku, pritarė tam, kad dėdė padėtų. O jei būtų pagelbėta mamai padėti savo vaikui, valstybė laimėtų du žmones: mamą ir vaiką, kuris būtų dėkingas mamai už kalėdines dovanas. Ir tai būtų pavyzdys, kaip valstybė netiesiogiai galėtų padėti šeimoms. Tai būtų funkcija, kai aš padedu padėti, įgalinu žemesniojo lygio instituciją, ir tuo būdu sustiprinu ir tą instituciją, ir tą, kuriam padedama.

Popiežius rašo toliau: „Ir toje srityje turi būti laikomasi pagalbos principo, pagal kurį labiau išsivysčiusi visuomenė neturi kištis į žemesnio lygio visuomenės vidinį gyvenimą ir menkinti jos kompetenciją, o veikiau turi remti ją ir, esant būtinybei, padėti derinti jos veiklą su visų kitų visuomeninių grupių veikla, siekiant bendros gerovės.“

Tiesiogiai kišantis valstybei, žmonės tampa vangūs, o pernelyg išpūstose struktūrose, kurioms išlaikyti reikia didelių išlaidų, dominuoja biurokratinė logika, o ne rūpinimasis žmonėmis. Iš tiesų atrodo, kad geriau patenkinti savo poreikius gali tas, kuris arčiau jų ir labiau panašus į varguolį. Be to, dažnai poreikiams patenkinti reikia ne materialinės pagalbos, o tokios, kuri atitiktų kitokio pobūdžio žmonių poreikius. Kartais pagalba būna tokia: „Ar pasirašei čia? Kiek turi? Kada pradėjai skursti?“ Taip galiu „kutavoti“ žmogų ir padėti socialine pagalba. Jei nėra širdies ir meilės, tai anokia čia pagalba... Gali būti, kad formaliai žmogui padėjau, o neformaliai– pažeminau.

Paklausus vienuoliktų dvyliktokų, kokia jų vertybių skalės aukščiausia padala, jie atsakė: šeima. O ką jie apie darnią šeimą žino?

Čia reikėtų kalbėti apie išeivių, migrantų, sergančių ar senų asmenų, kuriems reikalinga globa, pavyzdį. Narkomanams galės padėti tas, kuris juos ne tik gydys, bet ir nuoširdžiai parems. Dažnai pagalba būna anonimiška, bet galėtume geriau. Turime ir Bažnyčios išmintį, ir mūsų patirtį, kokia pagalba efektyvesnė, kokia daro mūsų visuomenę artimesnę, šiltesnę ir mažiau susvetimėjusią. Reikėtų sujungti tas artimiausias grupes: pirmiausia šeimoje esančius narius, tada šeimą ir bendruomenę, o tada– ir valstybę.

Ką galime pasiūlyti? Pirmiausia turime galvoti, kaip padėti mūsų šeimoms, kurių kone pusė išsiskiria. Šiandien turime konstatuoti, kad turime 50 procentų vienišų žmonių, vienišų vaikų, kurie tampa mažiau turtingi, o kai kurie tampa vargšais. Tai yra pralaimėjimas. O kodėl mokykloje negalėtų vykti pamokos apie šeimą, santykius tarp vyro ir moters, santykius, kurie, jei pasiseks, gali trukti 50–60 metų? Bažnyčioje tą bandome daryti sužadėtinių kursų metu, bet ką reiškia tie aštuoni susitikimai prieš visą gyvenimą, kai susidursi su įvairiais išbandymais? Paklausus vienuoliktų dvyliktokų, kokia jų vertybių skalės aukščiausia padala, jie atsakė: šeima. O ką jie apie darnią šeimą žino? Ar jie gyvena tokioje šeimoje? Mano pasiūlymas būtų sustiprinti jiems tokias žinias apie darnią šeimą.

Antras pasiūlymas: sustiprinti NVO sektorių, galbūt per valstybės pagalbą bendruomenėms. Nežinau, ar apsimokėtų kurti socialinių paslaugų monopolį. Manau, šioje vietoje laisvoji rinka galėtų daugiau. Aišku, susitarti reikia, kad nesimuštume. Bet turėtume didesnį efektą, nes padėtume pagalbininkams, įgalindami juos padėti kitiems.

Na, ir mano minėtas jaunimas. Turime lieti kraują ir vaizduotę plėsti, kaip jiems padėti. Jei jis išvažiuoja, neradęs vietos ir nepriimtas, jo statusas kaip vargšo, nes jis nereikalingas.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode