Reklama 2
Reklama 1

Vysk. A. Poniškaitis: Lengvai išprotėti dėl krepšinio – normalu

Kinijoje įsibėgėja Pasaulio vyrų krepšinio čempionatas. Jame Lietuvai kol kas sekasi gerai – dvi užtikrintos ir gražios pergalės iš tiek pat galimų.

Krepšinį sugalvojęs krikščionis presbiterijonas Jamesas Naismithas vargu ar numanė, jog kai kurioms tautoms (tarp jų – ir lietuviams) kuria būsimą „antrąją religiją“. Nors šis terminas gali atrodyti nuvalkiotas, krepšinio panašumų į kultą pas mus nemažai: prieš svarbias rungtynes „laikom kumščius“ ir tartum maldas ar burtažodžius beriam palaikančius šūksnius (o varžovams – siunčiam užkeikimus: „neįmesk“); taiklesnę ranką turinčius krepšininkus vadinam „krepšinio dievais“, o netikėtai pasiektą pergalę – „stebuklu“; vadovai savo darbuotojus prieš rungtynes paleidžia namo – ar bent jau netrikdo „švento“ laiko prie ekranų.

„Ką tik nugriovė vieną lietuvį. Berods, Butkevičių“, – komentuoja Vilniaus vyskupas augziliaras ARŪNAS PONIŠKAITIS, kai su juo telefonu pasitikslinu keletą detalių dėl interviu. Kaip jau supratot – pokalbis ir bus apie krepšinio grožį, šio žaidimo sąsajas su krikščioniškomis idėjomis ir apie tai, kodėl vyskupui svarbu ne tik melstis, bet ir sportuoti.

Vyskupe Arūnai, esate iš tų, kurie ne tik stebite čempionatą per televizorių, bet ir pats kartais pamėtot į krepšį?

Taip, krepšinis man patinka nuo vaikystės. Lietuvoje nėra taip paprasta nesusidomėti šia sporto šaka. Pats niekada tuo rimtai neužsiminėjau, tačiau mokykloje žaisdavau su bendraklasiais, vėliau – seminarijoje laisvalaikiu. Tiesiog dėl poilsio ir malonumo.

Kai vyksta futbolo čempionatai, katalikai dalijasi popiežiaus emerito Benedikto XVI mintimis apie futbolo svarbą. Tad dabar – duoklė krepšiniui: Jūsų manymu, kuo ši sporto šaka tokia graži, įdomi?

Krepšinis man gražus tuo, kaip jis atsiskleidžia aikštelėje: taktiniai sprendimai, komandinis žaidimas, kūrybingumas, intuicija, taiklumas, greitis, ištvermė, drąsa, ryžtas, kovingumas... Visada linkiu savo palaikomai komandai pergalės, bet man taip pat gražu ir tai, kad rungtynių baigtis ne visada nuspėjama: gražu, kada laimi ir silpnesnė komanda, kuri nenuleidžia rankų, parodo daugiau ryžto, solidarumo. Patinka, kai kovojama iki galo, išlaikoma pagarba varžovams ir komandos draugams – taip pat ir tiems, kuriems tą dieną prasčiau sekasi. Vertinu gebėjimą žaisti taip, kad atsiskleistų kiekvieno žaidėjo geriausios savybės. Taip pat ir gebėjimą žaisti komandoje, galvojant pirmiausia ne apie asmeninius rodiklius, bet apie bendrą rezultatą.

Vis prisimenu, kad už gražaus žaidimo ir pergalių yra daugybė žiūrovams nematomo darbo treniruotėse. Ne tik pačių žaidėjų, bet ir viso komandos personalo. Tai ne vien technikos šlifavimas, bet ir charakterio, asmenybės ugdymas. Taip pat ir žiūrovų ugdymas. Juk jie yra „papildomas žaidėjas“.

Žiūrovų ugdymas? Labai įdomu, pirmą kartą girdžiu tokį pasakymą.

Ugdytis galima įvairiai. Pavyzdžiui, mokytis pralaimėti. Kai yra pergalė – tai, savaime aišku, smagu. Bet kai pralaimime – ugdomės supratimą, kad tai nėra pasaulio pabaiga. Juk ten, kitoje pasaulio pusėje, žmonės irgi džiaugiasi, varžovai taip pat nori laimėti, stengiasi dėl to.  Jie taip pat turi savo gerbėjų, artimųjų, bičiulių. Tai suprasdamas, kažkiek pasidžiaugi kito džiaugsmu. Aišku, labai džiaugtis tuo neišeina...

Be to, po pralaimėjimų mokaisi, kad žmogus nėra kompiuteris ar robotas, kuris visąlaik veikia vienodai užtikrintai. Visko būna. Kaip sakė „Žalgiryje“ žaidęs garsus krepšininkas Markas Popovičius, krepšinyje būna ir pakilimų, ir nuosmukių. Mokaisi, kad po nesėkmės reikia pakilti, eiti į priekį, toliau stengtis.

Na, ir svarbu ugdytis, kad ta sirgalių vienybė – išreiškiama skanduotėmis, dainomis – nežemintų varžovų.

Kalbant dar apie krepšinio grožį – ar yra krepšininkas, kurio žaidimas Jums labiausiai patinka?

Aišku, visada palaikau Lietuvos rinktinę – iš patriotinių motyvų. Kalbant apie žaidėjus... vaikystėje labai įsiminė žalgirietis Vitoldas Masalskis dėl savo kamuolio valdymo technikos. Iš Vilniaus „Statybos“ – Jonas Kazlauskas su savo taikliais metimais. Bet čia iš senų laikų. Dabartiniam krepšinyje – nežinau, gal koks Artūras Milaknis (juokiasi)...

Milaknis?! Kodėl?

Kad yra naglas. Ir kad gražiai suvalkietiškai šneka. Mano sesers vyro balso tembrą primena...

Man šiaip patinka žaidėjai, kurie karštai kovoja aikštelėje, bet kartu išlaiko humoro jausmą, moka pasijuokti iš savęs ir nedramatizuoja dalykų. Kurie myli krepšinį, bet turi gyvenimą ir už aikštės ribų – šeimą, kuriai yra ištikimi.

Jūsų paminėtas Markas Popovičius turbūt yra iš tokių? Aikštelėje – žvėris, bet, kiek teko gyvai su juo pabendrauti, – gilus žmogus.

Man labai įstrigo, kai jo paklausė: „Kas tau yra svarbiau – krepšinis ar šeima“? Popovičius sako: „Aišku, kad šeima“.

O kokios Jums labiausiai įsimintinos rungtynės?

Na, tai žanro klasika – „Žalgiris“ prieš „CSKA“.

Žiūrėdavot?

Tai aišku! Nepamirštama. Vienerias ypač įsiminiau – kai paskutinėmis sekundėmis CSKA žaidėjas Aleksandras Volkovas išlygino rezultatą tritaškiu – tokiu beviltišku metimu per gynėjo rankas. Buvo liūdna – atrodė, pergalė išslydo iš rankų. Bet per pratęsimą „Žalgiris“ viską sutvarkė taip, kad CSKA daugiau visai taškų nepelnė.

Dabar negaliu dažnai matyti, kaip dabartinis „Žalgiris“ žaidžia Eurolygoje, bet labai džiaugiuosi tomis pergalėmis. Ir tai, kad „Žalgiris“ nėra turtingiausia komanda. Pinigai – kad ir kiek būtų svarbūs – ne viską nulemia. Man imponuoja mažiau turtingų ar žymių komandų pasiekimai.

Dar paminėsiu 2000 metų Sidnėjaus olimpines žaidynes, kai lietuviai vos nenugalėjo Jungtinių Valstijų. Emociškai buvo toks wow!

O taip! Pamenu, dėl šio reikalo mus išleido iš anglų kalbos pamokos, ir namie spėjau pažiūrėti antrą kėlinį. Buvo kažkas nerealaus.

Aš pačių rungtynių nemačiau, studijavau Romoje. Tais laikais dar nebuvo tokio stipraus interneto, ne taip jau seniai buvom pradėję juo naudotis. Kažkuriame kambaryje sėdėjome ir per kompiuterį žiūrėjom tik skaičius: kiek liko laiko ir koks rezultatas. Pabaigoje matome – lietuviai atsilieka dviem taškais, ir rungtynės baigiasi. Paskui skaitau rungtynių apžvalgą: „Jasikevičius prametė paskutinį tritaškį.“ Vadinasi, turėjo realų šansą laimėt! Fantastika!..

Turbūt pamenat kitą – 2004 metų Eurolygos atkrintamųjų – dramą, kai Kauno „Žalgiris žaidė prieš Tel Avivo „Maccabi“? Derickas Sharpas tada smeigė tą nelemtą tritaškį ir išplėšė pratęsimą...

...ir „Žalgiris“ pralaimėjo laimėtas rungtynes? Taip, kur ten neprisiminsi... Buvo labai liūdna.

Kodėl prisiminiau tą dvikovą – Šarūnas Jasikevičius savo autobiografijoje pasakoja, kad po to nesveiko Sharpo tritaškio jis pirmąkart gyvenime pagalvojo, jog galbūt yra kažkokia Aukštesnė Jėga… Jis tada žaidė „Maccabi“ komandoje. Na, o „Žalgirio“ fanai po tų rungtynių turbūt nusprendė, kad Dievo nėra... Žodžiu, ar įmanoma krepšinio žaidimą „privesti“ prie teologinių dalykų?

Nesinorėtų Dievo labai traukti į tokius dalykus. Aš pats tiesiog palaikau savo komandą, ir tiek. Šita intencija piligrimysčių neatlieku (juokiasi). Tačiau taip, krepšinyje savitu būdu realizuojasi įvairūs dalykai, kurie svarbūs ir kitose gyvenimo srityse. Taip pat ir Bažnyčios bendruomenėje. Juk į esminį gyvenimo tikslą – išganymą – Dievas mus veda ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, bet kaip tautą, bendruomenę, komandą.

Kita vertus – ar mes, lietuviai, adekvačiai elgiamės, kai meldžiamės, kad laimėtų mūsiškiai, kone garbiname krepšininkus, lengvai einam iš proto?

Esu įsitikinęs, kad garbinti dera vien Dievą. Visa kita, kad ir ką pastatytume į Jo vietą, tampa stabu. Net jei tai nebūtų iš esmės blogi dalykai – tokia nuostata pažeminame ir juos, ir save. Todėl Dievui nenurodinėju, kuri komanda turėtų laimėti. Tiesiog palaikau saviškius, o jei jie garbingai pralaimi – nedarau iš to tragedijos. Varžovai taip pat turi teisę laimėti, o jų sirgaliai – džiaugtis. Pagaliau, kaip ir minėjau, ir iš pralaimėjimų yra ko pasimokyti.

Tai toks truputį „filosofinis“ požiūris. Kitas dalykas yra emocijos. Audringai palaikyti savo komandą ir švęsti pergalę, lengvai išeinant iš proto, manau, nėra blogai – jei tik paskui neužmirštame laiku pareiti. Žinoma, nepateisinu smurto, patyčių nei krepšinio aikštelėje, nei už jos ribų.

Bet gal yra teisinga, pavyzdžiui, melstis už tai, kad laimėtų skurdi valstybė (tokia kaip Filipinai)? Tiems sunkiai gyvenantiems žmonėms krepšininkų pergalės įkvėptų vilties.

Jeigu yra toks motyvas – kad mažiau laimingi žmonės patirtų džiaugsmo – kodėl gi ne? Nematau kažko blogo. Čia gal toks daugiau linkėjimas tiems žmonėms. Kita vertus, įvairiose situacijose mes matom tik dalinį vaizdą. Pavyzdžiui, turtingesni klubai ar rinktinės. Gal kartais jiems būtina patirti pralaimėjimą – kad nepasijustų viską galinčiais dievais? Bet vėl žinok, kada tiems dičkiams sveika pralaimėti, o kada – tiesiog skaudu...

Kalbant apie dabar vykstantį pasaulio čempionatą – šiandien lietuviai žais prieš australus. Vieta antrajame etape jau garantuota, bet būtų gerai užimti pirmą vietą grupėje. Ko apskritai šiame turnyre laukiate iš Lietuvos rinktinės?

Tikiuosi gražaus žaidimo ir gerų rezultatų. Džiaugiuosi, kad ekspertai neprognozuoja Lietuvos rinktinei medalių, tad būtų malonu juos nustebinti. Linkiu sėkmės ir nepalūžti, jei tektų pralaimėti aikštelėje.

Jus kalbinu neatsitiktinai: kiek žinau, esat ne tik krepšinio sirgalius, bet ir pats gan aktyviai sportuojate – vilniečiai kartais pavakarėmis gali Jus pamatyti dėvintį ne sutaną, bet bėgimo aprangą. Ar tai stebina praeivius? Sulaukiat kokių reakcijų?

Tokiame didesniame mieste kaip Vilnius nėra labai didelio smalsumo. Žmonės gyvena savo gyvenimą, eina savo reikalais, vaikšto turistai... o aš tiesiog bėgu. Džiaugsiuosi, kad taip pavyksta – nepritraukti didelio dėmesio.

O kodėl sportuojate?

Krepšinis, futbolas man tiesiog patinka: miela akiai, smagu palaikyti mėgstamas komandas. Kitas sportas man yra daugiau praktiškai naudingas. Kai vienu metu akivaizdžiai supratau, jog nesu bestuburis, buvau priverstas daryti mankštą, kad galėčiau visu žingsniu vaikščioti, kojines užsimauti, altorių pasilenkęs pabučiuoti Mišių pradžioje ir pabaigoje. Supratau, jog reikia, kad kūnas gautų tai, kas jam priklauso. Labai elementaru.

O lengvu bėgimu mane užkrėtė draugai. Padovanojo bėgimo batelius, pakvietė pabėgioti Belmonto parke vieną vasaros pavakarę. Sakė – bus smagu. Ir buvo: kai tik pradėjom bėgti, prasidėjo liūtis, perkūnija. Takai patvino upeliais. Nereikėjo ieškoti, kur sausiau nuleisti koją, kadangi tokių vietų kaip ir nebeliko – o ir per aplytus akinius nelabai kas matėsi. Na, truputėlį erzino pasipylę krušos ledukai, skambiai nuo kaktos atšokdami. Bet patiko.

Kai galiu, truputėlį lengvai pabėgioju ne dėl kokio sportinio rezultato, bet dėl to, kad tada galva ir visas kūnas geriau dirba. Kartais smagu bėgti drauge su kitais. Bernardinų parapijos bėgikai niekada nepalieka paskutinio. Rodos, judi palengva, bet paskui pamatai, kad nubėgai ir lengviau, ir toliau, ir netgi greičiau.

Tokia lengva mankšta ir jos geras poveikis primena, kad ir kitose, dar svarbesnėse, gyvenimo srityse reikia pastovumo, ištvermės, ištikimybės. Pavyzdžiui, kasdienėje maldoje, Dievo žodžio apmąstyme. Taip pat darbuose. Ypač tuose, kurie nenuveikiami greitai, kurių vaisiai ne iš karto pasirodo. Svarbu daryti tai, kas reikia, judėti pirmyn, kad ir palengvėle – dėkojant Dievui ir žmonėms už kiekvieną dieną, kiekvieną įveiktą etapą. Tai va, nors nesu nei sportininkas, nei bėgikas – kartais truputį parisnoju, giliau pakvėpuoju ir maždaug taip pagalvoju apie sportą...

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode