Džiaugsmas dalintis: seserys, turinčios Dauno sindromą

Mažosios Avinėlio mokinės, gyvenančios Prancūzijoje, sukūrė pirmąją pasaulyje kontempliatyvią bendruomenę, kuri priima moteris, turinčias Dauno sindromą.

Cyprien Viet – Vatikanas

Šis dvasinis, žmogiškas nuotykis, išgyvenamas su Šv. Benedikto ir Šv. Teresės iš Lizjė globa, aštuntajame dešimtmetyje prasidėjo kaip draugystė tarp Line’os, jaunos merginos, ieškančios dvasinio gyvenimo ir būdų, kaip įgyvendinti savo pašaukimą tarnauti mažutėliams, ir Veronikos, jaunos merginos, turinčios Dauno sindromą, kuri norėjo pasišvęsti Viešpačiui.

„Lankiausiai įvairiose bendruomenėse, kurios priimdavo žmones su negalia, tačiau pastebėjau, kad tie žmonės tose bendruomenėse neatrasdavo savo vietos, nes jos nebuvo jiems pritaikytos“, – sako sesuo Line, vėliau tapusi Mažųjų Avinėlio mokinių vienuolijos vyresniąja. „Susitikimas su Veronika, mergina turinčia Dauno sindromą, mus paskatino ryžtis naujai pradžiai. Pasakiau sau, kad turiu padėti jai įgyvendinti jos pašaukimą.“  

Veronika jautė pašaukimą tarnauti Viešpačiui, tačiau dėl Dauno sindromo jos niekur nepriėmė.  Kanonų teisė ir vienuolijų regulos nenumato galimybės žmonėms su protine negalia pasišvęsti vienuoliniam gyvenimui. Line’ai ir Veronikai prireikė 14 metų, kad būtų pripažintas šios ypatingos, išskirtinės  bendruomenės statutas.

Augantis Bažnyčios pripažinimas

Pradžioje Line ir Veronika 1985 m. gyveno mažame apartamente daugiabutyje, vėliau prie jų prisijungė kita mergina, turinti Dauno sindromą. 1990 m. jos paprašė Tūro vyskupo, būsimą kardinolą Jeaną Honoré, pripažinti jas kaip pasišventusių pasauliečių asociaciją. Kardinolo Honoré palaikymas padėjo gauti šiai bendruomenei pirmąjį pripažinimą.

1995 m. augantis joms prijaučiančiųjų būrys paragino mažąsias seseris persikelti: jos įsigijo nuosavybę Buržo vyskupijoje, mažame Le Blanc miestelyje, turinčiame 6500 gyventojų. Šios vyskupijos vyskupas Pierre Plateau jas šiltai priėmė. Vyskupo užtarimas padėjo žengti kitus žingsnius Romoje, siekiant gauti vienuolinio kontempliatyvaus instituto statusą, kurį galiausiai gavo 1999 m. „Vyskupas Plateau mūsų bendruomenei buvo kaip tėvas: jis buvo labai artimas žmonėms, turintiems Dauno sindromą“, – sako s. Line. Bendruomenė po truputį plėtėsi, kol 2011 m. gavo galutinį statutų pripažinimą.

Mišri bendruomenė

Bendruomenėje seserų dabar yra 10, iš kurių aštuonios turi Dauno sindromą. Bendruomenė labai trapi, seserys tikisi, kad artimiausiu metu priims daugiau „darbingų“ seserų, nes seserims su Dauno sindromu reikia pagalbos kasdienybėje. „Tačiau jos yra savarankiškos, nes kontempliatyvus gyvenimas leidžia joms gyventi įprastu ritmu. Žmonėms turintiems Dauno sindromą sunku priimti pokyčius, tačiau kai gyvenimas teka vienodu ritmu, joms pavyksta gerai susitvarkyti“, – sako s. Line.

Kasdienis gyvenimas sukasi tarp įprastų darbų, kiekvieną antradienį koplyčioje aukojamos Mišios, yra audimo, keramikos laboratorijos, neseniai užveistas vaistinių augalų sodas. Vienuolių ypatingas pašaukimas atsispindi kasdienybėje, nuolankioje tarnystėje, sekant Šv. Teresės iš Lizjė „mažuoju keliu“. Jos dvasingumas yra seserims didžio įkvėpimo šaltinis.

 „Nuo tada, kai pajutau Jėzaus kvietimą, praėjo 34 metai. Stengiausi pažinti jį skaitydama Šventąjį raštą“, – sako s. Veronika. „Gimiau su negalia, vadinama Dauno sindromu. Esu laiminga, myliu gyvenimą. Tačiau man liūdna dėl vaikų, turinčių Dauno sindromą, kurie nepajus tokio džiaugsmo gyventi.“ S. Veronika pajuto kvietimą gyventi kaip Šv. Teresė, pajuto pašaukimą meilei, jos kelias buvo ilgas, tačiau jos kantrybė ir tikėjimas atnešė savų vaisių. „Jėzus leido man augti jo meilėje. Nors kažkada buvau nepriimta į bendruomenę, labai džiaugiausi, kai 2009 m. birželio 20 d. galėjau duoti amžinuosius įžadus Mažųjų Avinėlio mokinių vienuolyne. Didžiausias mano džiaugsmas – būti Jėzaus sužadėtine“, – sako s. Veronika.

Leisti meilei atsiskleisti

Laikais, kai visuomenė, nebeturinti atspirties taškų, atrodo neberanda gyvenimo prasmės ar nesugeba suteikti gyvenimui vertės, mūsų bendruomenė nori savo paprastu Dievui pašvęstojo gyvenimo  liudijimu patvirtinti gyvenimo ir žmogiškos prigimties sakralumą, sako Mažosios Seserys.

Kad meilės jėga, įrašyta merginų su Dauno sindromu širdyse, pilnai išsiskleistų Viešpačiui pašvęstajame gyvenime, mažosios seserys kviečia „merginas, paliestas neturto ir atsidavimo dvasios, pasirengusias paaukoti gyvenimą Kristaus tarnystei per mažąsias seseris, turinčias Dauno sindromą“ pagyventi pas jas ir susipažinti. O merginoms turinčioms Dauno sindromą, pašaukimo atpažinimas įvyksta kaip ir kitais atvejais: kai žmogus suvokia, kad būtent čia Viešpats jį kviečia. „Kitaip jos grįžta namo. Kaip ir kitų pašaukimų atvejais. Jos labai gerai supranta, jei pašaukimo neturi“, – sako s. Line.

Paprastos draugystės su Jėzumi dovana

Bendruomenės vadovė s. Line randa seseryse su Dauno sindromu neįtikėtiną dvasinę jėgą. „Jos pažįsta Bibliją, šventųjų gyvenimus, turi nuostabią atmintį. Jos yra maldos sielos, labai dvasingos, labai artimos Jėzui“, – susižavėjusi pasakoja ji, matydama seserų paprastume pranašišką ženklą mūsų laikams. „Jų sielos neturi negalios! Priešingai, jos arčiau Viešpaties, lengviau su Juo bendrauja“. „Normalios“ bendruomenės seserys ypač vertina jų gebėjimą atleisti, padrąsinti kitas seseris tinkamai parinkta citata iš Biblijos, kuri suteikia dienai prasmę.

2013 m. bendruomenė buvo pažymėta ankstyvos mirties, kai būdama 26-erių pas Viešpatį iškeliavo Rose-Claire, šventumo apgaubta sesuo, pasekusi šv. Teresės iš Lizjė pėdomis, kurią labai mylėjo. S. Line pasakoja, kad baiminosi mažųjų seserų, turinčių Dauno sindromą, reakcijos, galimo didžiulio emocinio proveržio, tačiau jos susitaikė su netektimi ramiai, viską pašvęsdamos Dievui. „Kai kitą rytą nuėjau į jų kambarį pasikalbėti, pirma sutikta sesuo man pasakė: „Tokia Dangaus valia“, o antroji mane padrąsino: „Turime atsilaikyti. Turime tikėjimą“, – pasakoja s. Line.

Netipinė šios bendruomenės patirtis, atrodo, išties atliepia ne tik į Dangaus troškimą, bet ir atlaiko antropologinį iššūkį, metamą šių dienų pasaulio, kuris paklūsta efektyvumo ir produktyvumo diktatui, kuriame asmenys, turintys Dauno sindromą, nutildyti. Jų gebėjimas mylėti, o ypač tų, kurie apdovanoti tikėjimo dovana, artimumas Viešpačiui neša neįtikėtinus vaisius. S. Line apibendrina – tai pasaulis, kurį dar reikia atrasti: „Jos neša visuomenei džiaugsmą, o pasauliui – meilę, kurios taip jam reikia“.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode