Praėjusią savaitę Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje vyko vidinio gydymo rekolekcijos, kuriose dalyvavo svečiai iš Indijos: katalikų kunigas, filosofijos profesorius tėvas Džeimsas Marakumaras bei sesuo Mary Pereira. Misionierių tikslas – skelbti Dievo žodį, propaguoti Šventąjį Raštą ir jo tiesas bei padėti tikintiesiems peržiūrėti dvasinį gyvenimą, atsisakyti demoniškų įpročių ir sustiprinti savo tikėjimą.
Tėvas Džeimsas yra pasitraukęs iš kunigų seminarijos filosofijos profesoriaus pareigų ir tvirtai pasišventęs vesti rekolekcijas. Savo mokymuose dvasininkas atskleidžia vidinių sužeidimų priežastis, iliustruoja pavyzdžiais, paremtais ilgamete sielovadininko patirtimi, nurodo klausytojui kryptį, glaudžiai susietą su Šventuoju Raštu. Šią misiją kunigui atlikti padeda sesuo Mary.
Nors tėvo Džeimso tarnystės Mažeikiuose grafikas buvo labai įtemptas – be maldų šv. Mišiose, rekolekcijų, jis mažeikiškiams teikė individualias dvasines konsultacijas.
Interviu su juo.
– Mažeikiškiai apie Jus žino labai mažai. Kaip jiems prisistatytumėte?
– Aš esu paprastas kunigas. Į Lietuvą atvažiuoju nuo 2010-ųjų metų.
– Jau gana seniai Jūs tapote misionieriumi. Kaip pajutote tokį pašaukimą?
– Aš įstojau į misionierių – Dievo žodžio tarnų – kongregaciją. Iki 1991 metų gyvenau šiaurinėje Indijoje, po to atvykau į pietų Indiją, o prieš 15 metų pajutau, kad Dievas mane nori siųsti pamokslauti į Europą. Palaipsniui Dievas mokė mane, kaip naudotis Biblija, buvau pakviestas vesti rekolekcijas karmelitų seminaristams – po to jie pasakojo kitiems, jog, norėdami būti išlaisvinti, eikite pas tėvą Džeimsą. Pirmaisiais metais žmonės atvykdavo pas mane po vieną, po du, o trečiaisiais – jau po keliasdešimt. Mano rekolekcijos paremtos Biblija, jas vedžiau skirtingose vietose, metus kiekvieną mėnesį pamokslavau Kapucinų vienuolyne. Vėliau pasiklausyti manęs į Indiją atvyko 40 vokiečių – jiems tai labai patiko, tada mane pakvietė į Vokietiją. Tai buvo 2000-ųjų sausį – taip pradėjau pamokslauti Europoje: Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Slovakijoje, o paskui atvykau ir į Lietuvą. Vykstu ir į Portugaliją, buvau Ukrainoje, Vengrijoje. Einu ten, kur Dievas mane kviečia – tam esu pasirengęs. Turiu tik vieną gyvenimą ir noriu jį atiduoti Dievui.
– Prieš septynerius metus sakėte, kad Lietuvoje – didžiulis krikščionybės nepažinimas. Ar nuo to laiko padėtis pasikeitė?
– Kai kurie žmonės pasikeitė – tai tie, kurie stengiasi būti ištikimi Bažnyčiai, bet kai kurie seka sekuliariu Vakarų pasauliu, todėl tebėra jaučiamos komunizmo pasekmės: jų tikėjimas nėra gilus, kai kurie net nežino, ko moko Bažnyčia, todėl yra labai didelis poreikis, kad žmonės būtų katechizuojami. Nors žmonės nori būti krikščionys, bet jie nežino, ką sako Jėzus – vis dar nėra to gilaus žinojimo apie krikščionybę.
–Tas pats yra ir su Šventuoju Raštu – žmonės jį mažai pažįsta. Ką dėl to reikėtų daryti?
– Tais klausimais turėtų vykti mokymai pačioje bažnyčioje. Reikia kviesti jaunesnius žmones – jei jaunimas tai pažįsta, jis gali mokyti kitus. Indijoje turime programą vaikams, rekolekcijos būna skirtos ir trejų metų vaikams, ir jaunimui. Jei žmonės bus mokomi nuo vaikystės, užaugę jie jau puikiai pažins Šventąjį Raštą. Jeigu šeimoje nėra tikėjimo, vaikai to negauna, nuėję į mokyklą jie susitinka su netinkamais draugais ir tada klaidingai užauga. Tokia situacija.
– Rekolekcijų metu Jūs gydote žmonių dvasią, jų vidinį pasaulį. Kas yra to pagrindas, iš kur visa tai imate?
– Biblija yra Dievo Žodis – jais turime gyventi. Daugelis mūsų ligų yra todėl, kad negyvename Dievo Žodžiu. Kai atgailaujame už savo nuodėmes, keičiame savo gyvenimus. Kai gyvename vienybėje su Kristumi, mūsų ligos pasitraukia ir mes išgyjame. Pavyzdžiui, jei žmogus gyvena apmaude, jis gali sirgti daugybe ligų, bet, kai Kristus atleidžia ir myli tą žmogų, ateina išgydymas. Meilė yra Dievo savybė ir aš esu pašauktas jai. Kai mes iš pykčio pereiname į atleidimą, ateina Dievo prigimtis ir mes gauname sveikatą. Ne aš gydau žmones – aš juos grąžinu prie Dievo mąstymo būdo. Svarbiausia tai, kaip mes mąstome: Dievo Žodis yra tiesa, ir, kai mes suprantame šią tiesą ir gyvename ja, daugelis ligų iš mūsų pasitraukia.
– Savo maldomis raginate žmones atsisakyti savo praeities, pažinti Viešpatį ir viską pradėti iš naujo. Kas jiems čia sunkiausia?
– Visų pirma, jie nežino, kad tai, ką daro, yra blogai. Jėzus yra pasakęs: „Mano žmonės nusidėję, nes jie nepažinojo mano žodžio.“ Visų pirma turime pažinti Dievo Žodį, suprasti, kaip atsitraukėme nuo Jo, ir, jeigu atsitraukėme, turime atsiprašyti . Ir ne vien tik savo lūpomis, bet ir iš širdies. Aš nesu toks, kokiu Dievas norėjo, kad būčiau, todėl aš noriu pasikeisti. Pavyzdžiui, pas mane atėjo viena anksčiau Rusijoje gyvenusi vokietė. Ji gyvena su kitu vyru, o Rusijoje taip pat buvo susituokusi. Sužinojusi apie rekolekcijas ir išgirdusi Dievo žodį, ji suprato, kad neturėtų gyventi kaip anksčiau su tuo vyru, kol nesusituoks bažnyčioje. Tada ji į rekolekcijas pradėjo atvesti kitus žmones, savo pačios ir draugo šeimas. Dabar ji daug geriau pažįsta Dievo žodį – ji pasikeitė ir tapo Jėzaus agente. To Dievas nori iš mūsų.
– Rekolekcijų metu Jūsų meldžiama paties sukurta atsinaujinimo, išsilaisvinimo nuo blogybių malda išsamiai apima visas žmogaus gyvenimo sritis. Kaip Jums pasisekė ją sukurti?
– Reikia suprasti, kad turime kūną, dvasią ir protą. Savo pojūčiais matome išorinį pasaulį ir matome tik tai, kas materialu, protas mums leidžia mąstyti. Bet yra gilesnis dalykas – Dievo Žodis. Jis yra maistas sielai. Ir, kai aš patikiu ir juo gyvenu, tada į mus ateina Dievo išmintis, Šventoji Dvasia. Tada aš galiu kalbėti apie tai, kas yra virš žmogaus mokymosi galimybių – Šventoji Dvasia kalba per mus, ir tai paliečia žmones. Jeigu kalbėčiau kaip scholastikas, tai būtų iš mano proto pastangų, bet mes skleidžiame Šventąją Dvasią, kurios paliesti žmonės turi keistis. Todėl mes turime visiškai save atiduoti Dievui: leisti jam mąstyti, kalbėti ir veikti per mus. Tada mūsų žodis turės galią ir netgi klausydamiesi Dievo Žodžio, žmonės bus išgydyti. Kai kurie bus išgydyti besimeldžiant: jeigu pasitiki Dievu, jis pasinaudos tuo ir viską padarys. Visiškas pasitikėjimas Viešpačiu, leidimas jam veikti mūsų gyvenimą leis mėgautis gyvenimo pilnatve – jokios įtampos, jokio apmaudo ir jokio jaudulio...
– Kaip pasitikrinate, ar Jūsų žodis pasiekia žmones?
– Man kalbant ar meldžiantis kai kurie žmonės verkia. Kada žmonės ateina asmeniniam pokalbiui, konsultacijų metu daugelis problemų išsprendžiama. Pavyzdžiui, žmonės dalyvavo kultiniuose dalykuose, o čia jie išgydomi. Daugelis ateina su nerimu ar jauduliu – jie išeina išlaisvinti su ramybe, meile ir džiaugsmu. Mes matome, kad Dievas veikia, ir tada žmonės pradeda labiau mylėti Jėzų. Ir tai yra ženklas.
– Kada Jūs susipažinote su seserimi Mary ir pradėjote bendradarbiauti?
– Nuo 1995 metų, kai pradėjau asmeninių konsultacijų tarnystę, pas mane ateidavo vietiniai žmonės – aš nemokėjau jų kalbos. Sesuo Mary dirbo kolegijoje ir gerai mokėjo jų kalbą – kai būdavo laisva, kviesdavausi ją padėti išversti mūsų pokalbius. Tai truko dvejus metus. Kai pradėjau vesti rekolekcijas, pasikviečiau ją – jai patiko tai, ką aš dariau, tada pasakė, kad yra pasirengusi atsistatydinti iš kolegijos ir norėtų kartu dirbti. Ji žinojo, kaip viską organizuoti kolegijoje, padėjo man pamokslauti. Iš pradžių bijojau dirbti su moterimis, bet ji buvo labai maldinga ir darė nuostabius dalykus. Ji man pasakė: „Tėve, aš praradau savo tėvą, kai man buvo devyneri, tad būk mano tėvu.“ Aš pasakiau, kad yra vienas tėvas – Dievas, bet vis tiek rūpinausi jos reikmėmis. Ji buvo labai pamaldi moteris, pavyzdžiui, per keturiasdešimt advento dienų ji nevalgydavo pietų ir praleisdavo maldoje. Dievas paskyrė ją man – ne aš ją išsirinkau.
– Kokius Jūs pamatėte Mažeikių žmones, ar jie skiriasi nuo kitų?
– Kaip palyginimą paimkime Klaipėdą. Jie yra kvietę mus kelis kartus ir ten yra gilesnis tikėjimas. Žmonės, kaip ir čia, nėra patyrę daug Dievo Žodžio, todėl tikėjimas ir Dievo Žodžio suvokimas mažesnis. Kai kuriose vietose bažnyčios būna pilnos, o čia, nors ir ateina daug žmonių, bet bažnyčia nėra pilna. Juk yra daugiau krikščionių, bet jie neateina. Ir tik tada, kai jie išgirs Dievo Žodį, ateis tikėjimas. O jei jie Jo neišgirs, pagal Jį negyvens, gyvens kaip pagonys.
– Ir pabaigai – ką norėtumėte pasakyti mažeikiškiams?
– Nėra nieko didesnio, kaip pažinti Kristų ir Dievo Žodį. Jį pažinti yra didesnis pasitenkinimas nei gaunant pasitenkinimą pasauliu. Mato Evangelijoje Jėzus sako: „Jeigu žmogus randa lobį lauke, jis parduoda viską ir tą lauką nusiperka.“ Jeigu mes galvosime, kad Jėzaus gyvenimas yra lobis, tada viską parduosime ir stengsimės tai nusipirkti. Jeigu Kristus iš tiesų yra mūsų gyvenimo prasmė, mes visko išsižadėsime ir stengsimės labiau pažinti Kristų ir tuo gyventi: vien tai gali teikti meilę, ramybę ir džiaugsmą mūsų gyvenimui – pinigai, gėrimai ar santykiai negali tavęs patenkinti... Vienintelis dalykas, kuris gali tai padaryti, yra Dievo Žodis surandant ramybę ir džiaugsmą. Ir tai yra tikras gyvenimas.
Tomas RUTKAUSKAS
Birutės Šneideraitienės nuotrauk
