Sprogimas

Jei taip mylėtume gyvuosius...

 

Esu mirtis, kuri tave lydėjo

Nuo mažo kūdikio sapnų,

Esu mirtis, kuri šalnoj rugsėjo

Ir vasaros žvaigždynuos gyvenu.

Esu mirtis, kuri gėles aplanko

Ir žemės viešpatysčių karalius,

Esu aš motina, kuri beturčius renka,

Ir karalienė – auksą ir perlus.....

                                     (B. Brazdžionis)

Visų šventųjų ir Vėlinių išvakarėse – pokalbis su Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaru rel. m. mgr. kun. Antanu Mačiumi.

        Kaip, Jūsų manymu, pasikeistų mūsų gyvenimas, jei gyvuosius mes mylėtume taip pat, kaip mirusiuosius?

        Nereikia čia lygybės, nes nėra lygybės – mirusiems reikia TIK mūsų maldų (užtarimo, advokatavimo pas Dievą), mirusieji patys sau jau nebegali padėti, su mirtimi pasibaigia gerų ir blogų darbų darymo laikas. Mirusiesiems yra vienintelis tikslas – DANGAUS VARTAI. Malda čia plačiąją prasme ne vien poteriai, šv. Mišios, bet ir gražus prisiminimas, geras kalbėjimas apie juos, kuklus kapo prižiūrėjimas ir t.t. Su mirusiaisiais labai paprasta – nei daug meilės, nei daug investicijų nereikalaujantis dalykas. O va su gyvaisiais – visai kitas reikalas: čia tikrai reikia veiklios meilės, kantrybės, atlaidumo, investicijų – tiek laiko, tiek piniginių. Gyvuosius reikia mylėti, na bent jau kokį 100 kartų daugiau.  

Kitas jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“.  Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius“Mt 8,21-22.

Tada mūsų gyvenimas pasikeistų pagal Dievo planą – taptume turtingesni ir materialiai ir dvasiškai, juk Dangaus karalystė prasideda jau čia, žemėje.

        Kaip paprastam žmogui nepaklysti tarp Vėlinių žvakučių komercijos ir tikrųjų Vėlinių tradicijų?

        Yra gera proga sugrįžti prie krikščioniškų šaltinių ir išsiaiškinti, kas svarbiausia. Vėlinės yra viena iš didžiausia švenčių metuose mirusiesiems (šalia Velykų, Kalėdų), tą diena (tikime) į dangų traukia būriai sielų išėjusių, išmelstų iš skaistyklos. Tą dieną ir visą oktavą (8 dienas) galima pelnyti visuotinus atlaidus mirusiųjų naudai. Žvakutės nėra blogis – per Krikštą įteikiama žvakė tariant: „...tegu primena tau Kristų, mūsų Šviesą“, Didįjį šeštadienį giedam: „Kristus mums šviečia“, per Grabnyčias (vasario 2) šventiname žvakes, mirštančiam įduodam žvakę, kad šviestų kelią į dangų..... Žvakučių komercija – jei yra paklausa, yra ir pasiūla. Mes patys turime susirūšiuoti vertybes. Gerai uždegti vieną kitą pašventintą žvakelę ant kapo, bet ne laužą sukrauti.

        Apskritai kodėl, Jūsų manymu, vien užėjęs į prekybos centrą gali pasakyti, ką minime ar švenčiame – ar Vėlines, ar Kalėdas, ar pan.?

 

        Yra paklausa, yra ir pasiūla. „Apie viską pagalvota“. Visada turėsime rinktis patys. Vyresniajai kartai sunkoka, o va jaunimo nebepastumdysi – renkasi patys... Ačiū Dievui, Aleliuja. Jei žmonės neitų į prekybos centrus, šie bankrutuotų. Buvo siūlymas sekmadieniais neiti, nepirkti. Visada turime asmeniškai apsispręsti.

 

        Ar, Jūsų manymu, prekybos centrai tuo nepiktnaudžiauja ir ar negalėtų elgtis truputį „taktiškiau“?

 

        Mes prekybos centrų BOSAI, jie mums tarnauja, mes jiems sąlygas nurodom. Jei apsileidžiam, jei nesame vieningi patys kalti esame.

        Ką Jums pačiam reiškia Vėlinės?

        Visų mirusiųjų šventė – metas susimąstyti apie savo ateitį gyviesiems. Užrašas ant kapinių vartų: „Kokie jūs esate, mes buvome, kokie mes esame jūs būsite“. Tikėjimo išpažinime sakome: „...tikiu šventųjų bendravimą...“ Gyvieji ir mirusieji gali melstis vieni už kitus, bendrauti. Vėlinės man džiugi šventė, su „baltu pavydu“ kalbuosi su mirusiaisiais – jiems jau gerai, jie jau pas Viešpatį, daugybės dalykų jiems nebereikia. Kiek erzina tas žmonių vertybių supainiojimas – tarnauja ne mirusiajam, o savo puikybei (daug investuoja į kapą), „ką žmonės pasakys“.

 

        Ką prisimenate iš savo vaikystės, jaunystės ar senelių, tėvų pasakojimų?

 

        Mirusieji visada pas mus buvo gyvi. Melsdavomės, prie kapo kalbėdavomės, vakarienei dar vieną lėkštę padėdavome jiems... Senelis papasakodavo tikrų istorijų apie gyvus mirusiuosius. Mano senelis 41 metus dirbo duobkasiu, jo namelis buvo kapinių teritorijoje, mano žaidimų aikštelė buvo kapinės, kai namelis buvo nugriautas, pasivaikščioti sekmadieniais eidavome į kapines. Toks jau mano gyvenimas nuskilo, kad mirusieji yra gyvi, mirtis tik peržengimas slenksčio į tikrą gyvenimą, kur nebebus melo, korupcijos, ligų, skurdo.

 

        Ar prisimenate, kada eidavote į kapines:Lapkričio1-ąją, ar 2- ąją?

 

        Lapkričio 1-osios vakare ir lapkričio 2-ąją, ir oktavos dienomis, kad atlaidus pelnytume.

 

        Ką, Jūsų manymu, simbolizuoja Vėlinių žvakutė ant kapo?

        PAŠVENTINTA žvakutė. Kristų pasaulio šviesą. Amžinojo gyvenimo šviesą. Gyvenimas mirtimi nesibaigia, o tik prasideda.

Kalbino skautė sesė Benita

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode