Reklama 1

Drąsios svajonės motyvuoja

Dar tik pirmas savaites skaičiuoja rugsėjis ir šiltas bei saulėtas ruduo, o į ugdymo įstaigas ir klases sugužėjo mūsų jaunoji, jau visiškai kitokia šiuolaikinė karta.

Kviečiame apsilankyti seniausioje, Mažeikių Merkelio Račkausko, gimnazijoje. Kalbiname vieną jos lyderių – šios gimnazijos mokinių prezidentą Edgarą Narkų.

– Kaip galėtum pristatyti save?

– Kad ir kaip banaliai beskambėtų, bet aš – Edgaras. Visų pirma, Edgaras. Mano nuomone, ne pareigos, pozicija ar didelis pagarbos jausmas turi pristatyti žmogų. Žmogų visų pirma geriausiai pristato vardas. Aišku, paskui pavardė, o jei norima plačiau pakalbėti apie žmogų, tai ir tos pačios žmogaus pareigos, laimėjimai, ir kita statistinė informacija, tad, jei plačiau apie mane, kaip ir minėjau, esu Edgaras Narkus. Esu aktyvus mažeikiškis, dalyvauju ir organizuoju įvairius renginius. Visiškai neseniai su puikia komanda teko organizuoti Mažeikių miesto pikniką 2019. Didžiuojuosi, kad esu Lietuvos „Metų mokyklos 2019“ prezidentas. Šiais metais vienintelis atstovavau Lietuvai Jungtinėse Amerikos Valstijose lyderystės ir diplomatijos programoje. Beje, negaliu nepaminėti ir LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos akcijos „Švęsk Vasario 16-ąją išradingai 2019“ laimėjimo. Nuoširdžiu komandiniu darbu įrodėme, jog mūsų kraštą turi pažinti kiekvienas lietuvis, ir pagaminome medinę žmogaus ūgio Lietuvos dėlionę, ją padalijome į 101 dalį – būtent tiek metų šiemet sukako Lietuvos Nepriklausomybei. Didžiąją dalį dėlionės išsiuntinėjome po pasaulį lietuviams, o nemaža dalis liko Mažeikiuose bei daugelyje kitų Lietuvos miestų. Galiu save pavadinti žmogumi su svajone. Svajone kurti, puoselėti, tikėti! Visada į gyvenimą žvelgiu įvairiapusiškai ir optimistiškai, turėdamas norus viską pažinti bei patirti, todėl galiu teigti, jog mano veiklos ir interesų ratas pakankamai platus.

– Kaip atsirado filmas „Laikas ir likimai“, ar tai pirmas kūrybinis bandymas?

– Viskas prasidėjo nuo mano istorijos mokytojos Silvos Paulauskienės ir mokytojo Algirdo Vilko pasiūlymo kurti filmą ir dalyvauti įvairiuose konkursuose tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Kadangi kiekvienais metais tradiciškai Žydų genocido ir holokausto dieną minime žydų kapinėse, ten pradėjome filmuoti kai kurias filmo užuominas. Jau eigoje, atsiradus drąsesniems planams ir siekiams, pildėsi ir mūsų komanda – Algimantas Kozlovas su Ugne Pušinskyte įgarsino filmą, Deimantė Mirončikaitė su mokytoja Daiva Goštautiene išvertė filmą į anglų kalbą ir taip pat prisidėjo prie bendro filmo kūrimo. Aš pats viską filmavau, montavau, kartu su mokytojais rinkau ir vertinau informaciją, taip pat kūrėme scenarijų. Filmo kūryba užtruko keletą mėnesių ir vis dar nepasibaigė. Tarptautinei konferencijai Vilniuje ruošiame išversti filmą į rusų kalbą. Tai vienas ilgiausiai kurtų ir bene geriausiai pasisekusių filmų, prie kurių kūrimo buvau prisilietęs. Šis darbas – ne pirmas filmas, prie kurio kūrimo prisidėjau. Esame dalyvavę įvairiuose konkursuose ir tapę laureatais, o dažniausi paskatinimo prizai būdavo išvykos į Kauną ar Vilnių, todėl per paskutinius dvejus metusšiuos miestus teko aplankyti daug kartų.

– Su kokia realybe ir iššūkiais susiduria šiandieniniai gimnazistai?

– Šiandieniniai gimnazistai susiduria su tokia realybe, kurią patys susikuria, arba su tokia, kurią jiems sukuria likimas. Vieni – ką tik atėję į naują mokyklą, stengiasi susipažinti su mokyklos gyvenimu, kiti – jau spėję apsiprasti – ruošiasi egzaminams, aktyviai įsitraukia į gimnazijos veiklą ir kitaip siekia savo tikslų. Eidami savo asmenybės tobulinimo keliu, kiekvienas susiduriame su iššūkiais, kurie mus moko į gyvenimą pažvelgti per kitą prizmę. Negaliu įvardinti visų iššūkių, nes kiekvienas žmogus – tai skirtinga asmenybė su skirtingu požiūriu ir veiklos sritimis. Kartais vieni gali net nepastebėti iššūkių ir juos gali interpretuoti kaip paprastus, lengvai išsprendžiamus nutikimus.

– Ką tik prasidėjo naujieji mokslo metai. Kokie dar užmojai laukia savo įgyvendinimo?

– Kirba išties daug planų bei sumanymų. Jau visai netrukus, lapkričio mėnesį, švęsime gimnazijos šimtmetį. Tai svarbiausias metų renginys visai gimnazijos bendruomenei. Planuojame įvairiausias veiklas, techninius dalykus, renginio eigą ir daugelį kitų organizacinių reikalų. Kiekvieną dieną į galvą „ateina“ daug naujų idėjų, kaip vienaip ar kitaip prisidėti prie mokyklos gyvenimo. Kaip tik šiandien pradėjome naujos poilsio ir menų erdvės įrengimą, sukūrėme laikmatį, kuris rodo, kiek liko laiko iki gimnazijos šimtmečio, ir dar daug kitų idėjų laukia savo įgyvendinimo. Taigi, tikslų ir užmojų turime daug ir plačių, tad, įdėdami darbo ir tikėdami tuo, artėjame daugelio idėjų įgyvendinimo link.

– Mažeikiai provincija ar...?

– Sutikite, Mažeikiai NĖRA provincija. Pažvelkite, kur mes gyvename. Gal čia ir nėra tobuliausia vieta pasaulyje gyventi, bet man tai – namai, tai – vaikystė ir jaunystė. Čia gyvendamas aš niekuo nesiskundžiu, o tie žmonės, kuriems visada kažkas blogai su miestu, valdžia, sprendimais ar kitais įvykiais, tegul patys pabando kažką naudingo sukurti savo miestui. Šią vasarą visą mėnesį praleidau JAV. Amerikos žmonės pavergė savo nuoširdumu ir paprastumu, gi pas mus dažnai vyrauja susireikšminimas dėl užimamų pareigų ar turimos valdžios. Neslėpsiu, nors kelionės metu jautėmės saugūs ir pilni įspūdžių, bet namų ir būtent Mažeikių ilgesys vis buvo kartu. Tik palygindami Mažeikius su kitomis vietomis plačiajame pasaulyje, mano nuomone, tikrai galime suprasti, jog ši vieta, šis miestas, šios gatvės ir šie žmonės – patys geriausi visame pasaulyje.

Kalbino Algirdas PETRAVIČIUS

Autoriaus nuotrauka

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode