Reklama 2
Reklama 1

Kiek Lietuvoje buvo paskutinių partizanų?

Susidomėjęs perskaičiau Alberto Ruginio straipsnį apie vieną paskutinių Lietuvos partizanų Leonardo Bieliausko žūtį netoli mano tėviškės. Apie jį buvau daug girdėjęs. Rezistencine kova labai domėjaus nuo vaikystės.

Mano broliai Benas ir Ignas jau greitai turėjo eiti tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Tam jie atkakliai rengėsi. Sode atsirado lygiagretės, metalinis skersinis (turnikas). Vienoje aukštoje kriaušėje buvo pritvirtinta ilga, plona kartis kopimui į viršų. Atėjęs puskarininkiu kariuomenėje tarnavęs kaimynas juos mokė įvairių pratimų. Ant vienos kriaušės šakos buvo pritvirtintos labai stabilios sūpynės. Jomis buvo galima ugdyti drąsą, šokti iš jų į tolį. „Pralaužyti“ kaulų ateidavo ir kaimynų bernai. Jie mokėsi kariškų dainų, gerai plaukti, nardyti Ventoje. To mokiausi ir aš – prisirovęs meldų pluoštelį. Iki ašarų buvo skaudu girdėti: „Koks tu būsi Lietuvos kareivis, jei nemoki net plaukti.“ Šokinėjant į aukštį pasitarnavo kiemo tvora, galiausiai broliai taip išsimiklino, kad visai nesinaudojo varteliais – sušokdavo po maudynių tiesiog per tvorą.

Sovietams paskelbus mobilizaciją, visi kaimo bernai pasislėpė. Mūsų sodyboje buvo net keturios slėptuvės – viena, kaip vėliau pasirodė, pati blogiausia, po mano lova. Norint jon patekti, reikėjo atitraukti manąją ir įgrūsti ją tarp tėvo ir motinos lovos. Iš karto matėsi nenatūralus didžiulis tarpas. Svarbiausia, ji buvo tokia šalta, kad ten sėdėti galėjo tik su kailiniais. Dvi slėptuvės buvo bulvių rūsyje ir jo stoginėje, viena daržinės šiene, kita tvarte. Brolį Beną po baisių šaudymų pagavo išbėgusį iš rūsio slėptuvės ant Ventos ledo. Jį parvedę kareiviai apsupo susikabinę rankomis ir neleido prieiti. Mama per kareivių galvas tik primetė maisto ir švarių baltinių. Jis tik mirus tėvams pasakė, kad jį pagavo ne kareiviai, o šunys, kurie sudraskė jo rūbus, sukandžiojo kojas, todėl jis vienintelis iš sulaikytųjų buvo perrengtas kareiviškais rūbais.

Baisūs buvo laikai. Slėptis reikėjo savo tėviškėje. Apsaugai naudotos įvairios priemonės: tabako dulkės, bet nuo jų šunys čiaudėdavo ir persekiotojai suprasdavo, kad čia kažkas nubėgo. Tiko ir žibalas, bet jis taip dvokdavo, kad užuosdavo net žmonės. Geriausiai tikdavo spiritas nuo degtinės varymo. Jei gaudytojai užklupdavo dirbant lauke, reikėjo gyvulių girdymo taku dumti prie Ventos. Ten pakrante bristi iki didelių akmenų ir, dar kokia šaka prisidengus veidą, atsisėsti. Per tankius žilvyčių, nendrių ir aukštų žolių sąžalynus nesimatė, kas sėdi už poros metrų. Nesimatė sėdinčiojo ir plaukiant upe...

Kai 1954 m. rudenį dviračiu važiavau į Mažeikių karinį komisariatą, sutikau kaimyną Leoną Virkutį. Jis papasakojo, kad Viešetės krūmuose nušovė tris partizanus, kurie ginklus sumetė į tvenkinį. Jie turėjo namų darbo Lietuvos karių kepures, kaktoje buvo įsegtas iš skardos iškirstas Vytis, kepurė prie pagrindo apjuosta tautine juostele. L. Virkutis pasakė, kad juos persekioti padėjo kareiviai iš Šiaulių. Mačiau ir aš nuvažiuojančias mašinas su kareiviais.

Kitą dieną nuvažiavau į Šiaulius. Stotyje buvo pilna kareivių. Jie pasakojo, kad kažkur tarp N. Akmenės ir Kruopių nušautas Smetoninės armijos karininkas. Jį pastebėjo užėjęs apylinkės pirmininkas. Šeimininkė sakė, kad tai iš sovietinės kariuomenės atvažiavęs giminaitis. Pirmininkas buvo tarnavęs Lietuvos kariuomenėj ir pažino, kad tai kapitonas. Jis išėjęs paskambino, „kur reikia“, ir sodybą tuoj apsupo. Miško brolis, pašokęs ant iš molio plūkto tvartelio, dar metęs granatą, atsišaudęs iš revolverio, bet, statinį padegus, sudainavęs kažkokią dainą ir nusišovęs. Šeimininkė pabėgusi ir jos negalėję rasti.

Po trejų metų, grįžęs iš sovietų kariuomenės, įsidarbinau už septynių kilometrų nuo Akmenės esančiame Sablauskių kaime, kur gyveno tėvo pusbrolis Lazdauskas. Kaime buvo daug rezistentų, ten žuvo du saugumiečiai, daug sodybų buvo sudeginta. Giminaičio nesutikau. Jis jau buvo Sibire, o jo sūnus Stasys, apsuptas devyniasdešimties saugumiečių, su kovos draugais atsišaudęs, kol deganti daržinė juos užgriuvo, didvyriškai žuvęs. Tada nežinojau, kad greta ūkio kontoros, kur dirbau, pas senukus slapstėsi moterimi apsimetęs rezistentas. Jį, bėgantį pro duris, apsupę pagavo saugumiečiai dar po kokių trejų metų, man išvykus studijuoti į Vilnių. Jis seniau buvo sužeistas į nugarą, ranką. Apie jį sužinojau daugiau, nes ligoninėje gulėjo su mano sūnėnu. Labai padėjo jam ruoštis abitūros egzaminams. Saugumietis, buvęs mano mokinys, papasakojo, kad jam dabar niekas negresia, gal tik bauda dešimt rublių už vengimą registruotis. Buvo jis kažkur nuo Švenčionių.

     Žemaitijoje rezistencinė kova buvo labai aktyvi. Dirbdamas rajone, kartą tikrinau, kaip Elektrotechnikos gamykloje laikomasi švaros. Mane lydėjo lietuviškai išmokęs baltarusis. Kartu pietaudami įsišnekėjome. Po karo grįžęs tėviškėn jis rado tik griuvėsius. Nebuvo nei kur, nei ką dirbti. Pasiūlė dirbti stribu Lietuvoje, kur yra daug užsilikusių vokiečių, žudomi ir plėšiami žmonės. Atvykęs pamatė – padėtis buvo ne tokia. Miškuose buvo 800 besislapstančių ginkluotų žmonių. Stribų apskrityje buvo tik 300. Pusė iš jų atvykėliai, kiti – buvusių caro laikų sukilimų malšintojų vaikai ir anūkai. Tai patvirtina ir straipsnyje minimos apdovanotų stribų pavardės. Žaliūkai lengvai galėjo užimti rajoną, jei nepadėtų Šiauliuose buvę kariškiai, Viekšniuose stovėję šeši tankai.

Kalbant apie paskutinius žemaičių rezistentus, norėtųsi, kad jiems atsirastų rimtesnis paminklėlis. Jie žuvo kovodami, net moteris laikė rankoje nesprogusią granatą. Gal ji žuvo nespėjusi jos mesti?

              

Juozas ELEKŠIS

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode