Reklama 2
Reklama 1

Folkloro šventėje ,,Pūsk, vėjuži!“ – ir mažeikiškiai

Gražina VERŠINSKIENĖ

Palydėti vasaros su daina, pritariant marių vėjui, rugpjūčio 23-iąją Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus Skrajojamasis teatras (režisierius Martynas Januška) atvyko į Juodkrantę. Čia dalyvavo XII folkloro šventėje ,,Pūsk, vėjuži!“, kuri prasidėjo Baltijos kelio 30-mečio minėjimu, kylant aitvarams į dangų. Šiemet folkloro šventė skirta pagerbti lietuvių folkloristikos pradininko, tautosakos rinkėjo Martyno Liudviko Rėzos 243-ųjų gimimo metinių sukaktį ir Simono Stanevičiaus 220-ąsias gimimo metines. Festivalio metu paminėtas ir 800 metų Žemaitijos jubiliejus.

Spektaklis – žemaičių kalba

Tarp gausos folkloro kolektyvų garbę dalyvauti šiame festivalyje mažeikiškiams lėmė pastatytas nuotaikingas spektaklis žemaičių kalba „Vaizdeliai iš Tupių gyvenimo“ pagal Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės kūrybą. Spektaklis skiriamas Žemaitijos jubiliejui ir profesionalaus teatro pradininko J. Vaičkaus pirmojo lietuviško vakaro įprasminimui Mažeikiuose (1905 m.), kurio metu buvo suvaidinta ir dabar pasirinkta Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės pjesė. „Tai ne naujiena, kad mene ne visada svarbiausia kalba. Bandydami atkurti XIX a. pabaigos valstiečių / grytelninkų situaciją, dėmesį sutelkėme į tuo metu vyravusius klojimo teatro principus – autentiškas scenografijos detales, kostiumus, vaidmens kūrimo principus ir muzikinį, garsinį foną. Ir šiandien vyrauja kartų skirtumai, nepakantumas žalingiems įpročiams, iškeliamas nuoširdumas ir  meilė“, – apie režisūrinius sprendimus kalba režisierius M. Januška.

Įprasmintas Žemaitijos jubiliejus

„Žemaitijos etninio regiono kultūra bei tradicijos nepaprastai unikalios. Tikriausiai nė viena Lietuvos etninė dalis nėra taip plačiai aptarinėjama kaip Žemaitija, todėl norėjosi paminėti, prisiminti ir pagerbti savo gimtąją žemę bei tarmę. Būtent šios minties vejami nusprendėme vaidinti žemaičių kalba, o tam puikiai tiko pats pirmasis J. Vaičkaus spektaklis „Velnias spąstuose“. Jubiliejaus šventimas – tai pradžios paminėjimas, todėl ši sintezė atskleidė ir įprasmino J. Vaičkaus veiklą bei Žemaitijos jubiliejų“, – apie pasirinkto spektaklio svarbą sako aktorius Karolis Januška.

Emocijų lietus

Įvairios emocijos kirbėjo aktorių širdyse, išgirdus, kad spektaklis bus žemaičių kalba. „Man žemaičių kalba labai miela ir ausims, ir sielai. Džiaugiuosi, kad moku kalbėti ja, todėl pasiūlymas mane sudomino ir pradžiugino. Kai jau spektaklis surepetuotas ir jau tu gali „žaisti“ scenoje, nebejauti įtampos, vaidinimas žemaitiškai teikia malonumą ir pasididžiavimą savo kalba. Ieškojimas senovinių žodžių – smagus užsiėmimas, kuris kartais būna man pačiai atradimas“, – nauja patirtimi džiaugiasi aktorė Jūratė Tomkuvienė, atlikusi Tupienės vaidmenį. Karolis ne tik apsidžiaugė tokia naujiena, bet ir pajuto didžiulę atsakomybę: „Pamaniau, jog nepajėgsiu. Kilo daug klausimų: kaip šį spektaklį priims žiūrovas, ar gebėsime perteikti pjesės autorių mintis, ar susidorosime su neįprastais tekstais. Vaidinant savo tarme apima laisvės pojūtis, jautiesi grįžęs prie savo šaknų, nesijaudini dėl netaisyklingo kirčiavimo ar netiksliai ištarto žodžio. Jauties arčiau prie žemiškų vertybių, prie žmonių.“ Jaudulio neslėpė ir Janina Gurauskienė, nes, kaip pati prisipažino, kalbėti moka, bet skaityti sunkiai sekasi. O štai aktorė Sonata Maigaitė – žemaitė, kurią nuo pat gimimo supo vien žemaičių kalba, todėl šią kalbą ir įvardija kaip gimtąją, nes ir mąsto žemaitiškai. „Juk žemaičių kalba tokia gyva ir vaizdinga, joje tiek perlų, kad tikrai dažnai aukštaičiui reikia vertimo norint suprasti vien paprasčiausius posakius. Kalbėti žemaitiškai – man ir garbės reikalas. Esu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir mano mokiniai žino, kad galiu bet kada jiems ką nors pasakyti žemaitiškai. Iš pradžių tai jiems kelia nuostabą, tačiau vėliau vertimo nebereikia“, – gimtąja kalba didžiuojasi Sonata.

Ne tik žodis svarbus

Daugelis žiūrovų buvo poilsiautojai ar vietiniai pamariškiai. Janiną pradžioje neramino tos penkios moterėlės salėje, širdis atlėgo, kai vienas po kito ėmė rinktis žiūrovai. O jų buvo nemažai ir įvairaus amžiaus. Trupei pavyko išlaikyti žiūrovus, nors, kaip ne vienas žiūrovų po spektaklio sakė, nesupratę kalbos, bet juos pritraukė intensyvus veiksmas, gera vaidyba ir autentiški baldai, rakandai iš žemaičių buities. Daugelį nustebino, kad tai ne profesionalų, o mėgėjų teatras. Na, o aktoriams – tai nauja patirtis. „Iki šiol vaidinti spektakliai buvo tik literatūrine kalba. Teko girdėti žiūrovų atsiliepimuose, kad žemaitiška kalba prilygsta sunkiai užsienio kalbai. Ypač jei kalbama greitakalbe – žiūrovas lieka visiškai nieko nesupratęs. Scenoje ne tik žodis labai svarbus, bet ir kūno kalba, veido išraiškos, emocijos. Nustebino juodaodis jaunuolis, kuris, visiškai nežinodamas mūsų lietuvių kalbos, išsėdėjo visą spektaklį ir jam buvo linksma. Svarbiausia – jei bent vienas žiūrovas išėjo besišypsodamas ir patenkintas – tikslas pasiektas“, – įspūdžiais dalijasi Jūratė. Štai Karoliui – tai ne tik nauja patirtis, bet ir edukacinis nuotykis. Jis tiki, jog kiekvienas matęs spektaklį išsineš iš jo didesnę meilę ir pagarbą žemaičių kalbai: „Sutinku – užduotis nelengva, tačiau režisūriniai sprendimai leidžia suprasti spektaklį ir nesuprantant visų žodžių. Puikiai surežisuotos mizanscenos, išraiškingi aktorių judesiai bei mimikos, perteikiama emocija ir aplinkos pojūtis.“ Jo mintis pratęsia Sonata: „Vienas iš sprendimų – spektaklyje nėra nereikalingų pauzių. Tylos šiame spektaklyje nėra, ir pats veiksmas, nors ir vyksta toje pačioje vietoje – Tupių troboje – tačiau nuolat kinta. Šio spektaklio tempas greitas.“

Aktorinis krikštas

Dviem jauniems aktoriams K. Januškai ir S. Maigaitei – tai, galima sakyti, aktorinis krikštas. Karolis prisimena, kad visada buvo arti teatro – tiek mokykloje, tiek gyvenime, tačiau pats vaidinti niekada nesiryžo. „Buvo tikrai baisu, nejauku, tačiau jau po pirmųjų repeticijų supratau, jog bijoti nėra ko. Mano vaidinamas personažas Jurgis Žiburys, dailidė – medžio meistras, jaunas vaikinas, nebijantis darbo, tačiau kišenėje švilpia vėjai. Jis atvirai deklaruoja savo nežabotą meilę, mėgsta provokuoti. Šis personažas labai skiriasi nuo mano asmenybės, tačiau, neslėpsiu, ir pats panorau namuose kai ką sutvarkyti, papuošti. Kartais pradedu kalbėti žemaitiškai. Svajonių vaidmens tikrai neturiu, noriu išbandyti viską. Teatro pasaulis toks platus, jog svajonių reikia ieškoti“, – džiaugiasi savo atrasta vieta teatre Karolis.

„Kai gavau scenarijų, pirmiausia jį įdėmiau perskaičiau ir išstudijavau. Tada supratau, kad režisierius Martynas Januška mane puikiai pažįsta ir Magdelės personažas būtent man. Ir realiame gyvenime esu aikštinga ir kovojanti už tai, kas mano. Apie svajonių vaidmenį dar nespėjau pagalvoti. Tik spėju susigyventi su Magdelės personažu. Dabar suprantu, ką jaučia aktoriai ir kodėl jie tiek daug dirba norėdami kuo geriau atlikti savo vaidmenį. Nuostabus jausmas, kai po spektaklio žiūrovai ploja ar net kitą dieną prieina pasakyti, kokie įspūdžiai po spektaklio“, – nauja patirtimi dalijasi Sonata.

Teatras – tai laisvės pojūtis

Tiek K. Januška, tiek J. Maigaitė sako, kad Žemaitija – tai jų kraštas, jų namai, kalba bei tradicijos. „Visada girdžiu, kad žemaitis tvirtas, rimtas, atsakingas, nevyniojantis žodžių į vatą, turintis labai aiškų požiūrį į gyvenimą. Žemaitija – tai tarsi mama, kuri augina tokius vyrus“, – su meile apie savo žemę kalba Karolis. Janinai teatras užpildė tuštumą, atsiradusią, kai po ilgų metų dainavimo „Draugystės“ chore paliko jį. Visiems teatras pomėgis ir laisvalaikis. „Teatre tu gali būti kas tik nori, gali tapti kitu žmogumi. Teatras leidžia pamiršti gyvenimiškus rūpesčius, išsivaduoti nuo kasdienės rutinos. Tai laisvės pojūtis, nevaržomas bei neribojamas pasaulis“, – teigia Karolis.

Žiūrovams – premjera

„Įspūdžiai patys geriausi, nes Juodkrantėje vykstantis kasmetinis festivalis „Pūsk, vėjuži!“ yra aukšto meninio lygio, sutelkiantis geriausius visų regionų folkloro kolektyvus, liaudies meistrus, vyksta amatų edukacijos. Saviveiklinio teatro kolektyvas kviečiamas kiekvienais metais tik vienas. Šiemet tie laimingieji buvome mes. Malonu, kad po spektaklio sulaukėme labai gerų žiūrovų ir organizatorių įvertinimų. Pradžioje sunkiausia buvo suburti darnią, kūrybingą trupę, kuri padėtų įgyvendinti išsikeltus uždavinius, nes vienas režisierius pasmerktas svajonės žūčiai. Dėkingas kostiumų autorei I. Šopienei, scenografei  L. Černauskienei, meistrams E. Pruckui ir A. Steponavičiui, šauniajam muzikos intarpų virtuozui R. Gražiui, muziejininkei J. Miliauskytei ir etnokultūros puoselėtojai J. Kaleckienei.

Viso kolektyvo vardu kviečiu rugsėjo 13 d. 18 val. į premjerą Kultūros centro Didžiojoje salėje, kur žiūrovų laukia ne vienas siurprizas“, jau artėjančiais renginiais gyvena Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro režisierius M. Januška.

Autorės nuotrauka

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode