Šį mėnesį lankysimės Renavo piliakalnyje, dar vadinamame Pilale. Manoma, kad Renavo piliakalnis nebuvo baigtas įrengti ir niekas jame negyveno bei ilgesnį laiką nesislėpė. Datuojamas I tūkst.
Išvaizda
Piliakalnis stūkso Varduvos kairiojo kranto kilpoje (dabar – tvenkinys) esančioje aukštumoje. Aikštelė trikampė, orientuota R–V kryptimi, 10 m ilgio, 15 m pločio V gale. Jos V krašte supiltas 2 m aukščio, 18 m pločio pylimas, kurio išorinis 3 m aukščio šlaitas leidžiasi į 7 m pločio, 1 m gylio griovį. Šlaitai statūs, 10 m aukščio (dabar – 5,5 m). Piliakalnio šlaitai apardyti erozijos (dabar ji stabilizuota), aikštelė – duobių. Piliakalnis apaugęs paskirais lapuočiais, aikštelė dirvonuoja.
Aplinka
Piliakalnio aikštelės gale guli akmuo su vaiko pėdos pėdsakais.
Archeologiniai radiniai
Pylime rasta gyvulių kaulų, grublėtos keramikos šukė.
Tyrimai
Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1906 m. atliko Liudvikas Kšivickis, 1966 m. – Lietuvos istorijos institutas, 1972 m. tyrė Telšių kraštotyros muziejus. Vitas Valatka aikštelėje ištyrė 8 kv. m plotą, padarė 14x2 m dydžio pylimo pjūvį. Nustatyta, kad pylimas supiltas vienu kartu iš molio, vidinėje pašlaitėje sustiprintas akmenimis. Po pylimu aptiktas 15–40 cm storio vasarą nukirstų ir sudegintų lapuočių medžių ir krūmų sluoksnis. Pylime rasta gyvulių kaulų, grublėtos keramikos šukė. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.
Tvarkymo darbai
Piliakalnio šlaitus paplovė patvenkta Varduva, todėl 1993–1994 m. atlikti tvarkymo darbai. Darbus finansavo Paminklotvarkos departamentas, o vykdė AB „Plungės lagūna“. Piliakalnio šlaitų nuošliaužos šiaurės rytinėje pusėje po vandeniu sutvirtintos gelžbetoninėmis plokštėmis. Krantas tvirtintas akmenimis, po jais suformuotas gargždo, žvyro ir smėlio atvirkštinis filtras. Pietinėje–pietvakarinėje pusėje povandeninė dalis sutvirtinta žabų tvorelėmis, lauko akmenimis ir akmenų prizme, po ja suformuotas žvyro ir smėlio atvirkštinis filtras. Eroduojantis šlaitas tvirtintas žvyro ir smėlio drenuojančiu sluoksniu, kuris uždengtas priemolio ekranu. Visas eroduojantis paviršius užvelėnuotas. Šių darbų vertė – 58010,03 Lt. Projekto autorius – J. Lukošiūnas.
Pasiekiamumas
Renavo piliakalnis yra Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Krikštonių kaimo, Sedos seniūnijoje. Pasiekiamas keliu (207) Židikai–Renavas neprivažiavus Renavo sodų pasukus į kairę rytų kryptimi ir pavažiavus 880 m – yra priekyje.
Gyvenvietė
Renavas – kaimas Mažeikių rajone, kairiajame Varduvos krante, šalia kelio Seda–Židikai. Dvaro seniūnaitijos centras (Renavo seniūnaitijos centras yra Vadagiuose). Kaime stovi Šv. Izidoriaus bažnyčia (pastatyta 1933 m.) su varpine, išlikę dvaro rūmai (kultūros paminklas nuo 2008 m.), parkas, kurio svarbiausi gamtos paminklai – storiausia Lietuvoje Renavo eglė ir Daugiavaikė liepa. Yra biblioteka, vandens jėgainė.
XVI a. minimas Renavo dvaras buvęs medinis su šiaudiniu stogu. 1763 m. dvaro inventoriuje minima laikina bažnyčia. Apie 1880 m. pastatyti klasicizmo stiliaus dvaro rūmai. Dvare buvo gaminamas šilkas. 1933 m. pastatyta dabartinė Renavo bažnyčia.
Gyventojų skaičius: 1902 m. dvare – 158, malūne – 8, kaime – 48 gyv., 1923 m. dvare – 1 ūkis, 137 gyv., kaime – 9 ūkiai, 92 gyv., 1959 m. kaime – 175, 1970 m. – 163 gyv., 1972 m. – 14 kiemų, 1979 m. – 174, 1986 m. – 113, 2001 m. – 109 gyv. (46 vyr., 63 mot.).
1895 m. balandžio 2 d. gimė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Pranas Skeivys.
Toponimika
Prieškaryje buvo Renavo gyvenvietė ir Vadagių bei Skėrių kaimai. Prasidėjus kolektyvizacijai, buvo sumaišytas teritorijų paskirstymas. 2002 m. prieš Vadagių kaimą buvo pastatytas gyvenvietę žymintis ženklas. Taip Vadagių gyvenvietę sudaro iš abiejų kelio pusių išsidėstę Vadagių ir Skėrių kaimai. Bendras gyvenvietės plotas užima apie 15 000 ha, kuriame gyvena per 200 gyventojų. Visas kultūrinis ir dvasinis gyvenimas sutelktas Vadagių kaime. Čia yra bažnyčia, parduotuvė. Antroje Sedos kelio pusėje – Skėriuose – yra kapinaitės, koplyčia ir viena parduotuvė.
Prancūziško asmenvardžio Renė priesaginis vedinys.
Renavo dvaras
Dvaras ir jį juosiantis parkas yra Mažeikių rajono Sedos seniūnijos Renavo kaime, ant Varduvos upės kranto. Vienas įdomiausių ir geriausiai išlikusių dvaro ansamblių Žemaitijoje. Dvaro miško parke ošia gamtos paminklai – storiausia Lietuvoje Renavo eglė, taip pat Daugiavaikė liepa.
Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama XVI a. Dvaro pastatas tada buvo medinis su šiaudiniu stogu. Spėjama, kad nedidelis mūrinis pastatas čia jau turėjo stovėti XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje. Anksčiau šis dvaras buvo vadinamas Gaurų dvaru, o vėliau, kai XVII a. pabaigoje jo šeimininkais tapo suvokietėjusių prancūzų Renė (vok. Rönne) giminė, dvarui palaipsniui prigijo Renavo pavadinimas.
XIX a. pirmoje pusėje Renavo dvarą valdė Antanas Renė, garsėjęs pomėgiu sodininkauti. Dvaras pagarsėjo sodu ir apie 18 ha angliško stiliaus parku. Buvo iškasti tvenkiniai, padaryti akmeniniai laiptai, suolai.
1866 m. grafas Antanas Renė į dvarą pakvietė gyventi žmonos draugę, našlę Viktoriją Narutavičienę ir jos vaikus Stanislovą bei Gabrielių – būsimuosius Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signatarą ir pirmąjį Lenkijos Respublikos Prezidentą. Tuo metu šiame dvare namų mokytoju dirbo Laurynas Ivinskis, kuris įskiepijo auklėtiniams pagarbą lietuvių kalbai ir paskatino domėtis žemaičių tautosaka. Narutavičiai Renave gyveno iki Antano Renė mirties.
Po jo mirties dvaras atiteko Eugenijui Renė. Renė giminės atstovas Karolis Evaldas Renė 1732 m. iš Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Augusto II gavo barono titulą. Šis titulas 1841 m. patvirtintas Rusijoje. Antanas Renė vaikų neturėjo ir visą savo turtą užrašė Feliksui Mielžinskiui (1871–1910 m.). Felikso Mielžinskio našlė ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska buvo paskutinės Renavo valdų savininkės. Mielžinskis šalia Varduvos upelio gražioje vietoje įkūrė naują apie 6 ha ploto parką. Jame suskaičiuota 48 rūšių bei formų 1761 medis. Auga storiausia Lietuvos eglė, kurios skersmuo 1,2 m, ir liepa, ant kurios kamieno iš šaknų išaugusios dar šešios liepos.
Apie 1880 m. šlaito viršuje buvo perstatyti kuklūs, bet gana puošnūs rūmai, garsėję vertingomis paveikslų bei antikvarinių meno dirbinių kolekcijomis. Žinoma, kad Mielžinskiai itin didžiavosi Europos miestuose pagamintais senovinio porceliano dirbiniais. Bibliotekoje buvo daugiau kaip 1000 tomų knygų, daugiausia – gražiai įrištos, išleistos vokiečių ir lotynų kalbomis. Naujesnėje rūmų bibliotekoje daugiausia buvo XIX a. antrosios pusės leidiniai, daugiausia lotyniški.
Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka ir kultūros namai. 1980 m. dvaro rūmai pradėti restauruoti. Rūmuose išsaugota autentiška dvaro laikų bibliotekos aplinka. Nuo 1996 m. rūmuose veikia Mažeikių muziejaus filialas. Salėse eksponuojami meno kūriniai, veikia kilnojamosios parodos. 1999 m. Renavo dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G216K). Kompleksui priklauso rūmai, XIX a. pirmosios pusės statiniai: svirnas, arklidė, du tvartai, ūkinis pastatas, sandėlis, rūsys, oranžerijos liekanos ir 1870 m. statyta oficina.
Puslapį parengė Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ pagal „Mažeikių krašto piliakalniai grafiniuose etiuduose ir fotografijose“ (A. Butkuvienė) leidinį, lt.wikipedia.org, mke.lt
Nuotrauka iš mke.lt
