Rima SADAUSKIENĖ
Tavęs tokios niekada nebuvo. Tu tokia liksi visada. Tu tokia liksi visada mano vaizduotės pasaulyje, nes tokią susikūriau iš Tavo knygų, žodžių, vaizdinių ir šviesos. Šviesos, kuri mirga visuose Tavo knygų puslapiuose. Iš savo ašarų, nes žinau visas eilutes, kurios man kelia graudulį. Taip pat žinau tas eilutes, kurios įkvepia gyventi. Žinau tas eilutes, kurios pažadina mano moteriškąja esmę ir, perskaičiusi jas, tampu nepažeidžiama. Tavo žodžiais naudojuos kas kartą, kai išsenka gyvybinės jėgos. Juos skaitau garsiai, kad išgyvenčiau. Galima sakyti, kad Tavo žodžiai, parašyti kadaise, palaiko mano gyvastį. Nes visata priraizgyta keistų saitų. Jie visi susipynę, bet turi aiškią paskirtį. Tavo žodžiai skirti palaikyti mano laikas nuo laiko senkančioms jėgoms. Gal ir neteisinga būtų sakyti, kad Tu gyvenai tam, kad išgyvenčiau aš. Bet tai tiesa, nes, kas aš būčiau, jei nežinočiau, kad Brukšdvario panelė gyveno tikrai? Kokia aš būčiau, nepastovėjusi tą naktį prie Malvinos karsto ir nešokusi plūkaujančio šokio su Janiu, žvelgdama į žalias jo akis? Ir kaip aš būčiau gesinusi manyje degančią ugnį, jei nežinočiau, kas yra žalias kūdros vanduo?.. Ir kaip aš gyvenčiau, nešokusi ant tilto turėklų, spinduliui krentant į upės gelmę?.. Ir ar mokėčiau pasakyti – laiminga esu, jei nebūčiau girdėjusi tokių žodžių, jei Tu nebūtum užrašiusi į baltą lapą, kai tikrai tokia buvai, ir palikusi man. Kad išmokčiau. Kad ir aš kartais galėčiau ištarti, kai jau nebebus, ką sakyti, kai jau nebebus, kaip paaiškinti, kas čia vyksta su manim, ko taip spindi mano akys, ko taip svaigsta galva. Laiminga esu.
Ar Tu bent įtarei, kad sėdėjimas su Malvina „trobos šešėlyje, nugaromis į pilką medinę sieną, ant tamsiai žalių kraujažolių“, duos jėgos išgyventi moteriai, žiūrinčiai pro langą į brinkstančias alyvų žiedų kekes? Sielai laikas nuo laiko reikia Tavo žodžių... Ar Tu galėjai tada apie tai pagalvoti, kai laiminga rašei tuos stebuklingus žodžius? Kad yra tokia moteris... Kad bus... Nes tada ji buvo dar mokinukė ir jai visai dar nerūpėjo, ką Vilniuje, bendrabučio kambarėlyje, užrašė kita. O šiandien ji sėdi prieš baltą lapą kaip ir Tu ir galvoja apie Tave. Jai kartais atrodo, kad Tave pažįsta geriau, nei save arba dar atrodo, kad ją Tu pažinai ir rašei tik apie ją. Išdavei jos slapčiausias mintis ir jutimus, kurių net pati sau nenori pripažinti. Bet Tu tai žinojai savo slaptu giluminiu žinojimu. Nes kam tada tie žodžiai? Tokie žodžiai... Einantys iš vieno šimtmečio į kitą, iš vienos kartos į kitą ir virpinantys širdis.
Pirmą kartą susitikom bendrabučio mažam kambarėly, kur nuo lentynos pakėliau neišvaizdžią mažą knygutę „Stebuklinga patvorių žolė“, ir to kambarėlio šeimininkė, inteligentiška ilgaplaukė, pasakė, kad dabar skaito tą knygą. Jos žvilgsnyje buvo kažkokio keisto pasididžiavimo, kažkas tokio, lyg ji žinotų ypatingą paslaptį, praturtinusią ją, kažką tokio, ko kitiems mirtingiesiems nelemta žinoti. Todėl nedrįsau paprašyti duoti ir man paskaityti. Jaučiausi per menka skaityti TOKIAS knygas. Bet visiems laikams Jasukaitytės pavardė ir neišvaizdus knygos viršelis išliko mano atmintyje. Ir tas kursiokės žvilgsnis.
Naikinant biblioteką ir išpardavinėjant knygas ir man pasiūlė pasidairyti po knygų lentynas. Gal ką rasiu. Ir tada aš vėl pamačiau JĄ. JASUKAITYTĘ ar PATVORIŲ ŽOLĘ? Abi. Ir kursiokės žvilgsnį. Ta knygelė atsidūrė mano rankinėj sumokėjus už ją keturiasdešimt kapeikų. Bet jaučiausi įsigijusi lobį. Rankinėj visą vakarą laikiau uždariusi paslaptį, kurią taip norėjau atskleisti. Nekantravau. Paslapčia vis atsiversdavau pirmą pasitaikiusį sakinį ir perskaitydavau. Ir svaigau. Supratau – tai mano rašytoja. Mano. Skaitysiu viską, ką ji beparašys, nes ji kalba man suprantama kalba, nes ji kalba beveik taip, kaip sakyčiau aš, tik daug kartų geriau...
Taip prasidėjo gyvenimas kartu. Ir atskirai. Buvo gera žinoti, kad kažkur gyvena rašytoja, laikas nuo laiko parašanti man naują knygą. Nesidomėjau jos biografija, neieškojau nuotraukų, nebandžiau sužinoti, kaip ji atrodo. Man atrodė, kad ir taip apie ją viską žinau. Iš jos knygų. Iš to, kas tvyro tarp eilučių. Atrodė...
Išgirdau žiniose minint rašytojos pavardę ir... lipte prilipau prie televizoriaus ekrano. Kalbėjo rašytoja. Svetima, nepažįstama moteris. Sąmonė negalėjo taip greit peršokti iš vizijų pasaulio į realybę. Ji ne tokia, ne tokia, ne tokia... TOKIA. Nusiramink ir gerai įsižiūrėk. Tavo rašytoja atrodo būtent taip. Būtent toks jos balso tembras. Būtent taip ji rengiasi. Ir žodžius, kuriuos girdi, bet jokiais būdais nenori priimti, sako ji, tavo rašytoja. Tos stambokos moters, pavargusiu balsu sakančios kažką kaltinančius žodžius, jokiu būdu nesiejau su ta, kurią pažinau iš knygų. Negali būti.
Bet yra.
„Per tą laiką kiek būčiau parašiusi...“, girdžiu jos balse begalinę nuoskaudą. Suprantu, kad kažkas atsitiko baisaus, nes nieko baisiau negali būti rašytojui, kaip negalėjimas rašyti. Sunaikinta jo savastis. Aš suprantu, kad jai nei parkerio, nei rašymo mašinėlės niekas neatėmė. Čia kažkas baisiau. Jai atėmė gebėjimą rašyti. Ji sunaikinta, ji labai nuskriausta, todėl aš jos ir nepažinau, nes mano vizijose vis dar gyveno begalinis šviesos lengvumas, kurio balsas virš dobilų pievos sklido pranešdamas visam pasauliui – esu laiminga.
Nelaiminga ji. Sunku jai. Norėjau kažkokiu būdu paguosti, palaikyti, pasakyti, kad viskas praeina, nors... ji ir pati tą žinojo.
Dabar jau pažindavau ją ne tik iš tekstų, bet ir iš nuotraukų, spėliodavau apie jos gyvenimą iš balso intonacijų, kai išgirsdavau kalbant. Nes netikiu žodžiais, sakomais garsiai. Žodžiais pridangstoma daug svarbių dalykų. Ypač skaudžių. Tikiu intonacija, atnešančia visai kitą informaciją. Nuo tada girdėjau visko jos balse – ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir euforijos ir nusivylimo, ir nuoskaudų, ir tikėjimo... Buvo visko. Nes ji buvo jau ne vizija. Moteris iš kūno ir kraujo. Ir nešė tokią paprastą moters dalią, apsunkintą, o gal palaimintą, rašytojos talento.
Trys vaikai, kuriems reikia virti vakarienę... Beri grikių kruopas į puodą, nes kas gali būti sočiau ir paprasčiau, ir skubi prie nebaigto sakinio, kad tik nedingtų, neprapultų atminties labirintuose. Tikriausiai ne vienas dingo, prapuolė, bet toje rašytojos esatyje tiek visko daug, tiek visko daug, kad visiems užteko. Visoms jos knygoms.
Nereikia būti ekstrasensu, kad suprastum, kaip nelengva galvoti apie plyštančius vaikų batus, svylančius puodus, vyro neplautas kojines, kai Tavo siela eina Galgotos keliu, klaidžioja kopose begalinėje dykumos platybėje ir, kad šiek tiek nurimtų, vėl sugrįžta į Brukšdvarį. Bet ten jau nebeužsibūna, nes gyvenimas eina tolyn, vaikai užauga ir pradedi mokytis mirti.
Bet skaitytojams tai nerūpi, jie tik akimis ryja knygų eilutes ir nori dar, dar, dar. Kas bevyktų Tavo gyvenime, Tu turi rašyti, rašyti, rašyti. Ir Tu rašai, ir mirdama ir keldamasi, ir kentėdama, ir būdama laiminga. Ir staiga vieną dieną lieka tik tiek. Tik Tavo knygos ir prisiminimai. Bet atmintis – keistas padaras, ji daug ką ištrina, panaikina ar šiaip viską supainioja. Ir jokios tiesos nebelieka, tik tų, bandančių prisiminti, emocijos ir įsivaizdavimai.
Ar Tu tikrai tokia buvai, kaip bandoma papasakoti? Ar pasakotojas kartais nepasakoja tik savo regėjimų? Ar kartais jis nekalba apie save šalia Tavęs?
„Meno kūrinys yra stipresnis už realybę“, skubiai užrašau Tavo žodžius, pasakytus vieno kūrybinio vakaro metu, nes vis pasiklausau keleto įrašų iš Tavo pasisakymų, ir jau visai negaila, kad Tavęs gyvos nesutikau, kad niekad nepadaviau rankos ir nepasakiau nė vieno gero žodžio, nes manęs tada dar nebuvo tokios, kuri Tau galėjo kažką duoti. Tada mokėjau tik imti, imti, imti. Ir ėmiau. Rieškučiom sėmiau Tavo tekstus ir pyliau sau į sielą.
Ir vieną dieną – nieko nebeliko. Nebeliko moters, apie kurią palyginus mažai galvojau jai esant gyvai, ir vis neatsikratau minčių, jai išėjus. Pajaučiau kaltę, nors nesu kalta, nes esu kaip ir visi jos skaitytojai, leidusi puikų laiką su jos tekstais ir net nesugalvojusi, kaip už juos padėkoti. Net negalvojusi. Ar reikia rašytojams dėkoti, kad parašė knygą, kurioje ir tu praleidai keletą ar keliolika savo gyvenimo valandų? Tik neseniai supratau, kad tai vienintelis daiktas, ką gali rašytojas su savimpasiimti išeidamas į paskutinę kelionę, tai tavo „ačiū“, pasakytas jam gyvam.
Metus pavėlavusi, o gal ir pačiu laiku, dabar jau niekas to pasakyti negali, auksinėm raidėm ant žalio popieriaus , tokio žalio, kaip kūdros vanduo, kuriame Malvina gesindavo joje degančią ugnį, rašau auksinėm raidėm Tavo žodžius, susmigusius man į sielą ir nebeduodančius ramybės, keistai ir nepaaiškinamai gulančius į mano paveikslus, kad nebūtų tik žodis, o taptų kūnu, nes noriu, be galo noriu jais dalintis, noriu, kad kuo daugiau žmonių juos perskaitytų, kad tai, kuo gyvenai Tu ir gyvenau aš, eitų iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį, ir visi patikėtų, kaip šventai tikiu aš, kad Brukšdvario panelė gyveno tikrai.
Ir ne tik.
Visos tos moterys, su kuriomis juokiausi, kentėjau, mylėjau ir miriau, visos jos gyveno Tavyje, o Tu manyje. Tokia rašytojos dalia. Pasidalinti. Subyrėti į tūkstančių tūkstančius šviesos dulkelių ir nugulti kituose. Kad išliktum.
Dabar jau amžinai laiminga.
