Įdomūs tarmiški dalykai

Šį kartą kalbėsime apie folklorą, pasakas, padavimus, eilėraščius, posakius, anekdotus, įvairias situacijas, palyginimus.

Stiprybė, vienybė, išskirtinumas

Per visą žmonijos egzistavimo laikotarpį kiekvienas stengėsi kažką palikti ateinančioms kartoms. Vieni statė architektūros šedevrus bei kūrė iki šių dienų išlikusius pasaulio stebuklus, kiti rašė literatūrinius kūrinius, puoselėjo ir po kruopelytę rinko tautosakos perliukus. Ir šiais moderniais laikais daugelis triūsia bei siekia išsaugoti tai, kas buvo kažkada sukurta ir yra pakankamai autentiška – tai mūsų protėvių statyti namai, skrynios, įrankiai, įvairūs rakandai, knygos ir kt. Dažniausiai tai yra materialios vertybės, o tokie neapčiuopiami dalykai, kaip tarmės bei tarmiški dalykai, lieka laukti tinkamo įvertinimo bei atgimimo. Lietuviškos tarmės yra ne tik pagrindinis bendrinės kalbos turtinimo šaltinis, bet jos mus išskiria iš kitų pasaulio kultūrų ir parodo, jog mes esame unikalūs ir labai saviti.

2019-uosius paskelbus Tarmių metais, tiek Aukštaitijoje, tiek Žemaitijoje ir mūsų krašte pasipylė ir vyksta gausybė šiai progai skirtų renginių, kviečiančių prisiminti gimtąją tarmę ir dažniau kalbėti tėvų mums į lūpas įdėtais žodžiais. Daugelyje projektinių renginių bei švenčių metu skatinama kalbėti tarmiškai, nes būtent tarmė geriausiai padeda atsiskleisti.

Tokie renginiai, kaip žemaitiškos dainos festivalis „Esam ė būsem“, ar, tarkime, Mažeikių baikerių klubo „Ašvėnē“ renginiai daug ką pasako – žemaičiai visai Lietuvai skelbia, kad jie savo ištakų, savo gimtosios kalbos atsisakyti neketina, nes joje – ir žemaičių stiprybė, ir vienybė, ir išskirtinumas.                                                            

Priešingos reikšmės, savitas kalbos charakteris

Žinomas atlikėjas Linas Adomaitis nemažai keliauja po pasaulį ir buvo nustebęs, kai Karibuose išgirdo juodaodžius šnekant kalba, kuri jam priminė žemaičių dialektą. Kažkada kantri muzikos atlikėjas iš Kanados Soul Broudy koncertavo mūsų miesto Kultūros centre, o prieš koncertą bendravo su garso operatoriumi, kuris visada šnekėjo tik žemaitiškai. Tada svečias buvo labai nustebęs, nes jam pasirodė, kad kai kurie žemaitiški žodžiai sutapo arba priminė jo gimtosios kalbos žodžius.

Įdomių dalykų galima pastebėti ir čia, Lietuvoje. Nors aukštaičiai ir žemaičiai gyvena ne taip jau toli vieni nuo kitų, tačiau yra ne vienas žodis, kuris vieniems ir kitiems reiškia atvirkštinį dalyką. Pavyzdžiui, žodis brėkšta žemaičiams reiškia „temsta“, o aukštaičiams – „aušta“. Aukštaitijoje ėda tik gyvuliai, o Žemaitijoje žmonės prie stalo visuomet būdavo kviečiami ne valgyti, o ėsti. Tiesa, šiandieniniai žemaičiai taip nebesako, nes laikas diktuoja naujas madas ir taisykles. Nors iš tiesų žodis „ėsti“ nereiškia „bjauriai valgyti“, rusai po šiai dienai valgymui nusakyti vartoja žodį „есть “, panašus yra ir anglų „eat“.

Aukštaičius gali gąsdinti žemaičių pasakymas „vaks kriuok“ (vaikas verkia), mat jiems kriokti gali tik koks krioklys ar baisus gyvulys, o žemaičių kalboje „kriuoktė“ reiškia „lieti graudžias ašaras“, tad žemaitiškas „vaks kriuok“ nereiškia, kad vaikas kažkaip baisiai bliauna – jis verkia taip mielai ir meiliai, kaip tai moka daryti visi pasaulio kūdikiai, todėl mūsų broliai aukštaičiai dėl „kriokimo“ gali būti visiškai ramūs.

Įdomus yra žemaičių žodis „vaikis“. Tai visai ne vaikas, o bernas, jaunuolis, vaikinas. Kita vertus, žodis vaikas (žemaitiškai – vaks ) taikomas tik kalbant apie berniukus. Į klausimą: „Kiek turi vaikų?“, žemaitis atsakydavo: „Tris vakus ėr dvė mergelės“, mat mergelės žemaičiams – ne vaikai. Mergelės yra mergelės. Nors išties taip kalba jau tik senoliai. Šiandienėje Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, vaikais vadinami ir mergelės, ir vaikiukai.

Jei paprašysi atnešti katilą, Žemaitijoje ir šiandien tau gali atnešti visai nedidelės talpos indelį. Tik aukštaičiams „katilas“ reiškia didelę talpą, nes mažus katiliukus jie vadina „puodu“. Žemaičiai po šiai dienai maistą ne ruošia, o taiso, o vilniečiai pietus arba vakarienę gamina.

Bendraujant su įvairių Lietuvos regionų žmonėmis, nesunku pastebėti, kad kiekviename krašte ne tik skirtingai kalbama, bet ir bendravimo normos arba etiketas gerokai skiriasi. Ne be reikalo sakoma: „Pabandyk prie laužo kalbėti, tarkime, rusiškai, pamatysi, kad ir ugnis kitaip dega!“

Štai Žemaitijoje „Lab dėina!“ bus pasakyta žemu sodriu balsu ir be jokių papildomų malonybių. Žemaičiui atrodo, kad pernelyg malonus pasisveikinimas yra veidmainiavimas. Nerašytos žemaičių bendravimo taisyklės nurodo, kad pernelyg saldžiai besisveikinantis žmogus yra tiesiog nepatikimas.

Kitaip bus Dzūkijoje. Dzūkai mano, kad sveikinantis pridera nutaisyti itin malonų toną. To dar negana, „laba diena“ Dzūkijoje bus palydėta visokiausiais meiliais žodeliais: „uogiala“, „dukriala“, „martiala“. Pagal dzūkų etiketą pasisveikinus mandagu pasiteirauti, kaip tam žmogui sekasi, kur jis vyksta ar iš kur parvyksta.

Sūduviui, kaip ir žemaičiui, ilgos kalbos atrodo tik laiko gaišimas. Jeigu žmogus daug kalba, vadinasi, neturi darbo, o jei jau žmogus neturi darbo, vadinasi, jis ir nenori dirbti. Jei nenori dirbti, tai nieko neturi, o jei nieko neturi, vadinasi, pats kaltas.

Ne, ne, nepagalvokite, kad žemaičiai ar sūduviai nemėgsta dzūkų. Visi žino, kad dzūkai labai mėgsta bendrauti, daug kalba. Visokių yra, visokių reikia, tačiau saviems žemaičiai ir sūduviai taiko kitus reikalavimus.

Na, o kaip su aukštaičiais? Aukštaitiškas „Labų dienų!“ irgi skamba santūriai. Suprask, kad visi geri palinkėjimai turi būti pasakyti trumpai ir aiškiai.

Kad ir labai skirtingos, visos lietuvių kalbos tarmės turi bendrų bruožų. Tyrimai rodo, kad daugeliui šiandieninių žmonių, gyvenančių tiek mieste, tiek kaime, klausytis tarmiškai kalbančio žmogaus malonu. Kalbėjimas tarmiškai asocijuojasi su nuoširdumu, neoficialumu, artimais santykiais, šiluma. Galbūt tokios asociacijos iškyla dėl to, kad tarmės šiandien dažniausiai vartojamos neoficialioje erdvėje.

Kita vertus, tik tarmėse išliko tam tikros gramatinės formos, tarp kalbančiųjų sukuriančios šilumos ir jaukumo aplinką. Tokia yra dviskaita. Bendrinėje kalboje yra tik šie asmenys: aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos, o štai tarmėse dar yra „mudu“, žemaitiškai sakoma „vedo“. Taigi, tarmiškai apie du žmones galima kalbėti daug intymiau. Tai puikiai atskleidžia gražiausia lietuvių meilės daina: „Eisva mudu abudu į žalią girelę“.

„Žemaitis gali būti nesuprastas suvalkiečio, aukštaičio ar dzūko, bet su žemaičiu, nesvarbu, iš kurios pašalės kilusiu, tikrai susišnekėsi“, – įsitikinęs kalbininkas J. Pabrėža.

„Poudo ožsėvuožės, buobas nasorasi“ – vienas mėgstamiausių kalbininko J. Pabrėžos žemaitiškų posakių: „Tas posakis man yra kaip amžinas priminimas, kad reikia atsivožti, atsiverti ir daryti gimtajam kraštui gerus darbus. Esu šventai įsitikinęs: ir pasauliui, ir aplinkiniams, ir artimiesiems, ir patys sau būsime įdomesni, prasmingesni ir šiltesni ne standartiniu vienodumu, o kaip tik savitu skirtingumu. Mums, žemaičiams, vienas iš tokių pamatinių to skirtingumo akmenų (žemaitiškai – kūlių) yra gyva ir savita žemaičių kalba, jos nuostabiosios tarmės ir daugybė spalvingų šnektų šnektelių. Viliuosi, kad pavyks pakelti žemaičių kalbos kultūrą, išsaugoti jos savastį, paryškinti ir priminti tos kalbos ištakas.“

Kadangi šiuo metu už langų viešpatauja vasara, tai norisi pasiūlyti mielam skaitytojui atsipalaiduoti bei pasilepinti šiek tiek lengvesnio turinio žemaitiška išmintimi bei pajuokavimais.

Priein vāks pri senelė ė klaus:

– No, senieli, kāp so tamstas dontelēs. A tebtori?

– Kou jau tuokemė omžiou betoriesi? ­– atsaka tas.

Tumet palaikīk mona rėišotus, kol aš če lakstīsio.

Atein žemaitis i stuoti ėr klaus, kumet ėšvažioun greitasis traukinīs i Šiaulius.

– Už keturiū adīnu, ­– atsaka anam budintė.

– Še, kad nuori! Va, ėr greitoms tuo traukėnė…

Sotėka Grūstie Jūzaps prėgierusi Ontuona.

– Ontuonā, a pruota pametē, daktars juk uždraudė Tamstā gertė!

– Mon anuo draudėms jau nabgaliuo, vakar daktars šaukšta padiejė…

Ateit lėguonis pas daktara ė saka:

– Daktarieli, aš mėslėjo, ka tamsta monėj nostatē ne tou diagnuozė…

– Gali mislītė, kāp nuori, vuo kas bova teisos, skruodėms paruodīs.

Kalbas do jaunė žemaitē.

– Veiziek, kāp keitas laikā: mona babunė nuoriejė, ka aš būtiuo konėgs, muotina vės liuob sakītė, ka torio būtė garbings žmuogos, vu žmuona džiaugas, ka aš bėnt nakti i nomus pareino…

Bus džiaugsma a ašaru

Jeigo nėižt kairi akės, jouksīs, jeigo dešinie, kriuoksi.

Jeigo nėižt lūpas, gausi bučioutėis.

Jeigo nėižt kairi delna, piningū gausi, jeigo dešini, toriesi dėdėliū išlaidu.

***

Rokoujes do senė draugā:
– Mona žmuona – ongels!
– Mona ėrgi ne žmuogos….

***

– Kumet bovau jauns, – pasakė garsos daktars, – noriejau būtė dailininko…

– Dielkuo tad tamsta pasirinkuot medicina?

– Dailininka darbė vėsas klaidas matytė, vo medicinuo anas palaiduojam karto so lėguonio…

***

– Padavėjau! Tas bifšteksus tėkriausē ėš arklė mesuos, dėdėlē jau ons kėits, kad negal ne tik ikoustė, bet ėr ipjautė negal…

– Klystat, tamsta puonali, arklys jau senē sošveists, vo dabā kepam vežėma…

***

Apie žmuogaus pruota

Kas pruotings, tas baguots.

Galvuots kap kanapis.

Dorna ė bažnīčiuo moš.

Nu žiuoploma vaistū nier.

Dėrbk so galvo, vuo ne so sobėnė.

Ėlgs plauks, ­trumps razoms.

***

Apie muoksla

Kou jauns ėšmuoksi, sens neožmėrši.

Ėš kaktuos svėista netepsi.

***

Apie lėngvabūdėškoma

Kor vies pot, tėn ė linkst.

Plūdoriou kap šūds ont vondėns.

***

Apie miegiejus pasėkuolītė

Kas gėras, tou ė perkūns trenk.

Kelas kap šūds ont šakės.

So gondrās kėlsi, so varnuoms krėsi.

***

Apie tīlenius, paniurielius

Sosėraukės kap devīnės petnīčės.

Atsėvėipės kap Zabora komelė.

Sosėraukės kap nagėnė.

Tīl kap žovės, borna vondėns prisėsiemės.

Tīl kap sobėnė.

***

Apie darbštoma

Kėinuo ronkas joudas, tuo sāžėnė balta.

Kor diesi, tėn pritėks: ėr pri puona, ėr pri klėbuona.

Aple tingėnīstė

Dėrb kap ne so sava nagās.

***

Apie guobšoma

Kas svetėma nuor, tas ė sava netor.

***

Apie tus, katrėi skob

Skob kap plėks i pėrti.

Šuokėnie kap lopams.

Laksta kap velnė nešams.

Laksta kap i sobėnė ignībts.

Šuokėnie kap varlie ont lėntuos.

***

Apie žmuoniū nesotarėmus

Vėinam jouda, kėtam ­balta.

Vėinam ruožė, kėtam ­rupūžė.

Vėins trauk, kėts velnė lauk.

Draugau kap šou so katė.

Sermiega sermiegā jied.

Baigiant šį teminį puslapį norisi pasakyti, jog galime džiaugtis ir didžiuotis, kad gyvename Žemaitijoje, kad turime savo išskirtinę tarmę. Jau nuo seno žemaičiai buvo drąsūs, stiprūs tiek dvasia, tiek savo požiūriu. Galbūt tai ir padėjo išsaugoti gimtąją žemaičių šnektą, kuri vis dar skamba ir šiandien. Reikia tik viltis ir tikėti, kad senosios tarmės bus išsaugotos ir bent jau greitai tikrai nešnyks. 

Kas mes būtume be savo tarmės?

Parengė Algirdas PETRAVIČIUS

Autoriaus nuotrauka

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode