Reklama 1

Jaunimas – ateities istorija

 

Istorijos tęstinumą perima ir tęsia jaunoji karta. Šiandien pasižiūrėkime, kaip tai sekasi realiame gyvenime. Nors straipsnio pavadinimas gimė gerokai anksčiau, tačiau, pasirodo, tokia polemika viešojoje erdvėje vyksta jau senokai ir yra gana įdomi bei aktuali. Ką gi, tuo geriau.

LAISVA, ugninga, nežabota 
Kliūčių, jaunyste, nežinai! 
Į ateities žavingus plotus 
Pirmyn veržiesi amžinai.

Jonas Aistis, ištrauka iš eilėraščio „Jaunystė“

Tėvynės vėliavnešys

Lietuvoje šiuo metu gyvena per 600 tūkst. jaunų žmonių, tai sudaro per 20 procentų bendro Lietuvos gyventojų skaičiaus. Šis skaičius mums rodo, kad tai toli gražu nėra tik Lietuvos ateitis, o būtent visuomenės grupė, kuri gyvena čia ir dabar, tad tai yra ir Lietuvos dabartis.

Ką jaunimas gauna šiandien, kaip jis save realizuoja ir su kokia aplinka susiduria, visa tai lemia jo požiūrį ir veiksmus kuriant ateitį. Nepaprastai svarbu jaunimui suteikti kuo daugiau aktualios informacijos, nes žinios padeda ugdyti motyvaciją. Prieš keletą metų, Tarptautinės jaunimo dienos proga sveikindama renginio dalyvius, šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, jog jaunam žmogui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Pasak šalies vadovės, jaunimas ne tik perduoda mūsų kalbą, tradicijas, kultūrą ateities kartoms, bet ir prisideda kuriant mūsų šalies bei mūsų tautos ateitį. „Lietuvai reikalingi veržlūs jauni protai, aktyvus, iniciatyvus, kūrybingas bei atsakingas jaunimas. Jūsų žinios ir įgauta patirtis gali labai pasitarnauti mūsų valstybei“, – tuomet sakė Prezidentė.

Jaunimas visada buvo ir bus savo Tėvynės vėliavnešys, jos puoselėtojas ir saugotojas. Tuo įsitikinti nesunku: spaudos draudimo metu savo gyvybėmis rizikavę lietuvybės skleidėjai – knygnešiai; vos mokyklą baigę broliukai miškuose, krūtine stoję už laisvą Lietuvą; sovietmečiu pogrindyje priešinęsi jaunuoliai, visaip neleidę totalitariniam režimui pakirsti tautos dvasios.

Nori būti matomas

Jaunimas nori būti matomas bei išgirstas. Taip buvo visada. Kai dabartinė vyresnioji karta buvo tame pačiame amžiaus etape, jie buvo ne ką mažesni maksimalistai. Buvo žingeidūs, drąsūs, originalūs. Šiandieninė jaunoji karta nori būti laikoma visaverte kintančio proceso dalyve, nori atlikti savo svarbų vaidmenį kuriant Lietuvą bei Europą.

Į jaunimą labiau norisi žiūrėti ne kaip į problemą, o kaip į pozityvią ateities kūrimo jėgą, todėl Telšių apskrities savivaldybėse, kaip ir visoje Lietuvoje, jaunimo politikos formavimo ir įgyvendinimo ateities planai, o ir perspektyvos orientuota į tai, kad jaunas žmogus būtų girdimas ir jam būtų aktyviai padedama spręsti rūpimus klausimus.

   Nieko naujo nepasakysiu teigdamas, kad mūsų regiono jaunimas – mūsų krašto visuomenės ateitis. Aktyvus pilietis išugdomas tik tuomet, kai jaunas žmogus gali pamatyti savo asmeninių pastangų rezultatus. Tik dalyvaudamas mokyklos, gyvenamojo rajono, miesto ar asociacijos gyvenime jaunimas gali įgyti patirties bei pasitikėjimo, kurių jam reikia dabar arba prireiks vėliau, žengiant brandesnį žingsnį viešajame gyvenime bei veikloje. Lietuvos savivaldybėse įsteigtos jaunimo reikalų tarybos savaip padeda savo krašto jaunimui įsitraukti į visuomenės gyvenimą, o rajonų savivaldybės siekia, kad jaunimas savo iniciatyva ir kūrybinėmis galiomis taptų jaunosios kartos kultūros progreso varomąja jėga.

Tendencijos ir realybė

Ieškant bei puoselėjant jaunimo saviraiškos ir savitumo išteklius, aktualūs ir žemaitiškumo išlikimo klausimai. Panašias tendencijas arba problemas dėl žemaitiškumo įžvelgia Mažeikių, Telšių ir Plungės kultūros centrai. Ar šiandien jaunajai kartai svarbios mūsų krašto tradicijos ir jų tąsa? Renginių įvairovė ir gausa patvirtina jų būtinumą.

Savo krašto savasties išsaugojimas (kalbos, tradicijų, papročių) yra nelengvas, rimtas ir kompleksinis darbas: jeigu nuo mažens vaikų lopšeliuose-darželiuose, mokyklose, kultūros centruose, kitose bendruomenėse nebus diegiami etninės kultūros pagrindai, vien Žemaičių kultūros draugijos atstovų, folkloro ansamblių, tautodailininkų, keleto kultūros centrų etnokultūros specialistų pastangų tikrai nepakaks.

Seniai niekam nebereikia aiškinti, jog vaikų imlumas dainai, muzikai, šokiui ankstyvoje vaikystėje yra pats didžiausias ir išlieka didelė tikimybė, kad etnokultūros pasėtas grūdas tikrai išleis daigus ir išaugęs medis sužaliuos, todėl kalbinti šios srities specialistai sutinka, kad būtina nuolatos didinti etninės kultūros sklaidą, plėsti kultūros darbuotojų, pedagogų žinių bagažą etnokultūros srityje. Kai kurie yra įsitikinę, kad šeimose taip pat reikėtų labiau didinti prieraišumą prie gyvosios etnokultūrinės tradicijos – tai galėtų padėti stiprinti šeimos ryšius.

Realybėje viskas atrodo pakankamai stabiliai ir žaismingai. Gražių pavyzdžių apstu ir mūsų rajone, ir šiek tiek tolėliau.

Užtektų prisiminti kad ir Ruzgų pagrindinės mokyklos renginius. Gegužė – šeimos mėnuo, tad vieną gražią, saulėtą gegužės popietę, susikibę rankomis, dainuodami bei šokdami, mokinukai pasidžiaugė, kokia graži šeimynėlė susirinko, o kadangi šie metai paskelbti Žemaitijos metais, renginio dalyviai pasikalbėjo žemaitiškai, sužinojo daug įdomybių apie Žemaitiją, tėveliai papasakojo apie žemaitiškus valgius, kuriuos paskui visi gardžiai ragavo.

Šioje mokykloje nuolatos kas nors vyksta ir šurmuliuoja, o tai reiškia, kad vyksta įdomus ir prasmingas gyvenimas.

Kiek kitokio pobūdžio renginys birželio 5–7 dienomis jau šeštus metus vyks Klaipėdos rajone, Drevernos poilsiavietėje, Žemaitijos jaunimo vasaros akademijoje. „Kartu mes galim daug!“ Su tokiu šūkiu minėtu laikotarpiu apie 200 jaunuolių iš 20 savivaldybių diskutuos apie jauno žmogaus galimybes šalyje, karjeros perspektyvas, jaunų žmonių pritraukimo ir sutelktumo, bendradarbiavimo galimybių ir naudos, lyderystės, neformaliuoju būdu įgytų kompetencijų naudos, jaunimui palankios infrastruktūros temomis. Šio renginio tikslas – suteikti jaunimui žinių, socialinių įgūdžių bei kompetencijų, reikalingų veiksmingai jaunimo veiklos plėtrai, skatinti bendradarbiavimą tarp regionų aktyvaus pilietiškumo, dalyvavimo demokratiniame gyvenime, užimtumo, tarptautinio bendradarbiavimo srityje.

Vilniaus žemaitis dailininkas Bronius Grušas, palikęs pėdsaką ir Mažeikiuose, gimtuosiuose Ylakiuose įkūrė jaunimo dailės mokyklą. Jos mokiniai kasmet savo pasiekimus pristato sostinėje, surengia parodą Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Net ir įkūrėjui išėjus anapilin, ši tradicija nenunyko, mokykla tiesia talentingų žemaičių vaikų kelią į dailės pasaulį. Vaikams tai didelis stimulas stengtis. Proga parodyti savo darbus sostinėje yra labai garbinga.

Optimistinis finalas

Jauni žmonės, kaip ir visi kitų amžiaus grupių atstovai, kiekvieną dieną eina į parduotuvę, į darbą arba į ugdymo įstaigą, moka mokesčius, naudojasi sveikatos apsaugos sistema, teisėsaugos sistema ir t. t. Jie gyvena lygiai tokį patį gyvenimą, bet jaunimui keliami kur kas didesni lūkesčiai nei kitai visuomenės daliai. Dažnai jaunas žmogus tampa aukštų lūkesčių „įkaitu“, kai jis viską turi mokėti ir daryti. Daugelis pamiršta, kad per tą dvylikos metų laikotarpį nuo 18 iki 30 priimami svarbiausi gyvenimo sprendimai: baigiamas mokslas, rūpestis savo karjera, pradedamas savarankiškas gyvenimas be tėvų, šeimos kūrimas ir tai dar galima vardinti be galo. Per laiką atsiranda dar ir papildomų norų bei svajonių, o jauni žmonės neįstengia jų visų išpildyti. Tada gimsta įvairūs neigiami apibūdinimai, o kai kada ir spekuliacijos, kad jaunimas šiandien nepilietiškas, jam rūpi tik emigruoti iš šalies ir uždirbti daug pinigų, tačiau puikiausias pavyzdys yra jaunimo organizacijos ir jų nariai – jauni žmonės, kurie įgyvendina aibę skirtingų iniciatyvų, kad parodytų, jog jaunas žmogus yra ir pilietiškas, ir politiškai aktyvus, ir jam rūpi, kaip jo šalis gyvena. Jis nėra tas, kuris vien tik sėdi namie ir sako, kad jam niekas neįdomu.

Laikai ir galimybės po truputėlį keičiasi, tik tai vis dar vyksta labai lėtai. Pasitaikius progai eiliniam biurokratui visada lengviau nusimesti nuo savęs atsakomybę ir pasakyti, kad kitas per jaunas, dar nesubrendęs, neturi gyvenimiškos patirties, nieko neišmano.

Įvairiuose Lietuvos regionuose ir mūsų krašte galima matyti vis daugiau jaunų žmonių, siekiančių dirbti valstybiniame sektoriuje ir atiduoti duoklę miestui bei jo žmonėms. Tai gana nauja tendencija. Tačiau blogai tai, kad vis dar yra vyresnės kartos atstovų, kurie ne tik politikoje, bet ir kitose srityse vadovaujasi principu: „Aš jaunam žmogui nieko neužleisiu. Jis nieko nemoka ir neturi gyvenimiškos patirties.“

Atrastume „n“ skaičių žmonių virš 30-ties, kurie galbūt savo tam tikrais gebėjimais ir įgūdžiais neprilygtų net šešiolikmečiams ir, žinoma, atvirkščiai. Šiais laikais tam tikri gebėjimai ir įvairios kompetencijos susilygina, tačiau vis dar neišvengiame mąstymo, kad jaunas – tai kvailas. Toli gražu ne.

Šiandien jauną žmogų Lietuvoje galima būtų apibūdinti kaip veržlų, norintį daug pasiekti, aktyvų ir tikrai pilietišką, bet šiek tiek pavargusį nuo apkrovimo visais, kokiais tik įmanoma, visuomenės lūkesčiais. Jaunas žmogus − veržlus, bet jis susiduria su plona siena, kuri neleidžia iki galo išsiveržti. Turime nebijoti jam leisti daryti tai, ką jis nori. Tada viskas būtų kur kas paprasčiau.

Taigi, jaunimas nėra tik Lietuvos ateitis, jis yra tikrų tikriausia dabartis, kurią turime auginti ir suteikti visas įmanomas sąlygas tobulėti ir kurti tokią Lietuvos ateitį, apie kurią visi svajojame. Ir tai privalome pradėti daryti ne rytoj, bet šiandien.

„Tauta be stipraus jaunimo pasmerkta mirčiai. Tauta be sąmoningo jaunimo – merdinti tauta“, – kalbėjo H. Nagys. Turime ir stipraus, ir sąmoningo jaunimo – tereikia jį sutelkti Lietuvos vardan. 

Algirdas PETRAVIČIUS

Nuotrauka iš Ruzgų pagr. mokyklos archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode