Sprogimas

Tarmė gyva, kol gyva tauta

Mūsų skaitytojai tikriausiai sutiks, kad savitumas ir išlikimas įmanomas tik tada, kai tai perduodama iš kartos į kartą.

„Tarmėje mes buvome laisvi ir laimingi – ir niekada nesusimąstėme, kodėl taip yra. Niekada jos nesimokę, puikiausiai mokėjom“, – rašė mūsų žemietis rašytojas, prozininkas, dramaturgas Romualdas Granauskas savo esė „Žodžio paglostymas“. Beje, š. m. kovo 18 d. rašytojas būtų minėjęs 80-ties metų jubiliejų.

Kalba – gyva ir nuolat kintanti

Kalba yra ne tik pagrindinis mūsų bendravimas, bet ji taip pat yra mūsų nematomas ryšys su protėviais, su ateinančiomis kartomis. Fiksuodama asmens ir tautos patyrimą, kartu su juo kultūrines vertybes perduodama iš kartos į kartą, buvusias, esamas ir būsimas kartas ji jungia į vieną istorinę visumą. Kalba sulydo tautą į vieną bend­ruomenę ir yra tos bendruomenės vienybės bei egzistavimo garantas. „Pasaulio supratimas visada įsikūnija kalboje, o priklausymas tradicijai pirmiausia reiškiasi tuo, kad kalbama tam tikra kalba. Kalbos istorija konkrečiai parodo, kaip praeitis formuoja dabarties akiratį“, – rašė filosofas, filosofijos istorikas, vertėjas, pedagogas ir visuomenės veikėjas Arūnas Sverdiolas knygoje „Būti ir klausti“ (2002). 

Paklauskime savęs, ar šiandien dar suvokiame žemaitiškos tarmės grožį ir reikšmę.

Be abejo, suvokiame. Skirtumas tik tas, kad R. Granausko ir jo bendraamžių kartai dar teko patirti nepersimaišiusių regionų su visu savo turtingu paveldu gyvenimą. Ir tarmės tuomet gyveno natūralioje aplinkoje. Dabar „gryno“ autentiško regiono, žinoma, nerasime – žemaičių, aukštaičių ir kitų regionų žmonių rasime visoje Lietuvoje, net vienoje šeimoje dažnai susipina skirtingų regionų tarmė, papročiai ir tradicijos. Tarmės kinta kaip ir kiti gyvuojantys tradicinės kultūros reiškiniai, tačiau jas turime ir viliamės, kad dar ilgai turėsime. Kita vertus, kiek gebame šiandien turtinti savo kalbą, kokia dalis milijoninio žodžių turto vartojama? Technologijų bei testų amžiuje žodis pamažu traukiasi ir labai dažnai neatpažintas „apsigyvena“ tik žodyne.

Esu labai laiminga

Raimonda Česnauskienė dirba Mažeikių „Žiburėlio“ pradinėje mokykloje ir yra gerai žinoma kaip žemaičių tarmės gaivintoja bei puoselėtoja, ilgametė folkloro ansamblio „Alksna“ dalyvė, įvairių projektų sumanytoja ir dalyvė. Ji mielai sutiko pasidalinti savo patirtimi bei įžvalgomis: „Esu labai laiminga, kad galiu pasakyti – esu žemaitė. Galvoju, kur buvo tos minties pradžia. Iš mažumės girdėdama mamos bei tėčio kalbą negalvojau, kokia tarme šneka. Ir dabar paklausta, kaip kalba tėveliai, negaliu pasakyti. Girdžiu tik Mamytės ir Tėvelio kalbą. Ji jaučiama širdimi ir nepaaiškinama protu. Dar studijuodama Šiaulių universitete, lankiau folkloro ansamblį. Tada buvo patys šviesiausi Sąjūdžio laikai. Tuokart smagiai dainavome lietuvių liaudies dainas.

Neskyrėme, iš kokio regiono. Svarbiausia – lietuvškos. Po studijų grįžau į Mažeikius, tapau alksniške.

Tuomet dar jaunučiam folkloro ansambliui „Alksna“ vadovavo Algirdas Vilkas. Jis buvo labai reiklus repertuarui. Dainavome tik mūsų regiono liaudies dainas, mokėmės jo užrašytų dainų, patys ėjome į ekspedicijas rinkdami savo krašto tautosaką. Viskas vedė sąmoningo apsisprendimo link. Kai visi ansambliečiai sustodavome, uždainuodavome žemaitišką dainą, užvaldydavo neįtikėtinas jausmas! Lyg kojomis į žemę, o mintimis į dangų... Tokia jėga, tokia galybė... Jeigu ir turėjai kokių abejonių, kas esi, jos dingo... Pajutęs žemaitiškos dainos stiprybę, tu nejučiomis aiškiai apsisprendi – čia mano vanduo ir oras. Būna, kad prašalietis, pasiklausęs mūsų dainų, kartais sako: „Jūs čia liūdnus kalnus gėidat.“ Vuo mes rondam ramybė i stiprybe.

Kažkaip pamažu pradėjau tobulinti savo žemaičių kalbą, turtinti žodyną, išdrįsau kalbėti viešai. Supratau, kad gera būti savimi. Pati esu atvira ir stengiuosi būti nuoširdi. Žemaičių dainų tekstai be patetikos, pozos, aiškūs ir išmintingi. Dainų prasmė subrandina tave kaip asmenybę. Senųjų dainų tekstai – tai kaip tautos šventa knyga. Šiais neramiais ir sudėtingais laikais, jeigu nori turėti ir išlaikyti „stuburą‘‘, išlikti savimi, pirmiausia turėtum remtis būtent į etninę kultūrą.“

Etninė kultūra – ateities pagrindas

Pasak R. Česnauskienės, ji galbūt yra skraidanti padebesiais, bet mano, jog ateis toks laikas, kad etninė kultūra, mūsų visų dabarties ir ateities pagrindas, bus svarbus visiems lietuviams: „Per įvairius renginius bei šventes, kai dainuojame ir šokame, dar sulaukiame žiūrovų, o senesniais laikais tai daryti mokėjo visa bendruomenė, nuo mažo iki seno. Žiūrovais tapdavo tik nepaeinantys ir neprigirdintys. Praėjo tik šimtas metų, o dažnai žemaičiai nebeatpažįsta, sunkiai bepriima iš savo tautos išminties sukurtas dainas bei šokius. Tai, mažų mažiausiai, šiek tiek baugina... Etninė kultūra yra bendruomenės kultūra. Čia nėra įprastų statistinių žiūrovų, bet visi yra dalyviai ir pulsuoja vieningu ritmu.

   Esu nusistačiusi prieš bet kokius etninės kultūros konkursus. Manau, kad visas pajėgas reikia skirti žemaitiškos aplinkos sukūrimui, skatinti kalbančius žemaitiškai, labiau ugdyti žemaičių bendruomenes. Be jokios įtampos ir pompastikos. Išmokti žemaitiškai kalbėti apie rimtus dalykus. Kalbėdamas tarmiškai negali veidmainiauti, meluoti, sukčiauti... Paprastai mintis reiškiame nuoširdžiai. Dabar žemaitiškai „gerai“ skamba tik anekdotai...

Dirbu mėgstamą darbą pradinėje mokykloje. Puikios kolegės palaiko mano idėjas. Paskutinis, man pačiai labai patinkantis projektas – tai tradicinių šokių šventė „Šonke tonke“. Per šokių pamokas šokių mokytojas visos mokyklos mokinukus išmoko šokti dvylika tradicinių šokių. Tokį didelį šokėjų būrį nuolatos priglaudžia Mažeikių kultūros centro Pramogų salė. Groja folkloro ansamblio „Alksniukai“ kapela. Šauniai pašokę, klausomės žemaitiškos šnekos, kuria „porina“ pradinukai iš miesto ir rajono pradinių mokyklų bei lopšelių-darželių. Visus rajono mažuosius žemaitukus suburiame ir į etnokultūrinį projektą „Pupū piedelis“.

Šis projektas vyksta jau šešerius metus. Įvairios mokyklos dalyvavo surengtoje apklausoje. Prieš penkmetį vaikai dažniausiai girdėdavo senelius kalbant žemaitiškai, o dabar jau jauni tėveliai skatina savo vaikučius gerbti ir mokytis žemaičių tarmės. Tikimės, kad kartais ir patys jos pamoko.

Jeigu savo kelyje nebūčiau sutikusi Šiaulių universiteto folkloro ansamblio vadovės Aldonos Kavaliauskienės ir „Alksnos“ vadovo Algirdo Vilko, alksniškių, gal viskas gyvenime būtų pakrypę kitaip.

Džiaugiuosi ištekėjusi už tikro žemaičio. Apie tai jis niekam garsiai neskelbia kaip ir visi tikri žemaičiai, bet gyvena ir mąsto kaip žemaitis. Mano uošvis taip pat buvo „truopnus“ žemaitis. Sakydavo: „Kas luozungus kel, vuo tikre vyra (žemaite) darbos dėrb.“

Laisvalaikiu domiuosi pasaulio šalių etnine kultūra. Pastebėjau, kad, kuo aukštesnis šalies pragyvenimo lygis, tuo didesnė pagarba jos etninei kultūrai. Vadinasi, tai atneša sėkmę tautoms, valstybėms. Labai tikiu, kad buvimas ir išlikimas savimi padės sukurti geresnį gyvenimą ir lietuviams, ir žemaičiams.“

Pastaruoju metu Lietuvoje, o ir mūsų krašte jaučiamas didesnis susidomėjimas tarmėmis bei etnokultūra. Už viso to slypi daugelio žmonių pasiaukojamas darbas bei įdomios iniciatyvos. Tai nuteikia optimistiškai.

Algirdas PETRAVIČIUS

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode