Šį kartą kalbėsime apie Jėzuitų dvasines pratybas, sąžiningumą ir peržvalgas.
Kas yra Dvasinės pratybos?
Jos rengiamos atnaujinti savo santykį su Dievu. Dalyviams pristatomi įvadai, kaip melstis Šv. Rašto pagalba, skaitomos konferencijos apie dvasių skyrimą, sąžinės tyrimo būdus, meditacinę bei kontempliatyviąją maldą. Kas savaitę susitinkama su dvasios palydėtoju. Tik šiam rekomendavus, siūloma tęsti arba kartoti vieną ar kitą Dvasinių pratybų savaitę.
Daugumai žmonių dvasinės pratybos reiškia kelionę į asmeninę laisvę, kurios jie iki tol nebuvo patyrę. Pats šv. Ignacas Lojola taip savo laikmečio kalba apibūdina pratybų tikslą: „Dvasinėmis pratybomis vadiname kiekvieną būdą, kuris parengia ir nuteikia sielą pašalinti iš savęs visus netvarkingus polinkius, o juos pašalinus ieškoti ir rasti dieviškąją valią bei taip tvarkyti savo gyvenimą, kad būtų naudinga sielos išganymui.“
Ką reiškia būti laisvam? Tai sugebėti save valdyti, kad, atsižvelgdami į Dievo meilę, pajėgtume išreikšti ir atskleisti save, įsipareigoti tapti tokiais žmonėmis, kokiais, tikime, Dievas nori, kad būtume, eiti tuo gyvenimo keliu, kuriuo, tikime, Dievas mus kviečia eiti.
Pratybomis siekiama tapti jautriems Dievo veikimui, atrasti giliausius savo troškimus ir ištikimai pagal juos gyventi, priimti sprendimus, atspindinčius širdyje gyvenančio Dievo buvimą, sąmoningai vienyti savo gyvenimą su Jėzaus – Dievo ir Žmogaus – gyvenimu.
Dvasinės pratybos gali trukti 8 dienas arba ilgesnį laiką. Atliekant pratybas kasdieniame gyvenime, kasdien reikėtų skirti bent 30 min. mąstomajai maldai su pasirinktu Šv. Rašto tekstu.
„Eik į savo kambarėlį“
Tokiu pavadinimu yra šv. Ignaco Lojolos mokymu pagrįstos Dvasinės pratybos kasdieniame gyvenime, trunkančios 33 savaites. Kiekvienai pratybų dienai parinkti trumpi, susimąstyti kviečiantys pasakojimai, pateiktos Šv. Rašto nuorodos bei taiklūs klausimai atveria vis naujas Evangelijos ir žmogaus širdies gelmes, skatina pažinti Dievą ir save, ragina ieškoti savo vietos pasaulyje. „Dvasinės pratybos kasdieniame gyvenime“ skirtos tiems, kurie trokšta mylėti Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis, o kiekvieną žmogų (be jokių išimčių) – kaip save patį.
Pratybos ne tik suteiks naujų vidinių jėgų, bet ir paskatins naudotis turima dvasine patirtimi, padedančia kurti Dievo Karalystę.
Svarbiausi dalykai
Dalyviai akcentuoja penkis dalykus:
- Jėzus buvo žmogus.
„Šis suvokimas manyje gilėjo per antrąją pratybų savaitę, kai meldžiausi kontempliuodama jo gimimo sceną, aprašytą Biblijoje, – jį, šešių mėnesių kūdikį, laikydama ant savo rankų. Iš tikrųjų Jėzaus žmogiškumą man parodė Marija, kaip savo vaikelį maitinanti motina. Ji išnešiojo, pagimdė ir mylėjo šį vaikelį. Vaikas Jėzus perėjo visas augimo fazes, per kurias eina ir mano pačios vaikai.“
- Jėzus atpažino, kokia yra jo Tėvo valia.
„Dvasinės pratybos man padėjo suvokti, kad Jėzus augo išmintimi ir supratimu. Jėzus klausė savo tėvą: „Koks turi būti kitas mano žingsnis?“ Aš taip pat esu kviečiama klausti Dievą, Jėzaus Tėvą, koks kitas teisingas mano žingsnis.“
- Jėzus kentėjo.
„Apsisprendęs už Tėvo valią, Jėzus patekdavo į keblias situacijas: jam teko kęsti savo šeimos ir draugų patyčias, būti nepriimtam tėviškėje, patirti draugų išdavystę ir fizinę kančią. Einant kartu su Jėzumi, meldžiantis ir išgyvenant jo kančios patirtis, ypač antrosios dvasinių pratybų savaitės metu, man tapo aiškiau, kaip Jėzus – žmogus – jautė skausmą. Jėzus prisiima mūsų kentėjimus, nes jis pats savo gyvenime patyrė tokią dalią.“
- Jėzus išlaikė glaudų santykį su Tėvu.
„Visais sunkiais momentais, kuriuos patyrė Jėzus, jis pasitikėjo savo Tėvu ir gręždavosi į jį, kai reikėdavo jėgų kelionei. Tėvui padedant, Jėzus įžengė į Jeruzalę ir pasitiko mirtį. Ko mane moko glaudus Jėzaus santykis su Tėvu? Ypač tuomet, kai apsisprendimas veda mane į sudėtingas situacijas, aš taip pat galiu glaustis prie Dievo, ir jis keliaus su manimi kartu.“
- Jėzus turėjo daug vilties.
„Jėzaus viltis kilo iš jo pasitikėjimo Dievu. Jis suprato, kad jo kančia buvo būtina įgyvendinant Dievo planą – prisikėlimą. Kadangi Jėzus turėjo daug vilties, tai ir aš turiu pagrindą vilčiai savo gyvenime. Dėl Jėzaus pasitikėjimo Dievu ir aš turiu pagrindą tikėti, kad sunkiais momentais galiausiai ateis šviesa.“
Dalyvių mintys
„Teko prisikaupti pasiryžimo, o vėliau – ištikimybės, nes kasdien reikėjo rasti laiko nueiti paskaityti Dievo žodį ir pasimelsti. Dirbančiam ir turinčiam nemažą šeimą žmogui, t. y. man, tai rodės sudėtinga. Bendradarbiams atrodžiau mažų mažiausiai paslaptingai – nutraukiau bendrus pavalgymus per pietų pertrauką ir dingdavau 1,5 val. Negaliu sakyti, kad atidaviau visą save toms pratyboms, greičiau įkritau į jas kaip muselė į išrūgas – nebuvau pasiruošus. Kad jos buvo tokios ištęstos, lėtos ir ilgos, buvo tik į naudą. Žmogus iš prigimties tinginys, aš ne išimtis, o čia kasdien metodiškai skaityti ir melstis. Po pratybų gal metus kasdien prisiversdavau skaityti šventraštį. Susitikę kartą per savaitę dalindavomės įžvalgomis, patirtimis ir tuo, kaip Jėzus keičia asmeninį gyvenimą.“
„Pasidalinsiu geros draugės liudijimu, kuris labiau atspindės šitas pratybas. Ji buvo atsivertus prieš kelis mėnesius. Ankstesnis jos gyvenimas – bohemiškos kompanijos, laisvė, alkoholis, trys vaikai, abortai, gresiančios skyrybos ir darbas darbas. Atsivertusi liudijo, kad viskas apsisuko 180 laipsnių kampu, vyras nustojo gerti, šeimos gyvenimas ėmė tvarkytis. Ji net ėmė lauktis vaikelio ir iš laimės neturėjo kur dėtis. Tuo metu pratybose prasidėjo naujas etapas „Apsispręsti už Jėzų“. Kitaip sakant, sekti Juo. Na, ir tada ji sužinojo, kad laukiamas vaikutis gims nesveikas, su patologija, greičiausia Dauno sindromu. Teko apsispręsti – daryti abortą ar ne. Šeima nepasiturinti – švaistūnai menininkai, gyventi tai nemoka. Gyveno susigrūdę – močiutė, šunys, katės, trys vaikai, pajamos nekokios. Tuo metu buvo gaila į ją žiūrėti – vaikščiojo pajuodusi. Apsisprendė gimdyti, nors buvo tikra, kad dirbti jau nebegalės, turės paaukoti savo laisvę, savo norus ir troškimus (ruošėsi vėl imtis tapybos ar grafikos), kiek suprantu, tai apsisprendė už Jėzų ir viską Jam paaukojo. Finale tas vaikelis mirė įsčiose gal 4–5 mėn. dėl labai didelio apsigimimo. Pasakiau jai, kad man tai panašu į Abraomo auką.“
„Į pradžią ir pagrindą išvažiavau labai netrukus po vestuvių – taigi vos apsiplunksnavus atsivertėlė. Jokio teologinio išsilavinimo (išskyrus sužadėtinių kursus) neturėjau, taigi jaučiausi labai nepasiruošus ir labai žiopla. Tai visiška nesąmonė, bet aš taip jaučiausi. Mano palydėtojas tuomet pasakė, kad santykyje su Dievu „profesionalė nėra“. Visi mes vienoj baloj sėdim. Po kiek laiko supratau, apie ką jis kalbėjo.
Rekolekcijos vyksta gana intensyviai. Tai tylos rekolekcijos, jei tokiose esi buvus, žinai, kokia tai nuostabi patirtis. Važiavau tikėdamasi pailsėti, taigi gavau tikrai ne tai, ko tikėjausi. Kas dieną reikia keltis apie 7 ryto ir iki pusryčių jau būti atlikus vieną mąstymą 30–50 minučių trukmės. Jam „punktus“ gauni is vakaro. Paskui per dieną dar trys tokie mąstymai, pokalbis su palydėtoju, vakare Mišios ir adoracija.
Kaip ir sakiau anksčiau, kadangi man ignaciškas dvasingumas priimtinas, man ir šios rekolekcijos yra didžiulė Dievo dovana. II savaitėj iš Viešpaties gautos dovanos mane palaiko, gelbsti ir augina jau visus metus.“
Išleista knygelė
Šv. Ignaco Lojolos patirtis ir dvasinė išmintis sudėta į knygelę „Dvasinės pratybos“. Joje pateikiamos aštuonios Dvasinių pratybų temos ir nurodoma, kokių malonių turėtume melsti. Malonė – dovana, patirtis, kurios tą dieną prašome naudodamiesi nurodytais Šv. Rašto tekstais, patarimais.
Pagal jezuit.lt parengė Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
