Sprogimas

Dapšių piliakalnis – garsus padavimais, istorija

Šį mėnesį pateiksime informacijos apie Dapšių piliakalnį, kuris dar vadinamas Alkos kalnu. Pasak vietinio gyventojo, šis vardas galėjo atsirasti dėl netoliese esančios kalvos.

Išvaizda

Piliakalnis yra aukštumos kyšulyje, Varduvos kairiajame ir Gūžės dešiniajame krante, jų santakoje (dabar – tvenkinys). Aikštelė keturkampė, pailga ŠR–PV kryptimi, 42x11 m dydžio. Jos PV gale yra 2 m aukščio, 14 m pločio kūgio formos pylimas, už kurio iškastas 2,5 m pločio, 0,2 m gylio griovys. Už šio griovio supiltas antras 0,2 m aukščio nuo griovio, 5 m pločio pylimas, kurio 0,4 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į antrą 7 m pločio 0,3 m gylio griovį. Už šio griovio prasideda erozijos labai apgadintas priešpilio šlaitas. Piliakalnio ŠR šlaite, 2 m žemiau aikštelės, yra 4 m pločio terasa.

Piliakalnyje lokalizuojama Duobės pilis, minima 1253 m. balandžio 4 d. Kuldygoje Kuršo vyskupo Henriko ir Vokiečių ordino atstovų sudarytame Pietų Kuršo dalybų akte.

Priešpilio aikštelė trikampė, orientuota ŠR–PV kryptimi, 35 m ilgio, 25 m pločio PV dalyje. Jos PV krašte supiltas 1 m aukščio, 9,5 m pločio pylimas, kurio išorinis 2 m aukščio šlaitas leidžiasi į 2 m pločio griovį (iš jo likusi terasa). Už jo supiltas antras 2 m pločio pylimas (nuskleistas), kurio išorinis šlaitas – 1 m aukščio. Piliakalnio ir priešpilio šlaitai statūs, 14–15 m aukščio. Didžiąją piliakalnio aikštelės dalį nuplovė Gūžė, priešpilio pusę – Varduva. Aikštelę apardė jos centre iškasta didelė duobė, XIX a. kapinės.

Rekonstruotas

Priešpilio pylimas buvo rekonstruotas 3 ar 4 kartus. Vėliausio pylimo viršuje stovėjo 2,5–3 m pločio dviguba medinė gynybinė siena, sudaryta iš įkastų stulpų, prilaikomų gulsčių 15–20 m skersmens rąstų.

Aplinka

Piliakalnio šiaurinio šlaito terasoje, maždaug 8 m žemiau, buvo kapinaitės, kurios 25x20 m pločio. Jos įrengtos XIX–XX a. Čia yra vienas akmeninis koplytstulpis, pastatytas 1905 m. Jono Girdvainio, pažymint dviejų sūnų dvynukų, nespėtų dar pakrikštyti, palaidojimo vietą.

Piliakalnio papėdėje, iš šiaurinės pusės, yra senkapiai ir akmeninė, iškalta iš vieno akmens gabalo, koplytėlė, pastatyta 1881 m. Anzelmo Girdvainio. Tais laikais tokius paminklus statyti rusų valdžios buvo uždrausta; kai policija dėl to prikibo, pasiteisinta, jog tai padaryta caro Aleksandro III vainikavimui atminti... Netoliese yra apsamanojęs akmuo su dviem iškaltais apskritimais. Žmonės Alkos kalną labai gerbdavo; kiekvieną pavasarį tris dienas popiečiais čia susirinkdavo, melsdavosi ir giedodavo šventas giesmes už čia palaidotus prosenius. Apie kalną pasakojama daugybė padavimų apie klajojančias ugneles, vaiduoklius, paslėptus lobius. Ieškota ir paslėptų turtų, tačiau terasta surūdijusių gelžgalių, pelenų ir nedegto molio puodų šukių.

Į PV nuo piliakalnio, 1,5 ha plote, yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1974 m.). Joje aptiktas 20–40 cm storio I tūkst. vidurio–XIII a. kultūrinis sluoksnis su medinių pastatų liekanomis, gyvenvietės krašte buvusia stulpine užtvara, geležiniais peiliais, akmeniniais galąstuvais, lygia ir žiesta keramika, gyvulių kaulais.

Alkakalnis

Adolfas Tautavičius Dapšių piliakalnį laikė piliakalniu-alkakalniu. Vietinis gyventojas Stasinskas teigė, kad šis piliakalnis Alkakalniu nebuvo vadinamas, o Alkakalnio vardą galėjo suteikti kažkas iš vietinių inteligentų. Greičiausiai Alkakalnio vardas piliakalniui prigijo nuo netoliese esančios kalvos, kuri galėjo būti šventviete.

Archeologiniai radiniai

Dapšių piliakalnio radiniai: medinių pastatų, įtvirtinimų liekanos, geležiniai peiliai, akmeniniai galąstuvai, lipdyta ir žiesta keramika, gyvulių kaulai, moliniai svareliai, žalvarinis meškerės kabliukas, žalvarinė apyrankė, segė, geležinės karstų vinys, smiltainio verpstukas.

Tyrimai

1948 m. ir 1966 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Užtvenkus Varduvą, užliejamoje zonoje atsidūrusio piliakalnio archeologinius tyrimus 1974 m. atliko Lietuvos istorijos instituto archeologai, vadovas Vytautas Daugaudis.

1974 m. V. Daugaudis piliakalnyje ir priešpilyje ištyrė 431 kv. m plotą. Padarius pylimo pjūvį nustatyta, kad jis piltas per 2 kartus. Ankstyviausias pylimas, datuojamas I tūkstantmečio pabaiga, buvo 1,7 m aukščio, 10 m pločio, piltas iš kultūrinio sluoksnio, maišyto su moliu, tvirtintas nedideliais akmenimis. Šis pylimas buvo apie 10 kartų taisytas. Vėlesnio pylimo viršuje buvo medinė gynybinė siena, kuriai sudegus liko 3,5 m pločio perdegusio molio juosta.

Pylimo viršūnėje pastebėta smulkių degėsių – buvusių medinių įtvirtinimų pėdsakai. Pylimas supiltas iš tamsiai pilkos spalvos žemės, maišytos su moliu. Apie 0,4 m žemiau pylimo viršūnės, jo išorinėje pusėje, paliktas 0,7 m pločio ir 5x10x7–15x10x20 cm dydžio akmenų grindinėlis. Galimas dalykas, kad šie akmenys naudoti ant pylimo stovėjusios medinės gynybinės sienos išorinės pusės sutvirtinimui. Panašus, iki 0,8 m pločio, akmenų grindinys juosė ir pylimo vidinę papėdę, apie 0,7 m žemiau jo viršūnės. Greičiausiai šis grindinys yra vidinės pylimo pusės sutvirtinimo liekana. Pastebėta, kad I tūkstantmečio viduryje ir antrojoje pusėje pylimas tvirtintas bei taisytas apie 10 kartų. Piliakalnis naudotas iki XIII a.

1843 m. Dapšių k. žemėlapyje nurodoma, kad Dapšių alkakalnis kaip žemės valda rėžių pavidalu priklausė daugeliui savininkų. Sustambinus viensėdžius ir panaikinus rėžius ši vieta atiteko ūkininkui Lukavičiui, vėliau Jančauskui.

Pasakojama, kad prie Dapšių alkakalnio lankydavosi iš Liepojos atvykę tyrinėtojai ir išsivežė kai kuriuos radinius. Dapšių alkakalnį 1926 m. Rygoje leidžiamame žurnalo „Latvijas saule“ Nr. 47/48 aprašė latvių inžinierius Eduardas Paegle. Jo duomenimis, kalnas buvo 30 m ilgio ir 15 aukščio, perimetras 130 m. Apie Dapšių alkakalnį rašė ir Stasys Ličkūnas 1934 m. „Gimtajame krašte“, Nr. 3–4. Šiuo kalnu domėjosi ir archeologas P. Tarasenka, kuris jį įtraukė į piliakalnių sąrašą.

Tyrimais nustatyta, kad pirmiau priešpilis buvo mažesnis, tik 25 m ilgio. Jis iš išorės buvo apsaugotas pylimo, kuris rekonstruojant priešpilį buvo nukastas, o priešpilio aikštelė praplėsta į išorę dar 10 m, kur supiltas naujas 1 m aukščio, 3 m pločio pylimas, už kurio iškastas 0,5 m gylio, 1 m pločio griovys.

Padavimai

Ant kalno buvo deginamos aukos. Vilniaus vyskupas Jonas, XVI a., lankydamasis Žemaitijoje, prie Varduvos upės, ant Alkos kalno, „rado daugybę ugnies garbintojų“. Piliakalnio šiaurės rytinėje papėdėje gulėjo akmuo su ženklais, vadintas Brastos akmeniu, dabar guli Ruzgų kaime. Kunigaikščio Kęstučio kariai, medžiodami aplinkiniuose miestuose, nušovė 6 vilkus, ant Dapšių Alkos kalno juos paaukojo Perkūnui, o šiame akmenyje iškalė 6 ženklus. Švedai ant Alkos kalno paslėpė daug statinių aukso, o, kad atsimintų vietą, prie brastos Saule ir Mėnulio ženklais pažymėję akmenį. Naktimis prie akmens žmonės matydavo baltas bei raudonas ugnis (matė degant pinigus). 1934 m. vyrai kasė prie akmens, bet kažkas pradėjo nuo piliakalnio į juos akmenimis mėtyti, tada baigė. St. Ličkūnas nurodė, kad akmens ženklus vietos gyventojai pastebėjo tik XIX a. pabaigoje, tada ir pasklido kalbos, kad čia paslėpta turtų. Gali būti, kad piliakalnyje duobę knygoms slėpti buvo iškasęs vietos knygnešys Semėnas.

Piliakalnio pylime stovėjo paminklinis kryžius, ant kurio skersinio užrašyta: „Domicele (D) Taratuto 1908“. Vietos gyventojai pasakoja, kad tai buvusi energinga ir mėgusi lėbauti vietos dvarininkė, kuri mirusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą, važiuodama iš atlaidų. Geležinis kryžius šiam paminklui buvo išlietas Rygoje ir po to arkliais atgabentas į Dapšius (kitais duomenimis – kryžių iš Liepojos atvežė Boleslovas Kontrimas ir su sūnumi Česlovu įmontavo akmenyje. 2014 m. koplytstulpis atstatytas skulptoriaus Pauliaus Daujoto ir kalvio Virgilijaus Mikuckio iniciatyva, Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebono pašventintas). Nors pati dvarininkė palaidota kitoje vietoje, archeologinių tyrimų piliakalnyje metu nustatyta, jog jame XVIII–XX a. pr. Iš tiesų veikė kaimo kapinaitės.

Pasiekimas

Piliakalnį lengviausia pasiekti valtele iš kito kranto – nuo piliakalnio esančio iškyšulio netoli Varduvos užtvankos. Maršrutas nuo Dautarų dvaro: išvažiavus į kelią Pikeliai–Židikai už 1 km sukti į kairę (dešinėje pusėje fermų griuvėsiai), į Dapšių kelią. Privažiavus 8 km stulpelį (Kūgių kaimelis) sankryžoje važiuoti tiesiai. Pasiekus geležinkelio pervažą sukti dešiniau. Neprivažiavus Varduvos užtvankos (maždaug 50 m) sukti į dešinėje stačiai kylantį lauko keliuką ir pakilus kairiau važiuoti palei rugių lauką maždaug 200 m iki kairėje esančio žvejų keliuko. Pėstute nusileisti dešinio skardžio takeliu iki pat vandens – priešais už 40 m pamatysite Dapšių piliakalnį (jo papėdėje matosi akmeninis koplytstulpis).

Patekti iš sausumos pusės sudėtingiau: jau minėtu maršrutu pasiekus Dapšių kelio 8 km stulpelį (Kūgių kaimelis) sankryžoje sukti į dešinę, vėliau kairėje pusėje pasibaigus miškelių masyvui, prieš dirbamą lauką, sukti į kairę ir pamiškės keliu (jis duobėtas ir pelkėtas) važiuoti apie 3–4 km. Po to apie 1 km pėstute kulniuoti per laukus. Už dirbamo lauko esančios piliakalnio prieigos labai duobėtos, apžėlusios aukšta žole, apleistame sode ganosi nebaikščios stirnos. Į piliakalnį per prieigas veda vėžios, tikėtina, paliktos miškininkų, vėliau per piliakalnį – takelis. Pats piliakalnis apžėlęs, apleisti ir piliakalnio papėdėje esantys du akmeniniai antkapiai. Seną dvikamienį ąžuolą baigia paplauti vanduo.

Puslapį parengė Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

Informacija iš wikipedia.org, mke.lt, dautarai.lt, leidinio „Mažeikių krašto piliakalniai grafiniuose etiuduose ir fotografijose“ (Aldona Butkuvienė, Klaidas Perminas).

Nuotrauka iš kvr.kpd.lt (Kultūros vertybių registro tinklapio)

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode